Tėvuko Tolkieno kalėdinis laiškas
Artėja Kalėdos, mažieji pipirai jau gavo arba tuoj gaus laiškus nuo Kalėdų senelio. Nemažai tėvų nesuka sau galvos ir užsako tokį laišką arba atspausdina rastą internete. Paprastai tekstas man kelia šiurpą: „Jūsų namuose aš jau buvau ir skruzdėliuką slaptą palikau. Jis seka kiekvieną tavo žingsnelį ir aš sužinau kiekvieną darbelį.“ Įsivaizduokite, kad jūsų vadovas arba VMI atsiunčia jums dovanėlę su prierašu, kad įrengė slaptą kamerą ir matė, kaip puikiai dirbote bei įstatymų laikėtės. Dievulėliau, 1984-ieji! O vaikai kažkodėl turi tuo džiaugtis.
Bet žinote ką? Didieji rašytojai irgi kurdavo savo vaikams laiškus „nuo Kalėdų senelio“:
Stebėtina, bet jiems nei XIX amžiuje (Markas Twainas), nei XX amžiaus pradžioje (J.R.R. Tolkienas) į galvą neateidavo gąsdinti savo mažylių slaptais Kalėdų senelio agentais. Šiandien noriu jums parodyti vieną J.R.R. Tolkieno laišką. Jis tokius laiškus rašė apie dvidešimtį metų, kol užaugo visi keturi jo vaikai.
Namas ant skardžio
Pasaulio kraštas
Netoli nuo Šiaurės ašigalio
1925 metų Kalėdos
Brangūs berniukai!
Na, ir vargstu šiemet, o atsargos baigiasi. Nuo minčių apie tai mano pirštai virpa labiau, nei paprastai. Tiesą sakant, čia vyksta baisūs dalykai. Dalis dovanų sugadinta, Baltasis Lokys atsisako man padėti, o prieš pat Kalėdas teko kraustytis į naujus namus. Tad galite įsivaizduoti, kokia čia sumaištis, ir suprantate, iš kur atsirado naujas adresas, bei kodėl aš rašau vieną laišką jums abiems.
O prasidėjo viskas nuo to, kad vieną audringą lapkričio popietę vėjas nuplėšė man nuo galvos kepurę ir užmetė ant Šiaurės ašigalyje kyšančios žemės ašies viršūnės. Nors aš ir atkalbinėjau, Baltasis Lokys įsilipo į ašį, norėdamas kepurę nukelti. Na, jam pavyko. Ašis lūžo per pusę ir nukrito ant mano namelio stogo, pro atsiradusią skylę tiesiai į svetainę įdribo Baltasis Lokys su kepure nasruose, visas ant stogo buvęs sniegas nušliaužė paskui jį ir tirpdamas užliejo židinius ir net rūsį, kur aš saugojau šių metų dovanas, o dar Baltasis Lokys įsigudrino susilaužyti leteną. Dabar jis jau sveikas, bet tada aš taip pykau, kad jis įsižeidė ir pareiškė daugiau niekada man nepadėsiąs. Tikiuosi, iki kitų Kalėdų jis atsigaus nuo tokio smūgio savimeilei. Siunčiu jums piešinį, kur pavaizduotas tas nutikimas ir mano naujasis namas ant skardžio, tiesiai virš žemės ašies (kalne aš įrengiau jaukų rūsį).
Jei Džonas neįskaitys mano seniokiškų drebančių raidžių (man juk 1925 metai!), tegu paprašo tėčio pagalbos. O kada Maiklas išmoks skaityti ir pats rašys man laiškus? Siunčiu gražiausius linkėjimus judviem ir Kristoferiui, kurio vardas truputį panašus į manąjį.
Štai ir viskas. Viso geriausio!
Tėvukas Kalėda
PS
Tėvukas Kalėda labai skubėjo ir paliepė man į maišą įdėti vieną iš tų stebuklingų papliauškų. Plėšdami sugalvokite norą ir laukite, kol jis išsipildys. Atsiprašau už plačią rašyseną, mano letenos per storos. Aš padedu Tėvukui vynioti dovanas: mes kartu gyvename. Aš –
Didysis (Poliarinis) Lokys
Tėvukui Kalėdai ir Baltajam Lokiui nuolatos kas nors nutikdavo, tad kasmet vaikai sužinodavo vis ką nors naujo. Visas tas istorijas galima rasti sudėtas knygose, išleistose jau po paties Tolkieno mirties. Beje, skirtinguose leidimuose laiškų skaičius ir transkripcijos gana smarkiai skiriasi. Išvardintos knygos žymi didžiausius pakeitimus:



- J.R.R. Tolkien. The Father Christmas Letters. Allen and Unwin, 1976; Houghton Mifflin, 1976.
- J.R.R. Tolkien. Letters from Father Christmas. HarperCollins, 1999.
- J.R.R. Tolkien. Letters from Father Christmas. HarperCollins, 2012.
Ir kaip jums, bičiuliai, Tolkieno laiškai? Man jie labai patinka. Beje, gal norite parašyti kalėdinį laišką meškiukų bibliotekai? Šiandien jūsų dėmesio ir paramos mums reikia kaip niekad.
Gražių švenčių!