Vasaros skaitymo iššūkis (3)

O koks buvo sumanymas! Atseit, trečiojo, lietuviškojo, iššūkio imsimės per Valstybės dieną, šnekėsimės apie lietuvybę ir istoriją. Kur tau! Mes vis dar mėginame užtempti Sizifą ant stiklo kalno – vis dar skaitome Jipo ir Janikės istorijas iš antrosios knygelės. Po pastraipą, po sakinį, besislėpdami po antklode, nes „Jipo mama tuoj supyks“. Suprantat, bičiuliai, labai baisu, kai mamos pyksta, todėl šios šiltos istorijos mums vietoje šiurpių. O šiurpes skaityti baugu, bet ir liautis neįmanoma.

Tataigi, karališkosios dienos atėjo ir praėjo, o mes tik dabar imsimės lietuviškų skaitinių. Maloniai prašom su mumis.

Tiesa, kad jau prakalbau apie šiurpes, prisipažinsiu, kad atsaku į antrąjį iššūkį mums tapo M. Sendako knyga „Kur gyvena pabaisos“. Ir žinote ką? Pabaisos meškiuko nė per nago juodymą negąsdina, šiurpina tik tai, kad mama nedavė vakarienės! Čia tai košmaras! O jei pabaisos suės – ką ten, pasitaiko. Na, žiūrėkite ir klausykite patys:

O mes imamės trečiojo iššūkio. Jis toks:

Perskaityk lietuvių autoriaus knygą.
Perskaityk lietuvių autoriaus knygą.

Meškiukų bibliotekoje yra tokia speciali lietuviška lentynėlė. Kai pradėjau ją dėlioti, baisiai pykau, kad niekas nepasiūlo kolekcinių klasikinių lietuviškų knygų vaikams leidimų. Juk pasaulyje labai pagarbiai elgiamasi su tokiu paveldu. Bet vos mūsų lentyna ėmė pilnėti, vos ėmiau iš naujo šias knygas skaityti, tuoj pajutau, kad norisi virkauti ir kartoti paskui P. Mašiotą ar J. Degutytę, jog prastoka ta mūsų literatūra vaikams. Silpnumo akimirka net norėjau lentyną iškraustyti į artimiausią knygų namelį, palikdama tik kelis perliukus, bet ir vėl... Tos knygos – mūsų literatūros istorijos dalis, o tą istoriją pamirštame greičiau, nei jos siūlas suverpiamas. Štai, kad ir šiandien: internetuose užtikau pokalbį su Kotryna Zyle, kuri pasakoja, kad savo „Didžiąją būtybių knygą“ (tokį lietuvių mitinių būtybių žinyną) sumanė, nes tokio pobūdžio knygų vaikams tiesiog nebuvo. Tai tau, galvoju. Pasiutiškai talentinga ta Zylė, ir knygos jos puikios, bet kaip galima taip aklai knygų lankose klydinėti? Gerai, gerai – nebūtina žinoti visų nepriklausomų leidyklų Ignalinos miškuose leidžiamų opusų, bet juk vos 2009 metais buvo išleista puiki Liberto Klimkos ir Irenos Daukšaitės knyga vaikams „Senovės lietuvių dievai ir deivės“. Aiman, jau pamiršo...

Žodžiu, į trečiąjį iššūkį įtraukiu knygas, kurios ne tik lietuvių autorių sukurtos, bet ir iki gyvuonies lietuviškos. Nes arba remia visą mūsų vaikų literatūros tradiciją, arba mėgina išryškinti mūsų kultūrinį savitumą, tad visapusiškai naudingos beigi reikalingos. O tiems, kam šio sąrašo neužteks, siūlau nesidrovėti ir šiemet sudarytą reikšmingiausių lietuvių vaikų rašytojų kūrinių šimtuką pavartyti („Rubinaičio“ svetainėje galima ir lankstinuką gauti).

Mažųjų skaitiniai

Iš ko gi išaugo mūsų vaikų literatūra, nuo ko prasidėjo? Nuo „Kalėdaičio dėl mažų vaikelių“, A. Tatarės, M. Valančiaus – tekstų, kuriems vietos vaikų kambaryje jau nebėra, tad ir aš nebesiūlau lietuvybės jais puoselėti. O štai Žemaitės ir P. Mašioto knygelės mažiesiems labai tinkamos.

1904 metais pasirodęs Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“ buvo sumanytas kaip skaitinių knyga pradinukams, tad rašytojos papasakotos pasakaitės, dainelės, mįslės yra trumpos, paprastutės. Tiesą sakant, šiandienos pradinukams, užaugusiems įvairesnėje, daug labiau stimuliuojančioje aplinkoje, šie tekstai nuobodoki, bet štai mažyliams – pats tas. Juolab, kad Žemaitė stengėsi taip parinkti tekstus ir juos sudėlioti, jog medžiaga iš lėto sudėtingėtų, įvairėtų. Nuo buitinių vaizdelių ir gyvulinių pasakų pereinama prie vis dramatiškesnių nuotykių, prie stebuklinių istorijų.

