Spalvotos knygos (3): eilėraščiai
Dienos permainingos, spalvingos: lietus ir saulė, sniegas ir žiedai. O mes dar ir žaidžiame spalvas, tad vis dažniau prireikia eilėraščių, kurie suspindėtų skirtingais atspalviais. Kur mes jų ieškome? Nagi, dvejose nedidukėse knygelėse:
- Ramutė Skučaitė. Dail. Rimvydas Kepežinskas. Spalvos ir skaičiukai. Kronta, 1997.
- Kostas Kubilinskas. Dail. Živilė Žviliūtė. Mano spalvos. Žara, 2004.
Iškart turiu prisipažinti, kad meškiukų bibliotekoje niekas nesimoko eilėraščių mintinai. Ne todėl, kad mokytis mintinai būtų blogai. Bet todėl, kad tam paskatinti subtiliai aš nemoku, o mažiausiai noriu, kad poezija ištiktų mus kaip prievolė. Mums eilėraščiai – tai žaidimas. Na, ir emocinio intelekto lavinimo priemonė, bet apie tai – tsss! – meškiukams nesakykim.
Abi knygelės, kurias čia rodau, išties žaismingos ir žaidybinės. Ramutės Skučaitės „Spalvos ir skaičiukai“ tinka ir dičkiams palinksminti, ir mažyliams, tik besimokantiems spalvų. Čia kiekviena spalva yra išskaičiuota:
Ar tu buvai tamsoj kada?
Žinok, tamsa juoda juoda!
Ten tupi
ŠEŠIOS juodos katės.
Kažin, ar tu esi jas matęs?
Ir visos šešios katės ar aštuonios mėlynės, ar keturios saulėgrąžos Rimvydo Kepežinsko čia pat nupieštos:
Labai mėgstu šio dailininko iliustracijas, todėl man apmaudu, kad jo iliustruotos knygos pasirodo gana retai ir ne visada lydi vykusius tekstus. Tad „Spalvos ir skaičiukai“ džiugina: tokia nedidukė ir tokia daili knygelė!
Jos dydis pritaikytas mažoms rankelėms, kieto kartono viršelis paminkštintas. Popierius plonokas, kiek persimato. Šriftas šiek tiek padidintas. Nors knygelė išleista net 1997 metais, tikrai neatrodo skurdžiai. O kadangi po „Krontos“ leidyklos bankroto ši knygelė atgulė į amžinojo išpardavimo lentyną, tai ir iki šiol ją šen ten galima rasti po 0,6-0,9 €.
Antroji mūsų knygelė parašyta Kosto Kubilinsko. Suaugusius bibliotekos lankytojus iškart turiu perspėti, kad šis rašytojas labai sudėtingo likimo. Ir dažna šeima iš etinių sumetimų atsisako net „Mano batai buvo du“ deklamuoti. Čia, meškiukų bibliotekoje, mes prisimename ne tik K. Kubilinską, bet ir R. Dahlį ar R. Frajermaną. Tad manome, kad anie laikai buvo tokie sudėtingi, jog net angelai galėjo susitepti. O angelai mūsų parapijoje neskraidė.
Tad atverčiu K. Kubilinsko knygelę... Tik kurią? Atskiru leidimu „Mano spalvos“ buvo išleistos tris kartus:



- Kostas Kubilinskas. Dail. Bronė Uogintienė. Mano spalvos. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.
- Kostas Kubilinskas. Dail. Sigutė Valiuvienė. Mano spalvos. Vaga, 1976.
- Kostas Kubilinskas. Dail. Živilė Žviliūtė. Mano spalvos. Žara, 2004.
1957 metų knygelę rasti sunkiausia, bet ji buvo suskaitmeninta, tad ją galima peržiūrėti kompiuterio ekrane. Deja, anų laikų spaudos galimybės šiam leidimui nepaliko jokių šansų.
1976 metų leidimą dar galima rasti asmeninėse bibliotekose ar bukinistų kampeliuose. Ir nors Sigutės Valiuvienės iliustruoti „Spalvoti nykštukai“ man vaikystėje paliko labai slogų įspūdį (kaip dabar suprantu, dėl purvinos spaudos ant prasto popieriaus), melancholiškos „Mano spalvų“ iliustracijos man labai patinka. Gerbiu dailininkus, kurie supranta, jog vaikai ne tik šypsosi ir verkia.
2004 metais „Mano spalvas“ išleido „Žara“. Nesuprantu, kaip ši leidykla išliko, nes jos knygų asortimentas nesikeičia dešimtmečiais, o tiražai niekaip nesibaigia. Bet mums tai tik į naudą, nes K. Kubilinsko knygelę vis dar galima įsigyti iš leidėjų. Ir nors jos viršelis neįspūdingas, ypač akis bado serijos ženklas, bet pati knygelė graži. Žvilių šeimynos (o regis, kad kokio senovinio Žvilių cecho) iliustracijos man pačios pasakiškiausios, paslaptingiausios tarp visų Lietuvos iliustratorių darbų. Živilė Žviliūtė irgi rezga keistas, daugiaplanes istorijas. Gaila tik, kad atspaustose iliustracijose per daug raudonos. Pamėginkime rudame puslapyje rasti rudą spalvą – bus nelengva.
Visgi, nors pasakas mėgstu, bet rinkčiausi S. Valiuvienės iliustruotą knygelę. Jos sukurtas pasaulis įtraukia kur kas labiau. O ir pati knygelė didesnė, maketas geriau apgalvotas.
Stebina tik, kad tiek „Vagos“, tiek „Žaros“ leidimuose tekstas surinktas didžiosiomis raidėmis. Net jei manytume, kad prasminga iš pradžių vaikus mokyti skaityti tik didžiosiomis raidėmis parašytą tekstą (o meškiukų bibliotekoje taip nemanoma!), vis tiek ankstyvajam skaitymui K. Kubilinsko eilėraščiai netinka.
Užtat tinka ankstyvajam klausymui ir vakariniams pasisedėjimams su knyga! Jei vaikis dar nelabai gali ilgam sutelkti dėmesį, ir nuo Mikės Pūkuotuko jam įskausta galva, plonos knygelės – geriausia išeitis. Tik pamanykit, penkios minutės, ir jau perskaitėme visą knygą! „Žaros“ „Kaukučio knygelių“ serija yra bene vienintelė tokia plonų knygelių serija, kurią dar galima laisvai įsigyti. Ir vienintelis išsigelbėjimas, jei neišsaugojote „Vyturiuko“ knygelių. „Kaukučiai“ tokio pat formato kaip „Vyturiukai“, plonais viršeliais, susegti metalinėmis kabėmis. Bet apie visa tai – kitą kartą. Aš juk apie spalvas porinu. Priminsiu, kad jau paporinau apie spalvotas prozos knygeles, apie spalvotas užduočių knygeles ir apie spalvotus paveikslus, kuriuos taip linksma žiūrinėti su vaikais.
Spalvotų jums vakarų!