Velykų skaitiniai
Meškiukų bibliotekoje sujudimas: meškinėlis dažo, piešia, stato ir visaip kitaip skubina Velykas. Kad jau taip, tai ir velykinius skaitinius gerai būtų susidėlioti. Tik nesidėlioja jie, nelaimingieji. Beveik nėra margučių, Velykės, kiškių ir viščiukų lietuviškose knygelėse! Gal kad velykinių pasakojimų tradicija buvo nutrūkusi, gal kad krikščioniškoji šventės prasmė sunkiai vaikams paaiškinama – kas žino?
Bet mes nepasidavėm, ridu-ridu po viešąsias bibliotekas, po knygynus bei bukinistų kampelius, ir susidėliojom velykinių skaitinių planą. Gal ir jums pravers?
Velykos yra pavasaris, pavasaris yra Velykos.
Daugelyje metų laikams skirtų knygelių Velykų šventė minima. Probėgšmais, tad nėra ten ko ir skaityti. Bet kartais linksmiau vieną kartą pažiūrėti ir pakalbėti, todėl prieš didžiąsias metų šventes iš meškiukų lentynų traukiamos knygos-raizgalynės (wimmelbuch). Jos tikrai didelės, tad rodau tik po kampelį:
Lietuvoje „Schwager & Steinlein Verlag“ išleistas raizgalynes galima įsigyti Vilniaus knygų mugės metu leidyklos stende.
O žiūrinėjant raizgalynes, galima pasikalbėti apie Velykų šventimo tradicijas. Tik ką gi vaikams pasakoti? Įvairių knygų, skirtų kalendorinėms šventėms, yra begalė. Kai nerašai mokslinio darbo, o tik ganai meškiukus, tai tinka praktiškai bet kuri: ir J. Kudirkos brošiūrėlės, ir L. Klimkos kalendoriai, ir A. Vaicekausko darbai. O Laimos Anglickienės et al „Lietuvių šventinį kalendorių“ net galima nemokamai parsisiųsti el. formatu. Tik kartais beskaitydama imi ir paklysti tarp visų tų valstietiškų papročių ir vaisingumo ritualų. Tad puiku, kad yra ir vaikams skirtų leidinių. Na, sąlyginai jiems, nes nors šiose knygose atrinktos įdomybės vaikams, bet kreipiamasi vis tiek į ugdytoją.
- Austė Bareikytė. Metų knygelė. tautosakos pradžiamokslis. Regnum fondas, 1997.
-
Senovinis kalendorius mažiesiems. Sud. Gražina Germanienė. E. Vaičekausko knygyno l-kla, 2002.
Arba: Senovinis kalendorius. Sud. Gražina Germanienė. Mintis, 2008.
-
Arūnas Vaicekauskas. Vaikams apie senąsias lietuvių šventes. Šviesa, 2007.
Tik koks gi etninis ugdymas be liaudies dainų? Daug dainelių yra meškiukų lentynose, bet šis rinkinys, vaikams skirtas, metų laikais ir šventėmis sudėliotas, visiškai nepakeičiamas:
Gerai, gerai, o kur gi grožinės knygelės vien apie Velykas? Deja! Rausiau rausiau, kelias radau – plonytes, sprangiai parašytas, dar prasčiau iliustruotas. Tarp jų išsiskiria tik Danutės Čiurlionytės, Vytauto V. Landsbergio ir Vytauto Rudoko knygelės.
Pirmoji – dar iš tarpukario Lietuvos atkeliavusi, su Domicelės Tarabildienės iliustracijomis. Keistoka ją šiandien skaityti, bet ir smagu.
O štai Vytauto V. Landsbergio tekstai nei šiokie, nei tokie. Jei nežinočiau, kad jis yra parašęs puikių eilėraščių, manyčiau, kad eiliuoti ėmėsi pirmąsyk ir nelabai žino, apie ką. Į mūsų lentynėlę ši knygelė pateko tik dėl išradingų Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijų. Tad mes ją vartome kaip paveikslėlių knygą ir gal kada nors jai sukursime savas pasakas.
