Pati gražiausia Panama
Kartą išvadinau Janoschą panku, ir savo žodžių neatsisakau! Vaikų literatūroje daug be galo dvasingų asmenybių, nešinų tikrosiomis vertybėmis. Daug be galo išmintingų asmenybių, rašančių taip, lyg jų skaitytojai būtų kerpės ir melsvadumbliai. Tad tokioje kompanijoje reikalingas bent vienas tikras pankas. Tiesa, ne visi tiki, kad šias negarbingas pareigas galima patikėti Janoschui. Juk „Panama labai graži“! Juk Meškiukas ir Tigriukas! Juk laimės paieškos! Pagalvosi, žąsiai blogai baigėsi, neakcentuokim.
O gal akcentuokim? Nes kokia mama ar senelis po to pačiumpa „Žvėrių gyvenimą“ arba „Brolių Grimų pasakas kitaip“, ir... Ir juos ištinka šleikštulys bei širdies skausmas. „Ši knyga turėtų būti N-14, skaityti ją vaikui galima tik tada, jei linki jam bloga,“ - apie „Žvėrių gyvenimą“ rašo komentatorė Eglė. O juk tie Janoscho žvėriukai gyvena tame pačiame Tigriuko, Meškiuko ir Šmurliuko pasaulyje. Ir Panamos ieškotojai lygiai taip pat neras prasmės bei niekada nesužinos teisybės, nes tiesiog kartais nutinka vienaip, o kitais kartais – visai kitaip.
Daugumos Janoscho istorijų tikriausiai neverta skaityti vaikams. Geriau padėti į lentynėlę ir palaukti, kol jie patys 2-3 klasėj slapčiomis perskaitys jas, piktdžiugiškai kikendami, apstulbinti veikėjų įžūlumo, nebaudžiamumo ar netikėtų gyvenimo posūkių. Ne, nėra ten jokios velniavos, tikrai. Tik skiepai prieš gyvenimo neteisybes. Bijot skiepytis? Būna... Mes irgi truputį bijom. Bet Tigriuko ir Meškiuko istorijose veikliosios medžiagos labai mažai. Tik tiek, kad vaikis po žingsnelį keliautų į suaugusiųjų pasaulį. Su kiekvienu perskaitymu suprasdamas vis daugiau.
„Panama labai graži“ – tai istorija apie du draugus, kurie pavilioti bananų kvapo, leidžiasi ieškoti savo svajonių krašto, savo Panamos. Nuotykis galėjo baigtis liūdnai, jei Tigriukas su Meškiuku taip nuoširdžiai vienas kitu nesirūpintų. Galėjo baigtis nykiai, jei jie neturėtų tigrinės anties ir nesutiktų visokiausių keistuolių. Galėjo baigtis tuščiai, jei ne varnos išmintis ir pliušinė sofa. Bet draugams pasisekė, ir jie sužinojo šį tą naujo apie pasaulį ir tapo truputėlį laimingesni.
Mūsų bibliotekoje „Panama labai graži“ guli apatinėje lentynėlėje, skirtoje jauniausiems skaitytojams. Nes net ir trimetinukui šios istorijos puikiai tinka. Patys personažai-žvėreliai, visi tie pakartojimai, žodinės formulės priartina Janoscho pasakojimus prie animalistinių liaudies pasakų mažiesiems. Tik Janoschas dar ir šiuolaikiškas: kažin, kaip į Panamą keliauja emigrantų vaikai? Apie tai susimąstys jau vyresni skaitytojai. Tie, kurie sugebės palaikyti rašytojo mezgamą pokalbį, pastebės jo mažučius pokštus. Tų pokštų gyvas galas, bet jie neįkyrūs. Janoshas palieka daug laisvės skaitytojui, daug erdvės. Reikia pripažinti, vaikus jis pažįsta tikrai puikiai. Nenuostabu, kad į Panamą mes keliaujame vėl ir vėl, o vaikis namų teatre reikalauja vaidinti tik ją.
Pasitarnavo tam ir neapsakomai išraiškingos iliustracijos. Gana dažnai dailininkai imasi rašyti, o rašytojai iliustruoti, bet kaip retai tai būna knygai į naudą! Janoscho tekstų neįmanoma įsivaizduoti be jo piešinių. O štai piešiniai dažnai leidžiasi nuotykiauti – labai juos pamėgo ir tėvai, ir vaikai. Ir nenuostabu: jie nenusaldinti, su daugybe šmaikščių ir mįslingų detalių. Pagal juos galima sukurti gausybę savų istorijų. Dėl piešinių „Panama“ kartais palaikoma paveikslėlių knygele, bet visgi teksto čia tikrai nemažai, tad aštuonmečiui irgi yra ką veikti. Ir dažnai, labai dažnai norisi sugrįžti prie pamėgtų veikėjų.
Kadangi ši knyga į lentyną nutupia ilgam, norisi, kad išleista ji būtų nepriekaištingai. Tokiais atvejais mes kartais renkamės senesnius mums svarbių knygų leidimus. Mūsų bibliotekoje nuo seno gyvena 1989 metų „Panamos“ leidimas, bet knyga buvo dar porą kartų perleista. Visur naudotas Rūtos Jonynaitės vertimas su menkučiais pataisymais. Paskutinįsyk Tigriukas su Meškiuku šviesą išvydo prieš pat šių metų knygų mugę. Knygą išleido „Garnelis“, visiems puikiai žinoma leidykla, mat būtent ji mūsų lentynas turtina A. Lindgren, T. Jansson, R. Dahlio, P. L. Travers sukurtomis istorijomis. Deja, dažnai tos knygos išleidžiamos ne itin kokybiškai. Per daug suspaustos, iškraipytos iliustracijos, prastas popierius, vertimai ne iš originalo kalbos ir didelė kaina – štai kokios nuodėmės pasitaiko „Garnelio“ virtuvėje. Tad „Panamą“ užsakiau dvejodama, nors iš pirmo žvilgsnio didelių trūkumų knygoje nepastebėjau. Ir pažiūrėkite, ką gavau:
Naujasis leidimas (Janosch. Panama labai graži: visos Tigriuko ir Meškiuko istorijos vienoje knygoje. Garnelis, 2017) yra per vidurį. Kairėje – seniausias leidimas (Janošas. Panama labai graži: pasakos. Vyturys, 1989). O dešinėje – iš draugiškos KVB palyginimui pasiskolintas prieš dešimtį metų pasirodęs leidimas (Janosch. Panama labai graži: kaip Tigriukas ir Meškiukas keliavo į Panamą. Garnelis, 2006, kartota 2008).
