Spalvotos knygos (1)
Kai mes pradėjome susirašinėti su Filipu ir įsukome spalvų ratą, mūsų vakariniai skaitiniai irgi tapo spalvoti!
Kada vaikai mokosi spalvų? Kada jiems norisi, ar ne? O knygų leidėjai mano, kad iki trejų metų. Rasti knygų apie spalvas augesniems – nelengva užduotis. Juk jiems jau nepakanka vien spalvų pavadinimų. Penkiamečiai dažnai jau puikiai skiria pagrindines spalvas. Juos gali sudominti nebent atspalvių įvairovė ir simbolika. Jie mokosi matyti spalvas aplink ir fantazuoti apie jas.
Gerai pasirausus bibliotekose ar bukinistikos skyriuose, galima rasti latvių klasiko Imants Ziedonis knygą „Spalvotosios pasakos“, kuri kaip tik ir pažadina penkiamečių bei vyresnių vaikų spalvinę vaizduotę.
Tai vienuolika istorijų, skirtų dešimčiai spalvų ir Margiui – tokiam padarėliui, kuris išmargina pempių kiaušinius, dailininkų paveikslus ir pirmokų sąsiuvinius. Pasakos pilnos absurdo poetikos, tik ji čia neatrodo tokia savitikslė, kaip V. V. Landsbergio knygose. Absurdas čia greičiau – toks ypatingas žvilgsnis į gyvenimą, kuriantis tekste mitišką, keistoką pasaulį. Iš jo, matyt, galima susimojuoti su S. Kozlovo Ežiuku ir Meškiuku.
Spalvotosios pasakos gali būti skaitomos bet kokia tvarka, nors jose ir šmėkšteli tie patys personažai. Tad jei vaikas nelabai svajingas, greičiau – padūkęs, verta pradėti nuo juodosios pasakos, ji žaismingiausia. Tiesa, perskaitę ją, tikriausiai norėsite pasišnekėti su vaiku apie netinkamą velniukų elgesį (bet juk knygos tam ir rašomos, ar ne?).
O į iliustracijas atreipėte dėmesį? Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės piešiniai vietomis gruboki, bet labai gyvi, judrūs, daugiasluoksniai. Įdomu juos žiūrinėti. Ir maketas ganėtinai erdvus. Pakankamos paraštės. Stambesnis šriftas. Tik su viršelio šriftu kažkokia bėda. Na, ir popierius plonas, peršviečiamas.
Et, ko norėti, 2006 metai. Anais laikais, būdavo, leidyklos išleidžia knygų vaikams ant plono popieriaus ir – o siaube! – minkštais viršeliais. Va, tų viršelių aš ir pasiilgstu, kai mėginu į kelionę paimti kelias knygeles. „Spalvotosios pasakos“ daug vietos neužima. O viršelis, kad ir minkštas, nugarėle prie bloko klijuotas, bet laiko. Mat anas tvirtai persiūtas ir pabirti neturėtų. Tad ir iš antrų rankų šią knygą saugu įsigyti. Tik jau senokai neteko niekur jos matyti.
Kaune knygą turi keli Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padaliniai (Aleksote yra, Mapų g. – ne) ir Kauno apskrities viešoji biblioteka fonduose. Skaitykit, kol nenurašė.
Beje, tokiu pat – spalvotų pasakų – principu sudėliota ir Gitos Balžekaitės nemokama elektroninė knygelė „Vaivorykštės lietus“. Vietomis ją labai linksma skaityti, tik knygelei pritrūko švelnaus redaktorių ir profesionalių maketuotojų prisilietimo. Jei nebijote „prieiti prie nuomonės“ ir visokių mokyklinio stiliaus pavyzdžių, parsisiųskite ir įvertinkite.
Tikiuosi, jums pavyks įveikti prastą, smulkų šriftą, ir pastebėsite mažus autorės atradimus.
Aišku, „Vaivorykštės lietus“ už „Spalvotąsias pasakas“ ir trumpesnis, ir paprastesnis, artimesnis paveikslėlių knygelėms. Bet kas sakė, kad penkiamečiai ir net pradinukai neturėtų skaityti paveikslėlių knygelių? Su jomis taip jauku pataluose, kai nebenori susikaupti ir daug galvoti. Juolab, kad ir paveikslėlių knygelės būna visokios.
Iš pirmo žvilgsnio paprastutės Vladimiro Sutejevo istorijos – tikras lobis. Nors joms jau daugiau, nei 50 metų, jos visai neatrodo pasenusios. Net atvirkščiai: stebina savo interaktyvumu ir virtualumu. Deja, lietuviškai Sutejevo knygų jau senokai niekas neperleidžia, bet bibliotekose rasti dar galima.
Spalvoms skirtos kelios V. Sutejevo istorijos: „Trys kačiukai“, „Gaidys ir spalvos“. Taip, taip, tas pats gaidys, matytas animaciniame filme. Gal kam Sutejevo piešiniai atrodys neorginalūs, per daug panašūs į tarybinę animaciją, bet nepamirškime, kad pats Sutejevas ir sukūrė tą stilių!
Maži vaikai dažnai piešia tik kontūrą, visiškai pamiršdami objektų tūrį. „Gaidys ir spalvos“ kaip tik skatina vaikus atkreipti dėmesį į tai, kas tarp linijų. Ir stebėti aplinkos spalvas.