Iliustracijomis mane patraukė ir Vytauto Rudoko knygelė (dailininkė – Diana Radavičiūtė). Jaukų velykinį nykštukų ir kiškių miestelį žiūrinėti labai linksma, o paprastutis V. Rudoko eilėraštis paskalsina Velykų laukimą.
Tiesa, jei velykinių knygelių maža, tai velykinių eilėraštukų – visas vežimas ir dar vežimaitis. Tik ir vėl: deklaratyvūs, prikišamai didaktiški, nemokšiškai sueiliuoti. Tad tiražuojami vis tie patys Bernardo Brazdžionio (Vytės Nemunėlio) ir Zitos Gaižauskaitės tekstai. Bet ir šie – ne stebuklas. Jei po ranka neturime, tai ir neieškome. Juolab, kad Zitos Gaižauskaitės knygelės dar ir atrodo labai prastai. O ir Bernardui Brazdžioniui pasisekė tik su pora leidimų.
Jau geriau pačiupti kokią skaitinių vaikams knygą ir eilėraščius susirasti ten. Beje, tik eilėraščius ir randame, nes skaitinių sudarytojos irgi nesugalvojo, kuo mus dar pradžiuginti per Velykas.
Apsalę nuo pakilių ir saldžių eilių, užsimanome ko nors sūresnio. Ir ką? Knygelės tokios nerasim, tai bent velykinį skyrių knygelėje. Yra vaikų literatūroje ir savų pankų. Vienas iš jų - Janošas (Janosch), tigrinės anties ir Šmurliuko sumanytojas. Kartą jis parašė istorijėlę apie velykinį kiškį. Štai tokį:
Apskritai, visas Janošo istorijas vaikams rodo tik tikri pankai. Nes atrodo, kad jis mokėsi ne iš amžininkų, bet iš paties Wilhelmo Buscho. Moralas toks: visi mes mirsime, teisybės nesužinosime, prasmės nėra, tiesiog taip nutinka. Ir jei tigrui ar Šmurliukui nutinka gana maloniai, tai žąsiai lemta kiekviename skyriuje pražūti, o veršelis neišvengia skerdyklos. Ir visgi per Velykas vaikams galima parodyti ne tik Janošo sysiojantį velykinį kiškį, bet ir kiškelį Valerijoną.
Nes būna pasakojimų apie Velykas, o būna velykinių pasakojimų. Kažkodėl man atrodo, kad šis kaip tik toks. Juk mūsų kasdienybėje etninės bei krikščioniškos tradicijos susipynusios nebeišnarpliojamai, ir Velykos yra apie auką, pasiaukojimą, meilę ir atgimimą. Taip velykine istorija gali tapti ir pasakojimas apie levituojantį kiškelį Valerijoną, ir Clive Stapleso Lewiso „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“ iš Narnijos kronikų (Alma littera, 2011/2010). Ne be reikalo Lietuvoje Narnijos ciklą pirmiausiai išleido „Katalikų pasaulis“. Tiesa, knyga vadinosi kiek kitaip: „Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“ (Katalikų pasaulis, 1997). Na, o toks Edvardas Tiuleinas – tikras dvigubas velykinis herojus. Nes jis – triušis. Ir jam skirtas kančios kelias, mokantis meilės:
Šios abi knygos skirtos jau vyresniems meškinams. O kad prakalbome apie velykinius kiškius, tai gal ir kiti ilgaausiai tiks prie velykinių žaidimų? Net ir mažiausius velykautojus galima supažindinti su pačiu įžymiausiu literatūriniu triušiu – triušeliu Petriuku. Jį galima rasti net keliuose Beatrix Potter knygelių leidimuose:
- prašmatniame „Pasakų“ leidime (Alma littera, 2010), kur sudėtos visos ponios Potter pasakos;
- kuklesniame „Pasakų“ leidime (Alma littera, 2013), kur tilpo tik keturios istorijos;
- ir pačiame patogiausiame leidime, kur tėra „Pasaka apie triušį Petriuką“ (Vyturys, 1998).
