Mažylio biblioteka (5): skambantis pasaulis

Jau supratote, bičiuliai, kad man geriausia pirmoji mažylio knyga yra liaudies dainas dainuojantys, kūdikėlius žaidinantys tėvai. Kodėl liaudies? Tokie kūrinėliai po kruopelę, po žodį surinkti ir sudėti, jų forma nugludinta, daugelio kartų patikrinta bei ištobulinta. Ir jei vyresniems skirtos dainos, pasakos, sakmės persmelktos anų laikų gyvenimo būdo bei vertybių, mažiesiems skirtoje „motinos poezijoje“ užtenka vietos tik mamos švelnumui ir meilei. Beje, ši liaudies kūryba nebūtinai turi būti iš mūsų krašto! Kodėl kartais nepakeliavus po Italiją, Olandiją ar Moldaviją?

Ados Skliutauskaitės iliustracijos knygai „Vaikystės rytmetėliai: latvių vaikų poezija“ (Vyturys, 1988) fragmentas
Ados Skliutauskaitės iliustracijos knygai „Vaikystės rytmetėliai: latvių vaikų poezija“ (Vyturys, 1988) fragmentas

Aišku, būna, kad folkloras neatskiriamai suaugęs su kalba ir neišverčiamas. Bet būna ir paprastesnių kūrinių, vertėjų-stebukladarių ar tiesiog be galo gražių knygų, kurios prašyte prašosi į mažylio lentynėlę. Tegu jam pačiam nesvarbu, kurio krašto lopšinę tėtis šiandien patyliukais dainuoja, užtat tėčiui linksmiau kartais persikelti į kitą pasaulio galą, argi ne?

O šią kelionę pradėkime nuo Rusijos, nes pati gražiausia lietuviškai išleista liaudies dainų ir žaidinimų knyga yra „Vaivorykštė“, kurią iliustravo Jurijus Vasnecovas. Šis dailininkas nupiešė kelias panašias knygas, skirtas patiems mažiausiems skaitytojams. Teko girdėti, kad lietuviškai buvo pasirodę ir „Katutės“ («Ладушки»), bet jų tiražas jau seniai suskaitytas į skutelius, net pavartyti niekur neradau. Be šių grožybių, dar yra mažesnis rusų liaudies dainelių, priežodžių ir mįslių rinkinukas „Pabiručiai“. Pažvelkim:

  • Katutės: rusų liaudies pasakos ir dainelės. Dail. Jurijus Vasnecovas. Vert. Paulius Širvys. Vaga, 1967. 40 psl.
  • Vaivorykštė: rusų liaudies dainelės. Dail. Jurijus Vasnecovas. Vert. Stasė Budrytė. Vaga, 1974. 79 psl.
  • Pabiručiai: rusų liaudies dainelės, priežodžiai, mįslės. Sud. Irina Karnauchova. Dail. Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Vert. Irena Rudokienė. Vyturys, 1986. 32 psl.

1969 metais išleista „Vaivorykštė“ iškart tapo įvykiu ir šiandien laikoma vienu iš knyginės iliustracijos šedevrų. Dailininkas sukūrė labai dekoratyvius piešinius, permąstydamas rusų tautodailės tradicijas:

„Vaivorykštėje“ sudėti įvairūs rusų liaudies kūrinėliai mažiesiems. Ne tik žaidinimai ar lopšinės, bet ir kitokios dainelės, erzeklės, burtai, juokai, posakiai, palinkėjimai. Čia nepateikiamos dainelių melodijos ar žaidinimų aprašymai, tik žodžiai, tad reikia arba išmanyti rusų folklorą, arba tiesiog fantazuoti. Į lietuvių kalbą knyga buvo išversta 1974 metais. Stasės Budrytės vertimas nėra labai lygus: vietomis kūriniai suskamba įdomiau, vietomis liaudiškas gyvumas, intonacijos pametamos. Palyginkime:

«Радуга-дуга» («Детская литература», 1969)     „Vaivorykštė“ („Vaga“, 1974)
Пошёл котик на торжок, Ėjo miestan katinėlis,
Купил котик пирожок, Buvo turguj rainakėlis,
Пошёл котик на улочку, Užu vieną pinigėlį
Купил котик булочку. Pirko pyragėlį.
Самому ли есть, Ar sušlamšti pačiam,
Либо Бореньке снесть? Ar nešt Borenkai mažam?
Я и сам укушу Atsikąsiu aš pats,
Да и Бореньке снесу. Ir dar Borenkai užteks.