Iškart krenta į akis, kaip skiriasi knygų dydis. Naujasis leidimas daug storesnis ir tikrai ne dėl sumažėjusio formato. Tiesiog į jį sudėtos šešios Tigriuko ir Meškiuko istorijos, trys iš jų lietuviškai leidžiamos pirmą kartą. „Vyturio“ leidime buvo trys istorijos. O 2006 metais „Garnelis“ buvo išleidęs tik pirmąją istoriją – apie Panamos paieškas.
Viena vertus, malonu turėti knygą, kurioje telpa viskas viskas. Kita vertus, tokio storio (ir svorio) knyga nelabai tinka net ir pradinukams, ką jau ten kalbėti apie kodėlčiukus. Ji gąsdina savo apimtimi, ją sunkiau vartyti. Tad iš tikrųjų senesni leidimai daug patogesni. Kaip būtų šaunu, jei Tigriuko ir Meškiuko istorijos būtų sugulusios 3-6 knygelėse minkštais viršeliais kartono dėkle!
Į akis taip pat krenta, kad seniausias leidimas ir platesnis, ir aukštesnis. Tačiau iliustracijos beveik tokio paties dydžio. Mat kuo naujesnis leidimas, tuo labiau sumažintos paraštės.
Deja, dėl to ištinka dvi bėdos. Kadangi nauja knyga ganėtinai stora, o siūtas blokas, puoštas kaptalais, įstatytas į kietą viršelį, iki galo atversti knygą nelengva, tad atvarto vidurys dingsta lenkime, ir iliustracijų kraštus matome daug prasčiau.
Dar daugiau – kartais iliustracijų kraštai tiesiog nupjaunami:
Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad senajame leidime irgi yra pora nurėžtų iliustracijų. Linksma žiūrėti, kaip vienur trūksta vieno, kitur – kito krašto. Ir kas pasakytų, kam to reikėjo? Ir kur skubėjo leidyklų dailininkai su maketuotojais?
Šioje nuotraukoje taip pat matyti, kad naujajame leidime visą atvartą užimančios iliustracijos visgi mažesnės, nei pirmajame. Na, ir spalvos gerokai skiriasi. Tiems, kas užaugo su 1989 metų „Panama“, spalvos naujesniuose leidimuose gali rėžti akį.
Ekrane to neparodysi, bet... Sekite puodus!
Tiesą sakant, nors neteko matyti Janoscho originalų, bet ir man atrodo, kad abiejuose „Garnelio“ leidiniuose, ypač naujausiame, sodrumas neišpasakytas. Ir ta avietinė iš tikro turėtų būti rožinė.
Deja, palyginti galiu tik su reklaminiais vokiškų leidinių paveikslėliais. O juk ekranas – iš vienos pusės, ir „Garnelio“ spaudai naudotas blizgus popierius – iš kitos, irgi keičia spalvas.
Tas blizgus popierius – dalykas praktiškas, visi šokoladiniai pirštų atspaudai lengvai nubraukiami drėgna servetėle, bet akiai ir rankoms malonesnis kitoks, senajame leidime naudotas. Užtat „Garnelio“ leidimuose popierius baltutėlis, ir mėlyna nevirsta žalsva. Be to, jis toks pat standus, nesusivels mažuose piršteliuose.
Kaip puslapiai, taip ir viršeliai: blizgantys, celofanuoti tik „Garnelio“ leidiniai. O gaila, mat tai reiškia, kad prireikus seniausiojo leidimo nenutrintu viršeliu ir nenuplyšusia nugarėle veikiausiai nerasime. Tačiau puslapiai neturėtų būti išsibarstę. Visų leidimų blokas siūtas, tvirtas. Tik plonesnės knygelės įrištos paprasčiau – be audinio, kaptalų.
Šriftas visuose leidimuose pakankamai didelis, patogus skaityti. „Garnelio“ knygose tik tarpai tarp eilučių didesni ir tekstas išlygiuotas pagal vieną kraštą. Man atrodo, kad kai eilutės tokios trumpos, tie laipteliai dešinėje trukdo pradedantiems savarankiškai skaityti, bet praktiškai netikrinau. Mano meškiukas vis dar nori klausytis, o ne skaityti.
Taigi, nors naująjį leidimą varčiau įtariai, bet pripažinau vertu įsisprausti į mūsų perpildytas lentynas. Neskaitytos istorijos intriguoja – ypač reikalinga apie Tigriuko gydymą. Kokybė pakankama. Kaina... Didelė, apie 13 €, bet visada yra stebuklingų žodžių.
Ir visgi pirmai pažinčiai su Tigriuku rinkčiausi ploną knygelę. O jei „Panama“ būtų mano vaikystės knyga (arba jei rasčiau nepriekaištingai išlaikytą), rinkčiausi „Vyturio“ leidimą. Vaikai puikiai girdi skaitančiojo sentimentus. Dalintis jais gera.
Susiklausymo skaitant!
