Kodėl aš einu į mokyklą?
Prisirpo, prinoko rugsėjis, apsunko meškiukų kuprinės, po truputį prie žemės lenkia. Ne kiekvieną rytą norisi traukti į mokyklą. O kodėl reikia ten eiti? Kam man mokytis? Skubiai ieškome knygelių su atsakymais, bet nerandame. Mums vis apie draugus, apie supratingas mokytojas, apie nuotykius... Kuo tai gali padėti, kai nesupranti, kam apskritai reikia mokyklos? Tad greitai užkuriame savo namų leidyklą ir išverčiame vieną tokią Oscaro Brenifier knygelę. Žvilgt!
Knygelė, kuria čia noriu pasidžiaugti, lietuviškai dar nepasirodė (suskubkit, leidyklos!), aš ją „išleidau“ tik savo Meškiukui. Jei norėsite įsigyti prancūzišką originalą, ieškokite O. Brenifier ir D. Durand knygos „Pourquoi je vais à l‘école?“, kurią į pasaulį 2009 metais paleido „Editions Nathan“.
Leidyklos kataloge rasite ne tik istoriją apie mokyklą, bet ir visą seriją „Les petits PhiloZenfants“, skirtą patiems mažiausiems vaikams, kuriems jau kyla filosofinių klausimų. Skaitydami serijos knygas, meškiukai mokosi klausinėti ir analizuoti atsakymus, ieškoti vidinių prieštaravimų, tinkamai argumentuoti. Nenuostabu, juk teksto autorius, O. Brenifier, yra filosofas. Apie jo knygas rašiau visai neseniai.
Serijos herojai: berniukas Aleksas, kuris mėgsta užduoti nepatogius klausimus suaugusiems, ir jo pliušinis žaislas Zof. Tik, man regis, jis ne šiaip Zofas, o filo-Sofas. Mat kaip tik jis ragina niekada nepasiduoti, klausti dar ir dar kartą, nepasitenkinti paprastais atsakymais.
Aleksas dar visai mažutis. Kitose serijos knygose jis leidžia laiką su tėvais bei seneliais. Tačiau ateina metas traukti į mokyklą. Ką gi, mokytojos laukia nelengvas išbandymas.
Šiandien Aleksas pirmą kartą atėjo į mokyklą. Jis – pirmokas!
– Sakykite, o ko aš atėjau į mokyklą?
– Tai bent paklausei! – stebisi mokytoja. – Bet dabar aš neturiu laiko šnekoms, turiu pasitikti kitus vaikus. Nagi, užeik!
Aleksas eina per kiemą ir svarsto:
– Kaip čia taip, aš atėjau į mokyklą ir net nežinau, ko?
Gerai, kad su juo mielasis pliušinukas Sofas. Sofas ramina Aleksą:
– Nagi, nagi! Jei mokytoja tau neatsako, mes paklausim kieno nors kito...
Din dilin! – skamba skambutis. Aleksas prisiartina prie keisto įtaiso:
– Sakyk, skambuti, o kodėl tu mokykloje?
Skambutis griežtai atsako:
– Labai paprasta – visi eina į mokyklą. Būtinai. O jei girdite, kad skambu, paskubėkite į pamoką.
– Nagi, nagi, nebejuokinga! – sušunka Sofas. – Skambutis sako, kad visi eina į mokyklą, bet nesako, kodėl!
– Gal mokykloje negalima klausinėti? – susimąsto Aleksas.
Bet Sofas jau tempia jį už rankovės:
– Nagi, nagi! Jei skambutis mums neatsako, eime, paklausim dar kieno nors... Gal laiptų?
Jau tikriausiai supratote, kad nei laiptų, nei kėdės, nei klasės draugo, nei pieštukų, nei kamuolio, nei kieme augančio medžio atsakymai Aleksui netiko. Iš tiesų: ar verta eiti į mokyklą tik todėl, kad visi į ją eina, kad darytum, ką lieptas, kad sunkiai dirbtum. Juk mokykla – ne vienintelė vieta, kur galima susirasti draugų, žaisti ir augti. Aleksui rūpi, kam reikalinga pati mokykla, ir mokytoja galų gale pasidalina savo patirtimi:
Manau, mes einame į mokyklą tam, kad išmoktume klausinėti ir ieškoti atsakymų!
Tinkama nuostata meškiukams, ar ne? Bet Sofas senu papratimu abejoja ir tuo – juk per visą dieną mokykloje jiems su Aleksu nesisekė surasti atsakymus. Bet gal taip ir turi būti? Gal klausimai svarbesni?
Na, bičiuliai, ar norėtumėte tokios knygelės savo pirmoko knygų lentynėlėje? Baksnokit leidyklas, jei pažįstat!
Ir lai neapsunksta mokyklinės kuprinės jūsų namuos!