Kaip ir „Vaivorykštėje“ „Pabiručių“ knygelėje sudėtos lopšinės, vaikų dainelės, burtai ir visokie smulkūs liaudiški kūrinėliai. Tiesa, toji kūryba šiek tiek pritaikyta prie tuometinių realijų – vietoje kaimo ar kiemo išnyra... kolūkis! O paskui kolūkį atidarda ir traktoriai. Įdomu, kad vertėja Irena Rudokienė didelę dalį tų kolūkių vėl išmetė, ropes pavertė bajorėmis, o Raudonąją armiją – nespalvotais kavaleristais. Štai tokia jos estetinė ir pilietinė pozicija, štai tokie nematomi mūšiai vyko vaikų literatūroje. Deja, nors vertėja apvalė tekstą nuo apnašų, jai tik vietomis pavyko išsaugoti liaudiškas intonacijas ir rusišką egzotiką. Palyginkime:

«Рассыпушки» («Детская литература», 1969)     „Pabiručiai“ („Vyturys“, 1986)
Как у бабушки Арины Žiūri, stebis Arina:
Расплясалась вся скотина. Kas čia dedasi kieme?
Заиграли утки в дудки, Ėmė antys dūdas pūsti,
Тараканы в барабаны. Tarakonai būgnus mušti.
Коза в синем сарафане, Net ožkelė išsipustė –
Во льняных платках, Skarom daugianytėm,
В шерстяных чулках Vilnų kojinytėm...
Так и пляшет, Ir kad ims striksėti,
Ногой машет. Kojele trepsėti!
Журавли пошли плясать, Gervės irgi neišlaikė,
Долги ноги выставлять, Šoko, trypė, kojas klaipė,
Серым хвостиком махать. Uodegėles kraipė.

Na, ir dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė per daug nesuko sau galvos dėl autentikos. Rusiškus marškinius, sarafanus, skaras paliko, bet visą buitį sušiuolaikino. Įdomu, kad originalios rusiško leidimo iliustracijos (dailininkė – Aleksandra Jakobson) buvo tiesiog puikios ir labiau atitiko tekstą. Gaila, kad jų buvo atsisakyta.

Kadangi versti dainuojamąją tautosaką išties nelengva, tokių knygų išleista gana nedaug. Daugiausia jų pasirodė tarybiniais metais, kai versti vaikų literatūrą iš socialistinių respublikų kalbų buvo politinis sprendimas (kaip anuomet sakydavo, leidžiama buvo ne literatūra, o geografija). Šiuose vertimuose stengtasi kartu ir pabrėžti kultūrinius ypatumus, ir parodyti sąjunginių kraštų bendrystę. Tad knygose spaliai, vėliavos, paradai būdavo supinami su klasikiniais to krašto kūriniais ir liaudies kūryba, kuri mus šiandien labiausiai domina. Taip gimė serija „Želmenėliai“:

