Mažylio biblioteka (4): paveikslėlių knygos liaudies dainų motyvais

Kol mūsų mažasis skaitytojas yra labiau klausytojas, knygų paveikslėliai atrodo ne tokie ir svarbūs. Bet juk maždaug tarp 4 ir 12 mėnesių jis tampa kvalifikuotu žiūrėtoju. Gal po 20 metų ir neatmins, ką tokioje kūdikystėje matęs, bet grožio supratimas priklausys ir nuo to, kas anuomet mėgstamose knygelėse pleveno. Va todėl mums ir reikia dailių paveikslėlių knygelių. Pirmosiomis tokiomis knygelėmis gali tapti iliustruotos pažįstamos liaudies dainelės.

Vaclovo Kosciuškos iliustracijos knygai „Aš turiu svirnelį“ fragmentas

Trumputis istorinis ekskursas: knygelės vaikams iki trejų metų lietuvių kalba atsirado visai neseniai. Tiesą sakant, net 3-7 metų vaikams iki 1910 metų rašoma nebuvo. Pirmosiomis knygelėmis mažiesiems kaip tik ir tapo paveikslėlių knygos tautosakos motyvais, pradėtos leisti 4-ajame XX amžiaus dešimtmetyje. Tarp jų atsidūrė ir iliustruotos lietuvių liaudies dainelės. Tokių knygų buvo sukurta nemažai, bet iki mūsų dienų visas žanras kažkodėl nunyko. Man gi ši paveikslėlių knygelių rūšis patinka. Tad šį bei tą ir jums parodysiu, praleisdama tarpukario leidinius, kurių jau ir su žiburiu niekur nerasi.

Nemažai liaudies dainelių nupiešė Nijolė Jatulytė-Šeibokienė. Kviečiu žvilgtelėti į porą jų.

Naujienos:
Naujienos: lietuvių liaudies daina. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954 (1959). 16 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vaga, 1965. 12 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vyturys, 1996. 12 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Mažasis Vyturys, 2002. 16 psl.
Atvažiavo meška: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. 10 psl.
Kas ragaišį kepė:
Kas ragaišį kepė? Lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955 (1959). 11 psl.
Kas ragaišį kepė? Lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vyturys, 1996. 12 psl.
Avižėlė: lietuvių liaudies dainelė:
Avižėlė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. 16 psl.
Avižėlė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vaga, 1965. 16 psl.
Šoka kiškis, šoka lapė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. 16 psl.

Populiariausia tarp Jatulytės pieštų dainelių buvo melų ir juokų dainelė „Naujienos“. Sakoma, kad tokie juokai mažyliams visai netinka. Juk kūdikiai tik mokosi pažinti pasaulį, todėl kinkomos žuvys ir panaši maišatynė juos tik supainiotų. Šią knygelę verčiau atidėti ateičiai.

Knygos „Naujienos“ („Vyturys“, 1996) atvartas

Bet yra dailininkės knygelių tobulai tinkančių mažiesiems. Mat ji gražiausiai mokėjo vaizduoti kasdienę namų buitį: kaip visa šeimyna kepa pyragėlius, mama trenka vaikui galvą, tėtis kapoja malkas. Ir visa tai su mielomis detalėmis, grafiniais pokštais.

Knygos „Kas ragaišį kepė?“ („Vyturys“, 1996) atvartas

Liaudies daineles piešė ir Vaclovas Kosciuška, dailininkas, kurį daugelis prisimena iš ganėtinai nevykusių „Zuikio Puikio“ iliustracijų. Bet jis yra sukūręs ir įdomesnių darbų. Apskritai jo knygelės tarpusavyje gana smarkiai skiriasi.

Aš turiu svirnelį: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. 12 psl.
Šalia kelio vieškelėlio:
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. 15 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Vaga, 1965. 13 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Victoria, 1993. 14 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Mažasis Vyturys, 2003. 16 psl.
Du gaideliai:
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. 16 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Vaga, 1966 (1969, 1972, 1976). 14 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosčiuška. Muzika, 1992. 14 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Mažasis Vyturys, 2000. 12 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Alma littera, 2010. 12 psl.