Lietuviškai „Gaidys ir spalvos“ buvo išspausdinta tokiame rinkinyje:
- Sutejevas, Vladimiras. Pasaka apie peliuką, apie gaidį ir pieštuką. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956.
Kaune jo jau nerasite, tad ateikite paskaityti su mūsų meškiukais.
Yra ir lietuviškų spalviukų. Juos nupiešė ir aprašė Asta Dovydėnaitė. Jos knygelėje beveik nėra siužeto: spalviukai vaikšto į svečius, ir viskas keičia spalvą.
Užtat vaikai gali patys išbandyti ir atrasti, kas nutiks maišant mėlyną ir raudoną, kas pasikeis pridėjus baltos, kaip geltona atrodys mėlyname fone, kokią nuotaiką kuria juodos ir raudonos derinys ir t.t.
Kadangi knygelė gundo imtis dažų, vakariniam skaitymui ji nelabai tinka. Tai greičiau veiklos knygelė.
Beje, Kauno bibliotekose ją vis dar galima rasti. Arba įsigyti sena.lt už pusantro euro.
O kokią knygelę galima pasidėti ant naktinio stalelio? Pavyzdžiui, Orianne Lallemand paveikslėlių knygą „Vilkas keičia spalvą“. Vargšas vilkas nebenori būti pilkas (tiksliau, juodas) ir mėgina vis kitas spalvas. Iš pirmo žvilgsnio, knyga atrodo džiaugsminga, gyva, bet Vilkas mūsų namuose neužsibuvo. Per daug šabloniška, tiražuojami stereotipai.
Na, bet jei širdelių vėriniai jums neužkliūna, tai turiu pripažinti, kad išleista knyga puikiai. Paminkštintas viršelis tiesiog prašosi į lovytę, tvirtas popierius, geros spalvos.
Beje, vargšė „Burokėlio“ leidykla taip ir nerado savo vietos skaitytojų širdyse. Tad ši ir kitos (kartais visiškai nuostabios) knygos išparduodamos pusvelčiui. Pavyzdžiui, patogupirkti.lt knygelė apie poną Vilką kainuoja 2,99 €. Pirkdami iki balandžio devintos, pasinaudokite slaptu žodžiu „SPEC0401“, ir sutaupysite dar kelis centus.
Ir visgi į svečius geriau pasikviesti raganėlę Vinę, kurią kamuoja labai panaši spalvų bėda. Juodoje Vinės pilyje juodam katinui Vilburui nesiseka – tai šeimininkė ant uodegos užmina, tai užkliūna, tai atsisėda. Kokia spalva nudažyti katiną, kad jį visada pastebėtum? Nelengva užduotis. Leiskite vaikams siūlyti savo variantus – labai linksma!
Knygą „Nieko rimto“ išleido 2013 metais, ir ją vis dar galima įsigyti. Tai plona paveikslėlių knygelė, bet išleista kietu viršeliu ant ganėtinai storo blizgaus popieriaus, tvirtai susiūtu bloku. Ji didesnio formato, tad K. Paulo iliustracijos puikiai telpa. Jos labai detalios, su daug smulkių vizualinių pokštų.
Tik nesumaišykite šios knygelės su kitomis serijos knygomis. „Vinė ir vaiduoklis paštu“ parašyta visai kitos autorės. Verčiau likite su spalvotuoju Vilburu, nuo kurio viskas prasidėjo.
Tiesa, Vilburo spalvos – vienas juokas, palyginus su pačiu spalvingiausiu vaikų literatūros personažu – Elmeriu. Tai drambliukas, kurio visas kūnas išmargintas įvariaspalviais lopiniais (nusižiūrėjus nuo dailininko Paulo Klee). Gerai, kad Elmeris nepraranda geros nuotaikos ir supranta, kad būti kitokiu linksma. O kai pabosta – galima keisti spalvą!
Istorijų apie Elmerį yra virš trisdešimt, bet geriausia, matyt, pirmoji. Po kurios galima savaitę spalvinti dramblius. Kitų serijos knygelių siužetai gana šabloniški, tėveliams gali pabosti. Vaikams, aišku, tai nė motais! Tad jei jie ieško dramblio, ta pati „Nieko rimto“ leidykla išleido dar vieną knygą, kurioje tilpo net trys Elmerio istorijos.
Kaip ir kitos leidyklos knygos, Elmerio istorijos išleistos kokybiškai. Knygos kietu viršeliu, ant storesnio blizgaus popieriaus, siūtu bloku. Beveik kvadratinės, kartoja drambliuko lopinius. Šriftas tikrai didelis! Žodžiu, ir dovanai, ir lentynai papuošti.
Labai puošni ir Anna LLenas knygelė „Spalvų monstriukas“. Ji skirta vaikų emocinio intelekto lavinimui per spalvas. Tik jos mūsų lentynose dar nėra, tad ką jau čia bepridursi. Nebent kad tokio bestselerio blyno ant viršelio sumanytojui reikia sušerti per pirštus.
Spalvos išties patogus pretekstas pakalbėti apie jausmus ar net apie vertybes. Teko ir tokią knygelę matyti. Bet skaityti ją buvo taip nyku, kad užverčiau ir pamiršau. Spalvos juk kartais ir nedera, ar ne? Apie tokias nederančias knygeles šįkart nekalbėsiu.
O apie spalvotas eilėraščių ir užduočių knygeles – kitą sykį.
Spalvotų sapnų!