  • Debesų dėdulė: armėnų vaikų poezija. Sud. Surenas Muradianas. Dail. Elena Lisauskienė. Vert. Juozas Nekrošius. Vaga, 1984. 49 psl.
  • Saulėgrąža ir saulė: baltarusių vaikų poezija. Sud. Pavlas Martinovičius. Dail. Elvyra Kriaučiūnaitė. Vert. Anzelmas Matutis. Vaga, 1984. 47 psl.
  • Kregždelė = Ласточка: rusų vaikų poezija. Sud. Lidija Aleksandrova, Vladimiras Aleksandrovas. Dail. Viktoras Šatunovas. Vert. Anzelmas Matutis et al. Vyturys, 1985. 113 psl.
  • Kalnų tulpės: kirgizų poetų eilėraščiai vaikams. Sud. Abzijus Kydyrovas. Dail. Elena Lisauskienė. Vert. Anzelmas Matutis. Vyturys, 1985. 48 psl.
  • Juodi ėriukai: turkmėnų vaikų poezija. Sud. ir vert. Ramutė Skučaitė. Dail. Loreta Pladienė. Vyturys, 1986. 70 psl.
  • Už kalnelio, už miškelio: ukrainiečių vaikų poezija. Sud. Bogdanas Čalas. Dail. Vida Norkutė. Vert. Petras Panavas. Vyturys, 1986. 64 psl.
  • Gandras virš vynuogynų: moldavų vaikų poezija. Sud. Konstantinas Dragomiras, Vasilė Romančiukas. Dail. Vytautas Jurkūnas jaun. Vert. Juozas Nekrošius. Vyturys, 1987. 47 psl.
  • Stepių aguonėlės: kazachų vaikų poezija. Sud. Kaldarbekas Naimanbajevas. Dail. Irena Guobienė. Vert. Alfredas Šimkus. Vyturys, 1987. 64 psl.
  • Mes iš Pamyro: tadžikų vaikų poezija. Sud. Narimantas Bakozadė. Dail. Sigita Kišonaitė. Vert. Ramutė Skučaitė. Vyturys, 1988. 48 psl.
  • Vaikystės rytmetėliai: latvių vaikų poezija. Sud. Evaldas Juchnevičius. Dail. Ada Skliutauskaitė. Vert. Sigitas Geda. Vyturys, 1988. 58 psl.
  • Berniukas ir jūra: estų vaikų poezija. Sud. Tyv Sandrak. Dail. Silvi Lyva. Vert. Anzelmas Matutis. Vyturys, 1989. 64 psl.

Pati storiausia „Želmenėlių“ knyga (ir vienintelė dvikalbė), „Kregždelė“, aišku, buvo skirta rusų vaikų poezijai. Ją gausiai iliustravo žinomas Vilniuje gyvenantis dailininkas Viktoras Šatunovas. Bet, man regis, būtent šis jo darbas nebuvo labai vykęs.

Užtat tekstai parinkti stiprūs, net šlubuojantis vertimas jų galutinai nesugadina. Tiesa, šie eilėraščiai skirti jau gerokai vyresniems vaikams, o liaudies kūrybos čia visai nedaug, vos pora tekstų:

Daug daugiau tautosakos ukrainiečių vaikų poezijos rinkinyje „Už kalnelio, už miškelio“. Ir iliustracijos linksmos: tapybiškos, egzotiškos (kol tarybiniai kiškiai neužšokuoja ant kalnelio).

Graži Ados Skliutauskaitės iliustruota latvių vaikų poezijos knyga „Vaikystės rytmetėliai“. Čia irgi gausiai paberta tautosakos kūrinių.

O ir parinkti poetų eilėraščiai skamba tuo pačiu ritmu. Štai, pavyzdžiui, koks liaudiškas Janio Rainio eilėraštis–mįslė:

Aukso sietelis

 

Aukso sietelis,

Sidabro gijos,

Deimanto sėklelės

Sijojamos.

 

Vasaros rytą

Laimužė vaikšto,

Po laukus sėja

Deimanto rasą.

 

Tas, kas pažiūri

Pro tą sietelį,

Regi pasaulį

Deimantais mirgant.

Aišku, tokį tekstą supras tik augesni vaikai, bet knygelėje esama ir dailių autorinių lopšinių.

Lengvesni tekstai surinkti iš estų kalbos verstoje knygelėje „Berniukas ir jūra“. Čia irgi įdėtos kelios liaudies dainelės, juokai, žaidinimai, pamėgdžiojimai.

Deja, dalis „Želmenėlių“ knygelių buvo verčiama iš tarpinės, rusų, kalbos. Ir tai, ko gero, geriausiai parodo prie serijos prisidėjusių žmonių požiūrį į tokį projektą bei paaiškina, kodėl šios knygelės netapo įvykiu. Pritrūko smalsumo, domesio, kruopštumo, nors dirbo tikri meistrai. Visgi parodysiu jums ir kelias iš rusų kalbos verstas knygeles – jos išties egzotiškos.

Štai armėnų tautosakos pavyzdžiai iš knygos „Debesų dedulė“:

Įdomūs moldavų (knyga „Gandras virš vynuogynų“) tekstai – su pašūkavimais, paūkavimais:

O kokia lopšinė graži:

Elnias atsargus

Pakelia ragus.