Dainelės „Šalia kelio vieškelėlio“ iliustracijos detalios ir pašėlusios:

Knygos „Šalia kelio vieškelėlio“ („Mažasis Vyturys“, 2003) atvartas

Panašiai, tik švelniau, dailininkas iliustravo ir dainelę „Aš turiu svirnelį“:

Vaclovo Kosciuškos iliustracija knygai „Aš turiu svirnelį“

Švelnindamas kontūrus Kosciuška kūrė erdvės įspūdį. Jo „Du gaideliai“, kad ir ne tokie mieli, kone trimačiai!

Knygos „Du gaideliai“ („Alma littera“, 2010) atvartas

Įdomu, kad dailininkas kelis kartus savo gaidelius perpiešė. Yra juos pavaizdavęs ir kitaip, griežčiau, mums įprasčiau:

Knygos „Du gaideliai“ („Vaga“, 1976) atvartas

Apskritai populiariausia lietuvių liaudies vaikų dainelė „Du gaideliai“ yra daugybę kartų išleista atskira knygele. Ir kartono lapais, ir su garsais, su žaisliniu pianinu, su užduotėlėmis, spalvinimo lapais. Ir, aišku, skirtingomis iliustracijomis. Bet kažkodėl dažniausiai tie leidiniai atrodo gana liūdnai, o visi tie garsiniai priedai yra blogiausia, kas gali nutikti dainelių knygelei. Keli pavyzdžiai:

Du gaideliai: lietuvių daina. Dail. Juozas Kvietinskas. Spindulys, 1995. 8 psl.
Du gaideliai. Galvok, spalvink, lipink! Užduočių knygelė. Dail. Rūta Savickienė. Geradariai, 2012. 20 psl.
Du gaideliai: žaislinė knygelė su garsais. Dail. Ieva Zalepugaitė. Alma littera, 2014 (2016, 2017). 10 psl.

Lai čia dėl bendros tvarkos lieka tik viena knygelė su kukulakiais gaidžiais:

Knygos „Du gaideliai“ („Spindulys“, 1995) atvartas

Grįžtu prie knygos meistrų. Taida Balčiūnienė iliustravo ne tik dainelių rinkinius, bet ir sukūrė paveikslėlių knygelę pagal dainelę „Tindi rindi riuška“. O iš lietuvių liaudies pasakų iliustracijų mums gerai pažįstama Aspazija Surgailienė papuošė dainelę „Mano tėvelis buvo kalvelis“. Šios dainelės taip pat sulaukė dėmesio iš kitų dailininkų, bet įdomesnį piešinį galima rasti nebent Vytauto Banio „Kalvelyje“.

Mano tėvelis buvo kalvelis:
Mano tėvelis buvo kalvelis: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vytautas Banys. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. 16 psl.
Mano tėvelis buvo kalvelis: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Aspazija Surgailienė. Vaga, 1975. 16 psl.
Tindi rindi riuška:
Tindi rindi riuška: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Taida Balčiūnienė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. 16 psl.
Tindi rindi riuška: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Taida Balčiūnienė. Lina, 1993. 12 psl.

Kaip mane žavi Surgailienės knygelė! Dekoratyvi, linksmų spalvų, puikiai tinkama su ūgtelėjusiu mažyliu žaisti visokias ieškynes. Tik pažvelkite, kiek šiame atvarte kalvio įrankių bei dirbinių!

Knygos „Mano tėvelis buvo kalvelis“ („Vaga“, 1975) atvartas

Na, o Balčiūnienės „Tindi rindi riuška“ ne tokia įdomi, kaip kitos jos knygos, blankesnė. Akis bado toks sutarybintas disnėjiškas stilius, visi tie mieli žvėreliai, riestanosiai vaikeliai. Ir lyg to mielumo neužtektų, vėlesnis knygelės leidimas dar buvo pašviesintas, pagiedrintas.

Knygos „Tindi rindi riuška“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962) atvartas

Knygos „Tindi rindi riuška“ („Lina“, 1993) atvartas

Lietuvių liaudies vaikų dainas iliustravo ir Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Viena iš tų dainelių, „Vilkas šieną bepjaunąs“, buvo išleista atskira knygele. Deja, meškiukų bibliotekoje jos neturime. Užtat parodysiu, kaip dainelę apie ūkišką vilką iliustravo Lelija Bičiūnaitė. Jos iliustracijos, sunertos iš ryškiaspalvių plokštumų, mažiesiems paprastai puikiai tinka, nors ne visada džiugina akį.

