Jaučio trobelėje su „Muzikija“

Yra, bičiuliai, tokia leidykla – „Muzikija“. Ne, ne taip! Iš tikrųjų yra toks ugdymo centras „Strazdanėlės“. Kartais, kai „Strazdanėlės“ sukuria ką nors ypatingai gražaus, pasivadina „Muzikija“ ir savo ugdytiniams bei visiems geros valios žmonėms išleidžia knygą ar muzikinę plokštelę. Kaip ir daugelis mažų leidyklų, „Muzikija“ neranda bendros kalbos su didžiaisiais knygų platintojais ir jau kurį laiką nesuka sau dėl to galvos, skirdama savo leidinius aplink ugdymo centrą susibūrusios bendruomenės nariams. Apmaudu? Ne tas žodis! Mes turime tiek nedaug meniniam ugdymui skirtų knygų, o šios dar ir slepiasi! Pamėginkime tą paslapties šydą truputį praskleisti.

Ne taip lengva. „Muzikijos“ paslaptis it koks svogūnėlis – lukštas ant lukšto, o po tuo lukštu dar vienas slypi. Kas tokia ta „Muzikija“, jau papasakojau, bet – antroji paslaptis – ką gi ji leidžia, ir kur tai rasti?

Iki šių metų daugelį leidyklos knygų buvo galima gauti tik „Strazdanėlių“ mokyklėlėje arba elektroniniame knygyne. Tačiau po sėkmingos Vilniaus knygų mugės šiais nepaprastais leidiniais susidomėjo „Vaga“, „Patogu pirkti“ bei „Children city“. Nenuostabu, juk Lietuvoje nėra daugiau tokių kūrinių, kuriuose taip supinamas tekstas, vaizdas ir garsas, muzikinis ugdymas derinamas su etniniu ir pagardinamas pasaka. Šiuo metu galima įsigyti:

  • Charles Perrault. Batuotas katinas. Dail. Gabriel Pacheco. Vert. Indrė Šeputienė. Muzikija, 2017. 32 psl. + 1 CD.
  • Sonata Latvėnaitė-Kričenienė, Jolanta Vaišvilienė. Vienaragio mįslė: muzikinė istorija (serija „Klasikinė muzika vaikams“). Dail. Gediminas Pranckevičius. Muzikija, 2017. 48 psl. + 1 CD.
  • Sonata Latvėnaitė-Kričenienė, Petras Kričena. Jaučio trobelė: muzikinė pasaka pagal lietuvių liaudies tautosaką. Dail. Julija Stonytė, Ieva Stonytė ir Vita Matulytė. Muzikija, 2015. 47 psl. + 1 CD.
  • Lina Beržinienė, Sonata Latvėnaitė-Kričenienė. Mano lagaminas: muzikiniai-teatriniai edukaciniai žaidimai. Dail. Julija Stonytė. Muzikija, 2014. 48 psl. + 1 CD.
  • Sonata Latvėnaitė-Kričenienė, Petras Kričena. Čiulba ulba ūbauja: muzikinė pasaka pagal lietuvių tautosaką ir dainelės apie paukščius. Dail. Julija Stonytė, Elena Šimulynaitė, Joana Čuilko. Fot. Eugenijus Kavaliauskas. Muzikija, 2013. 56 psl. + 1 CD.

Pamačiusi tiek įdomybių, užsimaniau visko ir kuo daugiau. Tačiau užsisakyti nedrįsau: taupūs meškiukai katino maiše už dvylika ar daugiau pinigėlių imti neskuba. Štai, regis, būtų knygynuose ir bibliotekose, pavartyčiau, išsirinkčiau pačią pačiausią knygelę, juk taip noriu, kad sūnus kūrybingas ir smalsus augtų. Taigi, trečioji paslaptis – kas ten, viduje? Mums „Muzikija“ kaip tik vieną knygelę padovanojo, „Jaučio trobelę“ – muzikinę pasaką pagal lietuvių liaudies tautosaką. Parodyti?