Tai ragų didumas! –

Tartum tankus krūmas.

Ant ragų galingų

Lopšys stebuklingas,

Šilkais siuvinėtas,

Išpuoštas, gėlėtas,

Dukrelei –

Vynuogių šakelei.

Berniukui –

Mažam skambaliukui.

Stebina kazachų vaikų poezijos knygelė „Stepių aguonėlė“. Ji ir pati dailiausia – iliustravo Irena Guobienė, ir žaisminga, ir egzotiška.

Tiesa, visai gali būti, kad tą egzotiką kūrė ne vien kazachai. Va, sklando gandai, kad poeto Džambulo Džabajevo apskritai niekada nebuvo. Tiesiog reikėjo ideologiškai tvirto senolio akyno, ir jis buvo sukurtas tariamų sekretorių bei kazachų kalbos nemokėjusių vertėjų. Tad nežinia, kieno tokia neįprasta daina skamba prie lopšio:

Tu, mažyli, užmigai,

O Džambulas dar ilgai

Skambins dombra kalnų klevo,

Pirštais liesdamas stygas.

Šiaip, anuomet neatsakingo „vertimo“ praktika (vertimas iš tarpinių kalbų, perkūrimas, interpretavimas, etc.) buvo paplitus. Gaila, kad net liaudies dainos, kur kiekvienas žodis aukso vertės, neišvengdavo tokio likimo. Vertėja Eugenija Stravinskienė atsiminimuose rašė, kaip gavo versti vengrų liaudies daineles vaikams: vyriausiasis redaktorius Jurgis Tornau atnešė vengrišką knygutę „Trys varniukai“ ir prisakė pasiėmus žodyną išversti. Stravinskienė vengriškai visiškai nekalbėjo, o privargusi su „Varniukais“ nusprendė niekada tos kalbos ir nesimokyti. Visgi knyga buvo sėkmingai išleista.

Galima prisiminti ir Sigitą Gedą, „vertųsi“ iš visų kalbų geriausiu atveju pagal kitų atliktą pažodinį vertimą. Kartais netikslumus kompensuodavo poetinis talentas, kartais – ne. Tiesa, iš latvių kalbos Geda, matyt, vertė rimtai, mat tuo kraštu domėjosi ir bendravo su latvių rašytojais. Net antroji jo išversta latvių liaudies dainų vaikams knyga, „Lekia mano žirgelis“, buvo dalis savotiško dialogo su latvių rašytoju Knuts Skujenieks, išvertusiu lietuvių dainas.

Taigi, dar kelios nuorodos į anuometinę literatūros geografiją, meškiukų bibliotekoje neturimą, nevartytą (pateikti arba lietuviškų leidimų, arba leidimų, iš kurių versta, viršeliai):


  • Trys varniukai: vengrų liaudies dainelės. Vert. Eugenija Kirmontaitė-Stravinskienė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. 39 psl.
  • Virė pelytė košelę: slovakų liaudies dainelės. Dail. Liudovitas Fula. Vert. Stasė Budrytė. Vaga, 1969. 21 psl.
  • Strazdas strazdelis: moldavų liaudies dainelės. Sud. Spiridonas Vangelis. Dail. Levas Tokmakovas. Vert. Jonas Jakštas. Vaga, 1978. 17 psl.
  • Kregždutė: armėnų liaudies dainelės. Sud. Artašesas Nazinjanas. Dail. Davidas Chaikinas. Vert. Petras Palilionis. Vaga, 1979. 16 psl.
  • Lekia mano žirgelis: latvių dainos. Dail. Kęstutis Grigaliūnas. Vert. Sigitas Geda. Vyturys, 1989. 142 psl.

Kad ir nevarčiau šių knygų, bet dailininkų vardai sako, jog jų būta gražių. Tad jei kur papuls, būtinai pasičiupsiu slovakų daineles su Ľudovít Fulla iliustracijomis:

Norėčiau ir moldavų dainelių, nes Levas Tokmakovas – ypatingo talento meistras:

Na, gerai, o ar anuomet mėginta vaikus supažindinti su kokiomis nors šalimis, nepriklausančiomis Rytų blokui? Truputį. Kažkodėl buvo mėgiama Škotija. Ir škotų liaudies dainelės buvo išleistos lietuviškai:

  • Nykštukas Vilis Vinkis: škotų liaudies dainelės. Dail. Levas Tokmakovas. Vert. Paulius Širvys. Vaga, 1964. 13 psl.

