Vėžiname ratukais!
Oi, kad įsivažiavau: žaisti kviečiu, spalvotais ratais akinu, o kad ne visi tokius ratukus turi, tai ir pamiršau. Edukaciniuose plakatuose dažnai vaizduojamas klasikinis spalvų ratas, kur parodomos ir įvardinamos tik pagrindinės ir papildomos spalvos. O kaip atskirus atspalvius pavadinti? Kas padės?
Meškiukai turi savo gaires – Zinos Surovos „Spalvotą kalendorių“. Gaila, negaliu pasidalinti jos sukurtu dailiu spalvų ratu. Tad pamėginau jame naudojamus atspalvių pavadinimus išversti ir jums kuklesnį, bet, tikiuosi, naudingą spalvų ratą nupiešti.
Parsisiųsti
Kam to reikia? Neturėdami žodžių apibūdinti atspalviams, mes jų ir neskiriame. Todėl skirtingos kultūros skirtingai mato spalvas. Mes neturime scarlet (алый), anglai neturi žydros, japonai – žalios. Istoriškai vakarų pasaulis irgi ne per vieną dieną praregėjo. Tad jūra ar dangus buvo... balti arba net vyno spalvos!
Mes didžiuojamės turtinga lietuvių kalba, bet tyrimai rodo, kad pradinukai sunkiai skiria oranžinę, violetinę spalvas ir visai neskiria subtilesnių atspalvių. Jiems trūksta žodžių. Bandau dalintis žodžiais, bet man sunku: universalios atspalvių pavadinimų sistemos nėra. Tiesa, dizaineriai turi savo profesinę naujakalbę. Tik kas mums iš jų kodų?
Pasisemti išminties šnekamojoje kalboje? Kur gi ne! Istorinis azuras ir šiuolaikinis azuras – tai dvi skirtingos spalvos! O kokios spalvos lietuviška rugiagėlė? Nes rusiška – mėlyna, angliška – žydra. O purpuras? Anglų ir lietuvių kalbose tai dvi skirtingos spalvos. Lietuviškai pupurinė yra tamsiai raudona, vyšninė. Angliškai – baklažano, žibučių, slyvų, tamsių levandų spalva. Kiekviena dažus gaminanti įmonė turi savo paletes, kuriose pavadinimai skiriasi kaip diena nuo nakties. Kiekvienam žmogui – savos vyšnios ir slyvos.
Ką gi, meškiukai subjektyvūs ir nesuka galvos, kad pavadinimai būtų patys teisingiausi. „Teisingų“ pavadinimų apskritai nėra. Juk ir atspalviai gali būti skirtingo intensyvumo. Persikinį įsodrinus, į persiką panašu visai nebus. Ir jei vaikis svarsto, ar čia burokėlių raudona, ar vyšnių, tai mes juokiamės iš vyšninių burokėlių, ir tiek.
Svarbiausia – turėti žodžių kišenėje! Nes tai spalvų „matymo“ sąlyga.
Kam tada mums terakotos ir fuksijos atspalviai? Kam azuras ir ochra? Ogi tam, kad vaikai labai mėgsta visokius keistus žodžius! Ultramarinai ir terakotos lavina atmintį ne mažiau, nei eilėraščių mokymasis atmintinai.
Žodžiu, tikiuosi, kad mūsų spalvoti ratukai jums pravers. Ir primenu – su jais linksma žaisti!