Ot, ir nerodysiu! Nes jei iškart parodysiu, tai gūžtelėsite pečiais ir nueisite toliau po lentynas dairytis. Todėl pirmiau savo įspūdžius papasakosiu. Prisipažinsiu, atsivertusi „Jaučio trobelę“ sutrikau. Kas čia? Scenarijus? Išplėstinė kadruotė? Tekstas punktyrinis, siužetas neplėtojamas, kalba fragmentiška. Jei tai būtų tiesiog paveikslėlių knygelė, nenorėčiau jos skaityti. Bet tai, bičiuliai, nėra paveikslėlių knygelė. Tai kvietimas žaisti, vaidinti, pasinerti į pasaką. Be garso įrašo ši knygelė neveikia. Kita vertus, garso įrašas irgi nėra skirtas vien klausimui. Tai ne audio pasaka! Čia per daug ilgos muzikinės pauzės, per daug dainų tokiam trumpam siužetui. Iš esmės, „Jaučio trobelė“ yra spektaklis, kuriame klausytojas turi aktyviai dalyvauti. Tad paklausiusi ir paskaičiusi pati, savo mažąjį pakviečiau vaidinti. Čiupome dėžę žaislų ir klausydamiesi, į knygelę vis pasižiūrėdami, kūrėme pasakos pasaulį: lakstėme su piemenukais, tiesėme kaspinų upes, statėme malūną, badėmės avinukais. Visam tam erdvės įraše palikta tikrai užtektinai. Stabtelėti teko tik kartą – mūsų jaučiukas užtruko namą bestatydamas.

Ir štai su šiuo vaidinimu visos pauzės ir punktyrai stojo į savo vietas, knygelė buvo pagirta ir apkabinta (turi mano Meškiukas tokį ritualą), o malūnai ir kalvės tapo savaitės žaidimų dekoracijomis. Bežaidžiant vėl tenka prie knygos grįžti, perbėgti čia išspausdintą pasakos santrauką ir toliau plėtoti savo istoriją. Tikrai linksma, nors kiek neįprasta. Tikit? Tada galiu ir knygą nebijodama atversti:

Taip, taip, kruopštus, bet tarsi vaikiškas piešinys spalvotais pieštukas neatrodo man toks jau žavus savo naivumu. Kita vertus, Meškiukui patinka. Jis mielai žiūrinėja senovines buities detales ir gaudo peliuką. Peliukas Strazdaniukas, besislepiantis kiekviename atvarte, – antrosios knygos dalies herojus. Čia turiu pridurti, kad knygelė sunerta iš kelių sluoksnių. Viename siaučia piemenukai, o atėjusi šeimininkė juos vaišina virtiniais bei pasakomis. Antrame glūdi viena iš tų pasakų, apie jautelį, užsimaniusį namą pasistatyti. O trečiame šmirinėja ir viską užsirašo mažas peliukas. Jo užrašai apie tai, kaip žmonės kadais darbus dirbo ir linksminosi, patiko man labiausiai.

Kaip ir knygoje „Čiulba ulba ūbauja“, pažintinė dalis nuo likusio pasakojimo skiriasi ir vizualiai, ir pasakojimo turiniu, ir jo pateikimu. Tai tarsi knyga knygoje, nors kiekvienas atvartas atkartoja ir paaiškina kažkurį piemenėlių ir jautuko istorijos epizodą, supažindina su pasauliu, kuriame vyksta veiksmas. Ir tai stengiamasi padaryti kuo įvairiau. Panaudojamos archyvinės nuotraukos, piešiniai, tautosaka. Stengiamasi vaiką įtraukti: siūlomos temos diskusijai, kviečiama kartu dainuoti. Štai pažvelkime į piemenėliams skirtą atvartą:

Jie pristatomi nuotraukoje, šalia nupiešti jų atributai. Kitame puslapyje aprašytas kasdienis gyvenimas ganyklose. Įsijausti padeda čia pat pateikti piemenukų burtai ir mėgstamas vaikų ratelis, kurio galima pasiklausyti kompaktinėje plokštelėje, o galima ir patiems padainuoti, pažaisti. Knygelėje pateiktos natos, o plokštelėje yra fonograma. Linksma, kad nepamirštos ir piemenukų profesinės šventės: Jurginės bei Ožio diena. Siūloma pasišnekėti, palyginti anų laikų ir šių dienų vaikų darbus, žaidimus. Panašiai sudėlioti ir kiti atvartai. Vienuose daugiau pasakojimų apie žmonių gyvenimą, kituose – įvairiausių techninių detalių. Štai, kaip malūnas ištyrinėtas:

O pasakoje jis atrodė šitaip:

Žinių čia daug. Ir nors mes su Meškiuku visą knygelę iškart prarijome, bet, ko gero, pravartu būtų jai skirti kelias dienas, po truputį susipažįstant ir su senosiomis profesijomis, ir su jaučiuko nuotykiais, po truputį klausant ir įsiklausant į mažųjų strazdaniukų traukiamas daineles. Beje, strazdaniukai labai šaunūs, artistiški. Liaudies dainos čia atliekamos labai skirtingai – yra net toks liaudiškas repas. Gerai, gerai, ne visai repas, bet skamba pasiutiškai įdomiai. Ir viso muzikinio spektaklio, ir kiekvienos dainos pateikimas, aranžuotė, vieta puikiai apgalvoti. Net instrumentiniai intarpai, kurie, regis, skirti tik pauzėms užpildyti ir veiksmams atskirti, yra neatsitiktiniai. Žiūrėk, ten nuskamba „šėmi jauteliai bauboja“ melodija (nors pati daina ir nenaudojama), kitur įsiterpia kelios natos „bū-bū, aš jautukas“, primenančios, kas šios pasakos herojus.

Dainuoja ne tik vaikai. Pagrindinė pasakotoja ir svarbi dainininkė čia – Veronika Povilionienė. Jos lūpose paprastutė pasaka atgyja, apauga papildomomis detalėmis, nuspalvinama emociškai. Knygos tekstas šiek tiek skiriasi nuo sekamo įraše, ir gerai. Mes matome, kaip pasaka auginama, ir patys to mokomės.

Žodžiu, šią neįprastą pasaką patirti buvo linksma ir naudinga tiek man, tiek Meškiukui, nors tai tikrai ne paveikslėlių knyga, kaip galėtum pamanyti. Žinau, kad noriai įtrauksiu „Jaučio trobelę“ į piemeniškus, rudeninius ar etninius skaitymus 5-8 metų vaikams. Ir jums, bičiuliai, rekomenduoju bent pavartyti, išmėginti tokius netikėtus „Muzikijos“ kūrinius. Nesakysiu, kad „Jaučio trobelė“ tobula. Net ir sugulus visiems teksto punktyrams į vietas, vis vien norėjosi knygelėje jį šiek tiek palyginti, pašukuoti. Ir iliustracijų norėčiau kiek išradingesnių. Bet panašu, kad ir pačios „Strazdanėlės“ su „Muzikija“ nori augti. Naujausios jų knygos atrodo net įspūdingiau. Įdėmiau jų paskaityti, tiesa, progos nebuvo, ir visgi pasirodė, kad tobulėjama labai sparčiai.

Na, ir pabaigai apie techninius dalykus. Nors knygą išleido nedidelė leidykla, bet labai kokybiškai. Kietas knygos viršelis malonus pačiupinėti, aksominės faktūros su lakuotais elementais. Atrodo išties puošniai. Pati knyga atspausta ant balto, standaus, nepersišviečiančio popieriaus. Spalvos švarios, malonios akiai. Maketas tvarkingas, šriftas padidintas, patogus skaityti. Palikti ir didesni tarpai tarp eilučių, pakankamos paraštės, tad tinka ir pradedančiajam skaitytojui. Blokas gana tvirtas, siūtas. Tiesa, mums bežaidžiant ir smagiai vartant knygą, pora sąsiuvinių atlipo nuo kaptalo, bet tai menka bėda – blokas nepažiro. Natūralus nusidėvėjimas, taip sakant.

Apskritai leidimas prašmatnus ir darantis įspūdį, išryškinantis knygelės privalumus. Prašyte prašosi bičiuliams dovanojamas. Jie apsidžiaugs, tikrai žinau. Žinot, kaip mes su Meškiuku apsidžiaugėm?

Dėkoju „Strazdanėlėms“ ir „Muzikijai“ už linksmą pažintį! O jums, bičiuliai, kad skaitote!