Tiesa, Paulius Širvys jas vertė iš Irinos Tokmakovos rusiško perpasakojimo. O iliustravo ir vėl Levas Tokmakovas. Štai, kaip tai atrodė rusiškame leidime:

Nepriklausomybės metais literatūros geografija iš esmės pasikeitė, bet kitų šalių liaudies dainų ir žaidinimų išleista dar mažiau. Paminėti galima:

  • Motulės Žąsies eilėraščiai: britų tautosaka vaikams. Dail. Aleksandra Jacovskytė. Vert. Violeta Palčinskaitė. Vaga, 1998. 87 psl.
  • JAV vaikų dainos. Sud. Algirdas Klova. Dail. Asta Puikienė. Vert. Birutė Marcinkevičiūtė. Kronta, 2002. 80 psl.
  • Italų vaikų dainos. Sud. ir vert. Daiva Kuklytė-Niccolini. Dail. Jurga Zaksė. Kronta, 2006. 76 psl. + 1 CD
  • My song = Mano daina: angliškos dainelės pradinių klasių mokiniams. Sud. ir vert. Daiva Niccolini. Dail. Edita Suchockytė. Šviesa, 2014. 36 psl. + 1 CD
  • Ten, lauke, miega avelė. Dail. Mies van Hout. Vert. Alma Karosaitė. Nieko rimto, 2015. 32 psl.
  • Ant didžiulės musmirės. Dail. Mies van Hout. Vert. Alma Karosaitė. Nieko rimto, 2015. 32 psl.

Ypatingos vertės čia – „Motulės Žąsies eilėraščiai“, su kuriais užaugo visas anglakalbis pasaulis. Išties, tai nei eilėraščiai, nei dainelės – tokios rimuotės, skanduotės, mėgtos ir vaikų, ir suaugusiųjų. Į „Motulės Žąsies“ rinkinukus atkeliaudavo ir liaudies kūryba, ir žymių poetų kūriniai. Kai kuriems buvo pritaikytos liaudiškos melodijos. Dabar didžiąją dalį šių rimuočių sudaro lopšinės, žaidimai, mįslės, abėcėlės, priežodžiai, erzeklės, skaičiuotės, būrimai. Pasižymi jos ekscentrišku britišku humoru, tad gal ne visada patiks lietuvių skaitytojui. Kita vertus, jei ritmas padeda išlaikyti kūdikio dėmesį, tai humoras, nonsensas, dinamika padeda jau vyresniam vaikeliui nemesti pasakojimo gijos.

Taip, nonsensas bei keisti personažų vardai, vietovių pavadinimai mažyliams nesuprantami, bet ne tik mūsų mažyliams. Britanijos vaikai lygiai taip pat nesupranta gausių archaizmų, nežino minimų senovinių įrankių, valgių, papročių. Jiems tai – žodžių magija, atvirumą pasauliui, smalsumą skatinančios paslaptys. Atsimenat, minėjau, kad sunkiau suvokiami kūriniai mažiesiems būtini, nes skatina protinį vystymąsi?

Versti folklorą sunku, versti be galo sodrias „Motulės Žąsies“ rimuotes ypatingai sunku. Violeta Palčinskaitė ilgai dirbo prie „Motulės Žąsies eilėraščių“ vertimo, stengėsi išsaugoti tekstą, sąskambius ir ritmiką (dažnai atitinkančią žaidinimo ar erzinimo logiką), bet tam turėjo paaukoti dalį prasmės, kuriamos per veikėjų vardus (kurių Palčinskaitė nevertė) ar kitas subtilybes. Visgi, vertėja nuveikė milžinišką darbą. Ir gaila, kad lietuviškai pasirodė tik vienas kuklus „Motulės Žąsies eilėraščių“ leidimas, atspaustas ant prastoko, gelstančio popieriaus, ir sunkiai vartomas dėl klijuoto bloko. Kokybiškos čia tik pilkais atspalviais žaidžiančios Aleksandros Jacovskytės iliustracijos.