Anuomet skaitytojai knygelę pamėgo, ir ji sulaukė galybės perleidimų. Tuose perleidimuose vieni tekstai būdavo pridedami, kiti – išmetami, kad knygelė atlieptų besikeičiančius skaitytojų poreikius. Deja, paskutinis vertesnis rinkinėlio leidimas ir už mane vyresnis, tad sunkiai net bibliotekose berandamas. Užtat pirmąjį leidimą galima rasti ir perskaityti „ePaveldo“ svetainėje.

  • Žemaitė. Rinkinėlis vaikams
    Žemaitės rinkinėlis vaikams. Jablonskyčių išleidimas, 1904. 40 psl.
    Žemaitė. Rinkinėlis vaikams. Juozapo Zavadzkio lėšomis ir jo spaustuvėje, 1907. 56 psl.
    Žemaitė. Vaikams rinkinėlis. J. Zavadzkio knygynas, 1916. 56 psl.
    Žemaitė. Rinkinėlis vaikams. Dail. Vytautas Valius. Valst. grož. lit. l-kla, 1956. 70 psl.
    Žemaitė. Mano pasakėlės. Dail. Aspazija Surgailienė. Valst. grož. lit. l-kla, 1961 (1963). 8 knygelės dėkle.
    Žemaitė. Rinkinėlis vaikams. Dail. Birutė Demkutė. Vaga, 1970 (1976). 80 psl.
    Žemaitė. Mano pasakėlės (serija „Vyturiukas“). Dail. Aspazija Surgailienė. Vaga, 1980. 34 psl.
    Žemaitė. Lapė ir ožys: pasakos. Dail. Lina Pauliukienė. E. Vaičekausko knygyno leidykla, 2006. 40 psl.

O štai P. Mašioto knygelės ir šiandien sulaukia leidyklų dėmesio. „Mano dovanėlę“ „Alma littera“ perleidžia kone kasmet. Tik kažin, ar ši knygelė skaitoma, ar vien lentyną puošia. Juk net amžininkai stebėjosi, kodėl jos vaizdeliai tokie „neturiningi“. Išties, jei knygelę skaitysime su pradinukais, kuriems ir buvo skirta „Dovanėlė“, tai tik pagūžčiosim pečiais – kokia, esą, nyki skaitymo lavinimo medžiaga. O štai jei skaitysime mažiesiems... Tada knygelė – tiesiog lobis. Joje pasakojimai irgi sudėlioti nuo paprastų iki sudėtingesnių. Jie ramūs, nedirginantys, tad daugelis tinka ir ypač jautriems vaikams. Gal vietomis tekstai ir prikišamai pamokomi, bet tai atleistina.

Beje, pirmąjį knygelės leidimą iliustravo P. Kalpokas – neblogai aniems laikams! Šis leidimas buvo suskaitmenintas ir paskelbtas „ePaveldo“ svetainėje bei paverstas el. knyga, kurią galima parsisiųsti į savo įrenginius.

  • Pranas Mašiotas. Mano dovanėlė
    Pranys Mašiotas. Mano dovanėlė: 16 pasakėlių mažiausiems skaitytojams ir klausytojams. Dail. Petras Kalpokas. 1913. 23 psl.
    Pranys Mašiotas. Mano dovanėlė: 16 pasakėlių mažiausiems skaitytojams ir klausytojams. Dail. Petras Kalpokas. Švyturys, 1918. 19 psl.
    Pranys Mašiotas. Mano dovanėlė: 16 pasakėlių mažiausiems skaitytojams ir klausytojams. Dail. Petras Kalpokas. Švyturys, 1921. 30 psl.
    Pranas Mašiotas. Mano dovanėlė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1946. 83 psl.
    Pranas Mašiotas. Mano dovanėlė (serija „Prano Mašioto knygynėlis“). Dail. Lelija Bičiūnaitė. Vaga, 1970. 96 psl.
    Pranas Mašiotas. Mano dovanėlė. Dail. Lelija Bičiūnaitė. Alma littera, 2012 (2013, 2015, 2016). 95 psl.

Na, o jei senos geros knygos netraukia, pažiūrėkime, kas dar lentynėlėse gyvena.