Paskutinė knygutė nedidukė, į delną telpanti, tad maži Betrix Potter piešiniai ten geriausiai jaučiasi.
Kitą labai žymų kiškį sukūrė rašytojas Samas McBratney ir dailininkė Anita Jeram. Tai kiškis, kuris myli:
O lietuvių vaikų literatūroje aukso raidėmis įrašyti Prano Mašioto kiškeliai. Minint rašytojo jubiliejų, 2013 metais buvo surengtas paveikslėlių knygų konkursas, geriausios knygos išleistos. Tad Mašioto kiškeliams teko dar ir nauji, dailūs kailinėliai. Svarbu nesupainioti: tuo pat metu „Ramduva“ perleido „Kiškio pasakas“ su klaikiomis iliustracijomis. Neverta šiuo leidimu akių badytis, juolab kad visas kiškio pasakas galima nemokamai skaityti „ePaveldo“ svetainėje. Į lentynėles dėkime tik padorius kiškelius.
- Pranas Mašiotas. Dail. Telesforas Kulakauskas. Kiškio pasakos. Vaga, 1967.
- Pranas Mašiotas. Dail. Agnė Matulionytė. Kiškis Drąsuolis. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2014.
- Pranas Mašiotas. Dail. Ieva Babilaitė. Kiškis Smaližis. Jungtinės spaudos paslaugos, 2014.
- Pranas Mašiotas. Dail. Rima Gaižauskaitė. Kiškis vagilis. Vaga, 1984.
Nauji apdarai teko ir Prano Mašioto „Vištelei“ – kuo ne velykinė knygelė (dail. Šarūnas Joneikis. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2014)? Apie vištelę ir kiaušinius juk.
Labiau velykinė nebent ta vištytė, kuri padėjo kiaušinį, ne paprastą, bet auksinį. Kur ją Lietuvoje rasti – neaišku. Tik bibliografinis įrašas šviečia:
- Raiboji vištytė. Perpasakojo Ona Petkevičiūtė. Dail. I. Verpovskis. Mažoji Rosma, 2000.
Gal ta pati, kas žino? O mūsų vištytė tokia:
Būna ir kitokių vištų. Karmela visai nenorėjo dėti kiaušinių, nes „Karmela nori pamatyti jūrą“. Taip vadinasi „Nieko rimto“ 2013 metais išleista Christian Jolibois ir Christian Heinrich knygelė, pradedanti seriją apie vištų nuotykius danguje ir žemėje. Nelabai man Karmelos su Karmelitais simpatiškos, bet gal kam patiks?
Beje, kiaušinius deda ne tik vištos. Dar, pavyzdžiui, ir kuosos. Tą pastebėjęs Vladas Braziūnas parašė gražią knygą apie kuosą Kro, o Sigutė Chlebinskaitė išpuošė ją kiaušinio tangramomis. Dėlioti jas – kuo puikiausias velykinis žaidimas.
Juk nuo kiaušinio viskas prasidėjo:
O jei kyla noras dar daugiau apie kiaušinius sužinoti, pati geriausia knyga yra Renne „Aš išsiritau iš kiaušinio“ (Vyturys, 1998).
Linksma pažiūrėti, kas dar išsirita iš kiaušinių ir išsiskleidžiančiose trimatėse iliustracijose, kurias nupiešė ir sukonstravo Maurice Pledger. Šios iliustracijos buvo panaudotos „Trijų nykštukų“ išleistoje knygelėje „Ieškynės kiaušininės“ (2009). Jau iš pavadinimo aišku, kad skaityti teksto negalima jokiu būdu, bet atgyjantys popieriniai modeliai – įspūdingi.
Ką gi, pagal juos su vaikiu kuriam pasakojimus. Mums tai – veiklos knygelė. Juolab, kad tų velykinių veiklos knygelių beveik ir nesama. Naudojame tokias:
Jūratės Leikaitės „Lietuvių šventės ir raštai“ nors ir turi paantraštę: „Lavinanti knyga“, bet veiklai menkai tinka. Atrodo, kad autorė tiesiog sudėjo savo piešinius ir tada bandė pritempti kokias nors užduotis. Keisčiausia, kai siūloma piešti, užbaigti piešinį, bet erdvės tam visai nepalikta. Taigi, tai greičiau spalvinimo knygelė, patraukli naudojama lietuviška simbolika.