Būtų puiku, jei tas vertimas vieną dieną būtų papildytas ir perleistas. O gal atsiras ir naujas vertimas? Juk tekstai išties labai žaismingi ir reikalingi, norint suprasti vaikų literatūros klasiką. Atskirų mėginimų versti vieną kitą rimuotę išties būta. Štai vienas pavyzdys:

„Motulės Žąsies eilėraščiai“. Vert. Živilė Samėnaitė // „Žirniukas“. Red. Albinas Jarusevičius. Šeima, 1993. 25 psl.
„Motulės Žąsies eilėraščiai“. Vert. Živilė Samėnaitė // „Žirniukas“. Red. Albinas Jarusevičius. Šeima, 1993. 25 psl.

Palyginkime vertimus:

Raktas Raktas
(vert. Violeta Palčinskaitė)
(vert. Živilė Samėnaitė)
   
Štai jums vienos karalystės raktas:     Štai jums karalystės raktas:
Toje karalystėje yra miestas. Karalystėj miestas stūkso
Tame mieste yra senamiestis. Tam mieste – maža gatvelė,
Tame senamiestyje yra gatvė. Toj gatvelėj – kiemelis,
Toje gatvėje yra skersgatvis Tam kiemelyje – namelis,
Tame skersgatvyje yra kiemas. Tam namelyje – kertelė,
Tame kieme stovi namas. Toj kertelėj – lovelė,
Tame name yra kambarys. Toj lovelėje – krepšelis,
Tame kambary yra lova. Tam krepšely – gėlės baltos.
Toje lovoje yra pintinė.  
Toje pintinėje žydi gėlės. Gėlės baltos, ar matai?!
   
Gėlės – pintinėje. Gėlės – krepšelyje,
Pintinė – lovoje. Krepšelis – ant lovos,
Lova – kambaryje. Lova – kertelėje,
Kambarys – name. Kertelė – name,
Namas – kieme. Namas – gatvelėje,
Kiemas – skersgatvyje. Gatvelė – mieste,
Skersgatvis – gatvėje. Miestas – karalystėje.
Gatvė – senamiesty. O štai tos karalystės raktas.
Senamiestis – mieste.  
Miestas – karalystėje. Raktas šitas – štai!
 
O štai jums šitos karalystės raktas.

Klasikinė kūrinio versija:

This Is The Key Of The Kingdom
("Mother Goose's Nursery Rhymes". Ed. by L. Edna Walter. A. & C. Black, 1922)
   
This is the key of the kingdom;
In that kingdom there is a city;
In that city there is a town;
In that town there is a street;
In that street there is a lane;
In that lane there is a yard;
In that yard there is a house;
In that house there is a room;
In that room there is a bed;
On that bed there is a basket;
In that basket there are some flowers.
Flowers in a basket, basket in the bed, bed in the room, room in the house,
house in the yard, yard in the lane, lane in the street, street in the town,
town in the city, city in the kingdom.

Kaip jau minėta, motulė Žąsis nesivargindavo išdainuoti savo rimuočių, tad rinkiniuose jos pateikiamos be melodijų. Melodijas (natas, gitaros akordus bei garso įrašus) kai kurioms iš jų galima rasti knygelėje „My Song = Mano daina“. Tai dvikalbė, neblogai iliustruota angliškų dainelių knyga, išleista ant nusikalstamai plono popieriaus. Joje surinkta 15 vaikų mėgstamų liaudies ir autorinių dainų, aprašyti jų atlikimo bei žaidimo variantai.

Kiek anksčiau buvo išleista ir kita dvikalbė angliškų dainelių knyga, tik joje sudėtos dainelės vien iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Neišsigąskite, nors knyga atrodo tikrai siaubingai, bet turinys geras. Surinktos lopšinės, juokų dainos, žaidimai, o taip pat kiti vaikų mėgstami kūrinėliai. Knygos sudarytojas Algirdas Klova daugelį dainų aprašė: papasakojo, kaip šios atsirado, ką reiškia jų žodžiai, kas ir kada jas dainuodavo, bei nurodė, kaip geriau tas daineles atlikti.