„Mykoliuko diena“ iš pirmo žvilgsnio visai netinka į šį sąrašą. Tai dar ne kelių kartų savastimi virtusi klasika. Tai ne patriotiniam ar etniniam ugdymui skirta knyga. Bet ji moko būti ir suvokti save šiame pasaulyje su meile. Pradėti ilgąją kelionę savo kieme, sode. Be to, knygą piešė Šarūnas Sauka – dailininkas, kurio vardas tapo vienu iš Lietuvą pasaulyje žyminčių ženklų. Tokių knygų, kuriose žymių Lietuvos dailininkų paveikslai virstų istorijomis vaikams, nedaug. O gaila. Vaiko meilė tėvynei nebūna abstrakti. Pamilti tėvynę per jos meną yra visai gražus kelias. Tiesa, tarp mūsų bičiulių labai nedaug kam „Mykoliuko diena“ patiko. Š. Saukos tapyba sunkiasvorė – nedaug kas ją linkęs įleisti į vaiko pasaulį.

L. Trotos sumanyta ir L. Sasnauskaitės nupiešta „Tautiška giesmė“ – puikus pavyzdys, kaip galima neįkyriai, nebanaliai ir ne per daug sentimentaliai supažindinti vaikus su jų tėvyne. Beje, knyga tinka įvairaus amžiaus vaikams, tad šioje lentynėlėje atsidūrė tik dėl to, kad prieinama jau ir mažiesiems.

  • Gintarė Adomaitytė, Šarūnas Sauka. Mykoliuko diena. Žalmedis, 2004. 18 psl.
  • Laimonas Trota, Lina Sasnauskaitė. Tautiška giesmė: įdomybių knyga V. Kudirkos kūrinio motyvais. Tikra knyga, 2016. 24 psl.

Skaitiniai augesniems

Augesniems, į stebuklinių istorijų pasaulį žengiantiems skaitytojams, yra nemažai knygų, kur veikia visokie mitiniai personažai, gerai pažinoti mūsų prosenių. Tai ir K. Zylės, ir G. Adomaitytės, ir V. Šukytės, N. Kepenienės, G. Beresnevičiaus, M. Vainilaičio, R. Stankevičiaus, L. Inio, V. V. Landsbergio, J. Žilinsko, K. Sajos, ir daugelio kitų knygos. Išrinkau tas, kurios man pasirodė geriausiai meškinams tinkamos.

Legendinė M. Vainilaičio „Bruknelė“ – toks eiliuotas mitologinis trileris, vienintelis ir nepakartojamas, nors pats rašytojas yra sueiliavęs gyvą galą pasakų. O kiek žavesio prideda iliustracijos! Knygai labai pasisekė – ir B. Leonavičiaus, ir I. Žviliuvienės iliustracijos tokios paslaptingos, intriguojančios, kad nesugebėjau išsirinkti ir lentynoje įkurdinau abi grožybes.

  • Martynas Vainilaitis. Bruknelė
    Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Bronius Leonavičius. Vyturys, 1991. 104 psl.
    Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Irena Žviliuvienė. Margi raštai, 1996. 142 psl.
    Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Bronius Leonavičius. Kronta, 2010. 104 psl.

Iš pirmo žvilgsnio G. Beresnevičiaus knygos – idealios mažiesiems lietuviškų pasakų gerbėjams. O L. Dūdaitės sukurti kaukų ir kitos chtoniškos smulkmės atvaizdai, regis, turėtų pakerėti bet kokio skaitytojo širdį. Tačiau kiek kartų mėginome šių knygų imtis, tiek turėjome atsitraukti. Gal jų neverta čiupti bent iki šešerių?

  • Gintaras Beresnevičius. Kaukučiai
    Gintaras Beresnevičius. Kaukučiai ir Varinis Šernas. Dail. Lina Dūdaitė. Nieko rimto, 2007. 64 psl.
    Gintaras Beresnevičius. Kaukų šeimynėlė (serija „Žiogams“). Dail. Lina Dūdaitė. Nieko rimto, 2009. 78 psl.

G. Adomaitytės ciklas apie Rytį ir Vakarę, atvirščiai, atrodo parašytas visai ne vaikams, bet meškiukas jau ne kartą prašė paskaityti apie paežerės namų gyventojus. G. Adomaitytės knygų adresatas apskritai toks nesuprantamas. Dailiai atrodančią „Karuselę“ aš net išnešiau į kažkokią knygų mainyklą, nes taip ir nesupratau kokio amžiaus ir kokio būdo meškinams tai galėtų būti įdomu. Ryčio ir Vakarės nuotykiuose penkių-šešių metų vaikams (tokio amžiaus knygų veikėjai, taigi ir labiausiai tikėtini skaitytojai) irgi nelengva susigaudyti. Siužetas šuoliuoja kaip jaunas kumeliukas, bet viską atperka paslaptinga atmosfera, stebuklo – tikrų tikriausio, ne pramanyto – laukimas. Nedidukės knygelės spėja užminti daug mįslių, bet pasakojimas vyniojasi aplink patį vaiko augimo jausmą, jo įėjimą į suaugusiųjų pasaulį ir mistinio išgyvenimo galimybę (ar būtinybę?).