Beje, Jūratė Leikaitė yra ir animacinių filmų režisierė, dailininkė. Ir nors lietuvių animacija išgyvena ne pačius geriausius laikus, bet Leikaitės „Margučių rytas“ tikrai vertas dėmesio. Apie šio animacinio filmo kūrimą yra išleista knyga, bet ji, matyt, bus įdomesnė suaugusiems animacijos gerbėjams, nei meškiukams.
Meškiukai mieliau puoš namus. Iš pirmo žvilgsnio dekoracijų knygelės atrodo beprasmiškos. Galų gale, tai tik spalvoto popieriaus rinkiniai. Negi girliandų nesuversi be specialios knygelės?! Bet išbandžius suprantu, kad tos kelios nupieštos kirpimo ir lenkimo linijos padaro šį negudrų darbą įkandamu 4-5 metų vaikams. O linksmi raštai skatina juos nemesti darbo.
Tokio pat amžiaus vaikams skirta ir pavasarinė Kakės Makės knygelė, nors ant viršelio puikuojasi ir kitoks patarimas. Ši knygelė yra skirta karpymui. Trimečio rankos retai būna tokios vikrios, kad iškirptų gana smulkias, sudėtingo kontūro detales ir priklijuotų jas už vieno krašto. Tiesa, loginės užduotėlės tikrai labiau tinka trimetinukui. Kaip ir pats Kakės Makės personažas.
Beliko paminėti dar vieną velykinių skaitinių rūšį. Tai knygos, pasakojančios apie krikščioniškąją Velykų šventės prasmę. Ne be reikalo jas palikau pabaigai. Nors meškiukų biblioteka visiškai pasaulietinė, bet mes stengiamės sužinoti ir apie tikinčiųjų įsitikinimus, tradicijas. Tik... Per Kalėdas kalbamės apie Kristaus gimimą. Per Velykas tektų kalbėti apie jo mirtį ir prisikėlimą. Tai sudėtinga tema mažiems meškiukams, tad mes laukiame, kol pačiam vaikiui kils klausimų apie šią istoriją. Juolab, kad ir skaitinių, padedančių kalbėtis apie tai su mažaisiais, taip ir nepavyko surankioti (nors kažkur fonduose jų teoriškai esama).
Religingose šeimose tikriausiai šis klausimas nekyla. Į velykines apeigas vaikai įauga natūraliai. O tą augimą lydi Biblijos vaikams skaitymai. Ramūs, nuoseklūs, pagarbūs. Deja, mums tai netinka. Ir visgi mes pamėginome surasti skaitinius, kurie padės mums pažinti krikščioniškų švenčių prasmę po poros metų.
„Biblijos skaitiniai“ mums pravers tiesiog norint suvokti bendrą vaizdą. Skirstymas savaitėmis, kalendorinių švenčių išryškinimas, teksto pritaikymas vaikams ir jaunimui, ne per daug saldžios iliustracijos – visa tai nulėmė mano pasirinkimą.
Bet kad tos istorijos neliktų sausomis schemomis, mes pasitelksime grožinį tekstą: knygą „Kristaus legendos“, kurią sukūrė Selma Lagerlöf. Velykinė legenda pasakojama skyriuje „Šventosios Veronikos skepetaitė“. Lietuviškai knyga buvo išleista porą kartų, bet gaila, kad taip kukliai.
- Selma Lagerlöf. Kristaus legendos. Katalikų pasaulis, 2015 (1997).
Tad vaizdų ieškosime Nacionalinės galerijos Londone parengtoje knygoje „Naujojo Testamento pasakojimai“. Čia Biblijos tekstas iliustruojamas žymių tapybos darbų fragmentais. Pavyzdžiui, Velykos parodomos per Titiano paveikslą.
Štai ir viskas. Surikiuosiu knygeles, ir iki Atvelykio nereikės sukti galvos, ką skaitysime vakarais.