Deja, Birutės Marcinkevičiūtės vertimas, nors ir sklandus, bet ne visada tikslus, pasitaiko ir grubių vertimo klaidų (dievulėliau – bobtail = Bobio uodegėlė). Įdomu šį vertimą palyginti su tikslesniu, bet ne visada darniu Daivos Niccolini ("My Song") vertimu.

Skamba varpeliai     Din-di-lin varpeliai
(ištrauka, vert. Daiva Niccolini)
(ištrauka, vert. Birutė Marcinkevičiūtė)
   
Skriejam per pusnis rogutėmis sniegu, Žvilga baltas sniegas – kelias ir laukai,
Mes per laukus vis čiuožiam, krykštaujam balsu. Per pusnis sau riedam, krykštaujam linksmai.
Varpeliai arklio karčiuos skamba taip linksmai, Ant Bobio uodegėlės varpelis „din-di-lin“,
Kaip nuostabu per sniegą lėkt, dainuoti su visais!     Vai, kaip linksma rogėm skrieti su daina tolyn.
 
Jingle Bells
(ištrauka, kaip pateikta knygoje "My Song")
   
Dashing through the snow
In a one-horse open sleigh,
Over the fields we go
Laughing all the way.
The bells on bobtail ring,
They make the spirits bright.
What fun it is to ride and sing
A sleighing song tonight!

Į abi minėtas knygeles panaši „Italų vaikų dainų“ knyga. Kaip ir „JAV vaikų dainos“, ji puikiai sudaryta, dainelės ir žaidimai aprašyti, paaiškinti. Yra čia puikių lopšinių, formulinių ir šventinių dainų, tinkamų net visai mažiems pipirams. Mėgstamiausia mūsų su Meškiuku dainelė yra kaip tik iš šios knygos, tai – „Meistro Jurgelio turguje“.

Tuo pat metu, vertimai tikslūs, bet ne visada sklandūs, mat italų dainas, kaip ir knygelėje "My Song", vertė Daiva Niccolini. Ir taip pat, kaip "My Song", ši knygelė gana gražiai iliustruota, bet išleista ant per daug plono popieriaus. Bene kompaktinei plokštelei su fonogramomis taupė? Šioji pridėta, bet nedžiugina.

Mūsų dainuojamąją geografiją paįvairina olandų vaikų rimuotės, kurias gana neseniai išleido „Nieko rimto“. Kaip ir „Motulės Žąsies eilėraščiai, šios rimuotės pateikiamos be melodijų, nors prašyte prašosi dainuojamos ar bent skanduojamos. Taip jau šie tekstai sudėlioti, tokia jų vidinė logika, nors Almos Karosaitės vertimai nėra skambūs. Negaliu palyginti pačių olandiškų rimuočių ir jų vertimų, bet man regis, kad verčiant visas grožis gerokai išbluko ir aptrupėjo. Liko tik išties linksmi piešiniai. Ypač žaismingos „Ten, lauke, miega avelė“ iliustracijos, kuriose mažasis skaitytojas lydi iš lapo į lapą keliaujančią pelytę. Šioji kiekviename atvarte vis kažką iškrečia ir nugvelbia sau trofėjų.

Galiniame priešlapyje ji sugrįžta į savo urvelį ir, išsidėliojusi visus radinius, susikuria jaukų kampelį.

Antroje knygelėje, „Ant didžiulės musmirės“, per puslapius keliauja voras. Ir nors iliustracijos tokios pat mielos, voro nuotykius sekti nebe taip įdomu.

Galėčiau paminėti dar porą knygelių, bet vienos vartyti neteko, o antroji mane šiurpina baisiais vaikiško pianino garsais. Na, meškiukų bibliotekos skaitytojai prašė rašyti apie viską... Ypač jei tas „viskas“ išleistas jau mūsų amžiuje. Ką gi, rašau – pasiruošę? (Tik nepamirškite užsikimšti ausų!)