Vilkas šieną bepjaunąs:
Vilkas šieną bepjaunąs: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Lelija Bičiūnaitė. Vaga, 1965 (1973, 1976). 16 psl.
Vilkas šieną bepjaunąs: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Vaga, 1983. 16 psl.
Vilkas šieną bepjaunąs: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Mažasis Vyturys, 2000. 16 psl.

Knygos „Vilkas šieną bepjaunąs“ („Vaga“, 1965) atvartas

Tarybiniais metais paveikslėlių knygelių su liaudies dainomis dar pagausėjo, kai „Vagos“ vaikų literatūros skyriuje pradėta vis daugiau dėmesio skirti patiems mažiausiems skaitytojams. Iš pradžių atsirado jiems sukurta knygelių serija „Vyturiukas“, o 1985 metais ir visas vaikų literatūros skyrius pavirto atskira „Vyturio“ leidykla. „Vyturys“ perleido daugelį jau skaitytojų pamėgtų dainelių knygelių, tačiau, matyt, tam, kad firminė serija atrodytų stilistiškai vieninga, užsakė dailininkams naujas iliustracijas. Negaliu skųstis – daineles ir vėl piešė puikūs dailininkai: Valentinas Ajauskas, Irena Guobienė ir kiti. Žvilgtelėkime į kelias „Vyturiuko“ knygeles:

Turėjo bobutė žilą oželį: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Vanga Gedmantaitė. Vaga, 1976 (Vyturys, 1986). 18 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Laimutė Barisaitė. Vaga, 1977. 16 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Valentinas Ajauskas. Vaga, 1979. 16 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Valentinas Ajauskas. Vaga, 1980. 16 psl.
Atvažiavo meška: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Vanga Gedmantaitė. Vaga, 1981. 16 psl.
Aš turėjau gaidį: liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Rimantas Tumasonis. Vaga, 1984 (Mažasis Vyturys, 2001). 16 psl.
Atlėkė garnelis: liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Irena Guobienė. Vyturys, 1985 (Mažasis Vyturys, 2001). 24 psl.
Tindi rindi riuška: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Elvyra Kriaučiūnaitė. Vyturys, 1987. 16 psl.

Baisią dainelę apie neklusnų oželį iliustravo Vanga Gedmantaitė. Vaikai mėgsta saugiai bijoti, bet truputį vyresniame amžiuje, tad oželio apraudojimas atidedamas į didesnių skaitytojų lentynėlę. Juolab kad ir be galo įdomios, komikso principu sudėliotos iliustracijos pirmajai pažinčiai su paveikslėlių knygomis nelabai tinka. Pirma taisyklė kūdikio paveikslėlių knygelei – jokių mėlynų ožių!

Knygos „Turėjo bobutė žilą oželį“ („Vaga“, 1976) atvartas

O štai spalvotas, Valentino Ajausko sukurtas Alvitos miestelis mažuosius skaitytojus masinte masina, nors apie kermošių su dūdomis, smuikais ir riestainiais net ir vyresni žalio supratimo neturi.

Knygos „Šalia kelio vieškelėlio“ („Vaga“, 1979) atvartas

Mažiesiems nuostabiai tinka interaktyvios formulinės dainos. O jei jos dar ir supažindina su pasauliu! Kokius gyvulius žmonės augina? Kaip tie gyvuliai šneka? Kuo žmogui naudingi? Knygelė „Aš turėjau gaidį“ – tiesiog ideali paveikslėlių dainelė (štai kokį žanrą išskyriau!). Juolab, kad Rimanto Tumasonio akvarelės labai pūkuotos, lengvos, bet gyvūnai pavaizduoti tikroviškai.

Knygos „Aš turėjau gaidį“ („Vaga“, 1984) atvartas

Irenos Guobienės piešiamas pasaulis, atvirkščiai, peržaistas, permąstytas – detalės gana tikroviškos, bet susipynusios neįtikėtinais būdais. Tai grafinės mįslės, mažyliui nesuprantamos, užtat skatinančios mąstyti.

Knygos „Atlėkė garnelis“ („Vyturys“, 1985) atvartas

Daug mažiesiems skirtų knygelių buvo leidžiama ir iki „Vyturiuko“, ir po jo. Bet geresnės lietuviškos skaitinių serijos pradedantiesiems skaitytojams taip niekas ir nesukūrė. Nuo 1976 iki 2003 metų gyvavusi serija apėmė knygeles, įdomias vaikams nuo gimimo iki 7-8 metų. „Vyturiukas“ turėjo viską: žaidinimus, daineles, greitakalbes, mįsles, erzekles, pasakas, eilėraščius, trumpus apsakymus. Be to, buvo leidžiami teminiai kūrinių rinkiniai. Knygelės buvo tinkamiausio tokiems vaikams formato: plonos, plonais viršeliais, gausiai iliustruotos.