  • Gintarė Adomaitytė. Ryčio ir Vakarės nuotykiai
    Gintarė Adomaitytė. Laumių stalas: Ryčio ir Vakarės nuotykiai. Dail. Aušra Čapskytė. Gimtasis žodis, 2011. 80 psl.
    Gintarė Adomaitytė. Čiobrelių dvaras: Ryčio ir Vakarės nuotykiai. Dail. Aušra Čapskytė. Edukologija, 2013. 80 psl.

Kai „Milžiną mažylį“ skaičiau viena, nepastebėjau jo grožio. O štai kai ėmėmės knygos su meškiuku, ilgam pradingome tame priešistoriniame pasaulyje, kur milžinai kalnus pylė ir milžinropes graužė. Tai viena iš didžiausią įspūdį meškiukui palikusių knygų.

Antroji K. Zylės knyga yra tarsi koks papildymas – jau milžino Kerniaus sutiktų ir dar nematytų mitinių būtybių žinynas. Vargu, ar jis vienas pats taip smarkiai augųjį mūsų skaitytoją užkabintų, bet po „Milžino mažylio“ – pats tas.

  • Kotryna Zylė. Milžinas mažylis: apie skraidančius ežerus, gyvus akmenis ir kitus dyvus. Aukso žuvys, 2014. 132 psl.
  • Kotryna Zylė. Didžioji būtybių knyga: o kaip šiandien gyvena lietuvių mitiniai padarai ir dievybės? Aukso žuvys, 2016 (2017). 80 psl.

Skaitiniai beveik dideliems

O štai dideliems, bet dar ne visai suaugusiems skaitytojams gerą etninį ar tautinį prieskonį turinčią knygą rasti sunkiau. Kažkaip „Jaučio aukojimo“ siūlyti vaikams, net ir dideliems, nesinori. Norisi, kad būtų nuotykiai, baltiškasis anturažas, maginė fantastika. Ne literatūrinė pasaka – maginė fantastika, suprantat? Tad šiems skaitytojams siūlau tegu netobulas, bet tokias knygas, kuriose atsiveria savitai surėdytas, pagal kitokius dėsnius veikiantis stebuklingas pasaulis.

Štai viena iš naujesnių šio žanro knygų – Jurgos Lago „Lietaus žemė“ turi gausybę trūkumų: siužeto vingiai paauglį tik prajuokins, trūksta stiprios pabaigos. Bet kokia atmosfera!

Į kitokį pasaulį perkelia ir Skomanto „Jundos lemtis“. Dideli skaitytojai čia ras įtemptą istoriją, stiprią heroję, nesuvokiamą senųjų dievų įsikišimą į žmonių dramas. Apsalę nuo šio kokteilio galės pasičiupti ir kitas serijos knygas. Deja, jose, regis, tik veikėjai tie patys, o pasaulis kitas. Serijos „autorius“ Skomantas yra Kazio Almeno suburta rašytojų grupė, tad stilius labai netolygus. „Jundos lemtį“, geriausią serijos knygą, sukūrė R. Šerelytė. Šiuo metu „Skomanto“ likimu bei autorių atranka rūpinasi leidykla „Bonus animus“, ir atrodo, kad nieko gero laukti neverta.

Jei fantastika neintriguoja, siūlau nuotykių apysaką „Gintaro kelias“. Prisimenu ją iš vaikystės, tada knyga mane įtraukė iki ausų, ir gintaru norėjosi apsivynioti penkiais sluoksniais.

  • Romualdas Neimantas. Gintaro kelias: istorinė nuotykių apysaka (serija „Žinių pasaulyje“). Dail. Justas Tolvaišis. Šviesa, 1985. 224 psl.
  • Skomantas. Jundos lemtis. Dail. Gintaras Jocius. Tvermė, 1997. 157 psl.
  • Jurga Lago. Lietaus žemė. Nieko rimto, 2016. 183 psl.

Skaitiniai visai dideliems

Suaugėliai mūsuose keliauja poetinio iššūkio klystkeliais. Sau aš irgi išsitraukiau porą knygelių. Tai tokie Lietuvos skiautiniai: S. Gedos marginti praeitimi ir amžių sandūros fejerverkais M. Gimžausko (Šamano) užmaišyti.

  • Sigitas Geda. Žydinti slyva Snaigyno ežere. Vaga, 1981. 160 psl.
  • Mantas Gimžauskas. Šamanas™: poetiniai ir vizualiniai tekstai. Sudarymas ir dizainas: Tomas S. Butkus. Kitos knygos, 2007. 191 psl.

Ar gerai patariau? Jei ne, prašykite lentynų kauko pagelbėti. Sėkmės!