  • Jolanta Sukovienė, Kristina Beliavskaja. Pasaulio tautų liaudies dainos vaikams. Vilniaus kolegija, Ciklonas, 2008. 56 psl.
  • Augo putins su šermukšniu. Sud. ir vert. Jolanta Vaišvilienė, Eirimas Velička. Dail. Dileta Vitkuvienė, Danguolė Žemaitytė. Alma littera, 2007. 16 psl.

Visi sveiki? Išties, ne tik vaikiškas pianinas, bet ir dainelių įrašai ar fonogramos iš pridėtų prie knygelių plokštelių nedžiugina. Nors mažučiai vaikeliai patys tų įrašų neklausys, bet ir tėvams nelabai linksma iš jų mokytis. Tad dabar pamaloninkime savo klausą: gerą skambesį ir visą kalną egzotiškų lopšinių galima rasti „Teatriuko“ repertuare:

Teatriukas dainuoja lietuviškai, bet kartais norisi išgirsti pasaulio lopšines visomis pasaulio kalbomis. „Metronomo“ studijoje buvo sukurtas be galo gražus animacinių filmų ciklas „Pasaulio lopšinės“ («Колыбельные мира»):

Pirmuosius filmukus režisavo, ir piešė labai talentinga animacinių filmų kūrėja Jelizaveta Skvorcova, vėliau komanda išaugo, bet dauguma lopšinių padarytos tikrai išradingai, įdomiai, išlaikant pusiausvyrą tarp autorinės animacijos eksperimentų ir lengviau suprantamos komercinės audiovizualinės kalbos. 2013 metais 10 animuotų lopšinių buvo išleista DVD plokštelėje. O iš viso sukurta apie 60 animacinių filmų, kuriuos galima pamatyti oficialiame studijos „Metronom“ YouTube kanale. Nors dabar lopšinės papildytos įžangomis, pasakojančiomis apie skirtingas šalis, bet pačius filmukus galima žiūrėti nemokant jokių kalbų.

Aišku, iki dvejų metų vaikams nerekomenduojama leisti laiko prie ekranų. Bet nusprendus parodyti vaikui animacijos pasaulį, „Pasaulio lopšinės“ gali tapti gera pradžia. Ypač jei vaikas jau girdėjo, kaip tos lopšinės skamba.

Aš labai ieškojau gražaus albumo su pasaulio lopšinėmis ir skirtingų šalių vaikų folkloru tų šalių kalbomis. Deja, taip ir neradau, kas man išties patiktų ir klausytųsi nors perpus tiek maloniai kaip „Pasaulio tautų lopšinės lietuviškai“. Bet atskirų dainų galima pasirankioti iš „Putumayo Kids“ leidžiamų albumų, kurių jau yra virš 40.

„Putumayo Kids“ – tai pasaulio (world) muziką populiarinančios leidyklos „Putumayo“ padalinys, nuo 2002 metų sudarinėjantis teminius šio žanro rinkinius vaikams. Čia sukurtos kelios įdomios serijos: „Playground“ (pažintis su kitų kraštų muzika), „Dreamland“ (lopšinės ir atpalaiduojanti muzika), „Sing Along“ (kalbų mokymasis per dainas). Tinkamas vaikams dainas atrenka etnomuzikologai, pedagogai kuria pamokų planus, muzika integruojama į pasaulio pažinimo užsiėmimus – padalinyje vyksta rimtas darbas.

Taigi, „Putumayo Kids“ albumai labiausiai pravers jau augesniems vaikams ir kaip įkvėpimo šaltinis kūdikių tėvams, nors ir pačiam 18-24 mėnesių mažyliui jau gali būti įdomios tolimų kraštų dainos. Tad jei mama užkimo, lai lopšinės skamba iš garso plokštelių:

O kol neužmigote, bičiuliai, noriu paprašyti, kad dar padarytumėte vietos lentynoje. Jei jau šiandien pradėjome šneką apie eilėraščius vaikams, tai netrukus aš pasiūlysiu kelias lietuvių autorių poezijos knygas, kurios turėtų puikiai tikti patiems mažiausiems skaitytojams. Parinkti jas, kaip ir svečių šalių daineles, man padėjo Tylūnų šeimyna, sukaupusi bene gausiausią Kaune 1960-2000 metais leistų knygų biblioteką. Ačiū jiems! Ir iki pasimatymo!