Tėvai dažnai bijo, kad vaikai knygelių plonais viršeliais ir puslapiais nesuplėšytų, bet tos baimės kiek perdėtos. Aišku, kūdikių judesiai dar nelabai tikslūs, o kartais jie nori ir paeksperimentuoti su tokiu įdomiu objektu kaip knyga, tačiau jei nuskriaustos knygos pagailimos ir čia pat taisomos, labai greitai mūsų skaitytojai tampa pagarbūs ir atsargūs. Šešių mėnesių Meškiuką aš jau galėjau ramiai palikti bibliotekoje ir nebijoti jokių netikėtumų. O plonos lengvos knygelės patogiausios mažoms rankutėms ir įveikiamos mažoms galvelėms su trumpa atmintimi bei menka kantrybe.

Po „Vyturiuko“ kelios leidyklos mėgino leisti plonų knygelių serijas. Sėkmingiausios buvo „Pradinuko biblioteka“ (2004-2008 metai, apie 40 knygelių), „Vaikų knygelė“ (2003-2008 metai, apie 15 knygelių). Dabar leidžiamos „Skiemeninės pasakos“ (2013-2017 metai, 6 knygelės). Tačiau nei vienoje iš šių serijų nėra dainelių. Kelios paveikslėlių dainelės-knygelės buvo pasirodžiusios tik visai varganose „Drakoniuko“ ar „Gudručio bibliotekos“ serijose. Savotiška alternatyva galėjo tapti „Muzikos“ leidyklos kuriamos paveikslėlių knygos vien tik liaudies dainų motyvais. Nuo 1990 metų leidykla į pasaulį paleido tris knygeles. Be tradicinių „Dviejų gaidelių“ čia gimė „Zuikio lopšinė“ bei „Graži ponia pelėda“. Deja, tuo viskas ir baigėsi.

Zuikio lopšinė: lietuvių liaudies daina. Sud. Dana Česnulienė. Dail. Stasė Biliūnienė. Muzika, 1990. 4 psl.
Graži ponia pelėda: lietuvių liaudies daina. Sud. Dana Česnulienė. Dail. Teresė Lekienė-Bajorūnaitė. Muzika, 1991. 17 psl.

Jei pirmieji „Muzikos“ bandymai buvo prisvilę, tai „Ponia pelėda“ atrodė tikrai įdomiai. Kokios pirštinaitės, kokios skrybėlaitės! Noriu ir jums, bičiuliai, šią retai sutinkamą knygelę parodyti:

Knygos „Graži ponia pelėda“ („Muzika“, 1991) atvartas

Argi ne linksma?

O kad dar linksmiau būtų, pridursiu, jog kažkada kurtos ir žaislinės dainelių knygelės. Ne, ne su garsais, kad juos kur! Su erdvinėmis, išsilankstančiomis iliustracijomis.

Katinas ir pelė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Arūnas Žilys. Vyturys, 1987. 7 psl.
Du gaideliai: žaislinė knygelė. Dail. Arūnas Žilys. Vyturys, 1990. 16 psl.

Anuomet tokių knygelių „Vyturiui“ sukūrė dailininkas Arūnas Žilys. Kaip vaikystėje žavėjo iš knygos iškylantys pasauliai:

Tiesa, jei su plonais knygelių lapais mažyliai išmoksta elgtis labai greitai, tai įvairios erdvinės detalės, atveriami langai ir judinami elementai netyčiomis nukrapštomi ir ūgtelėjusių vaikų. Mat visi tie dalykėliai prašyte prašosi čiupinėjami bei tyrinėjami. Langai Meškiuko pirštų ėmė klausyti, kai jam buvo 9-10 mėnesių, o erdvines iliustracijas teko saugoti dar ilgai. Ko tik nepadarysi, kad vaikas džiaugtųsi knygomis!

Na, bet užteks apie lietuvių liaudies daineles šnekėti. Kitąsyk, bičiuliai, leisimės į platųjį pasaulį, kur dar daug gražių kūrinių mažutėliams skaitoma, sekama ir dainuojama. Iki pasimatymo!