Mažylio biblioteka (1): lopšinės ir žaidinimai

Kai bibliotekos skaitytoja Eglė paklausė, ką skaityti 7 mėnesių mažyliui, aš tik gūžtelėjau pečiais. Aišku, daiktų knygas! Tokio amžiaus pipirai dar tik susipažįsta su pasauliu, jų žodynas labai ribotas, akiratis siauras. Bet Eglė buvo atkakli – ji norėjo ne žiūrinėti paveikslėlius, o pradžiuginti kūdikį gyvu, grožiniu tekstu. Ir tada aš prisiminiau... Prisiminiau, kaip vos mėnesio sulaukusiam Meškiukui tėtis deklamavo Donelaičio „Metus“ (hegzametras puikiai migdo!), kaip jau truputį prakutęs mažylis įdėmiai klausydavosi Sergejaus Kozlovo istorijų apie Ežiuką ir Meškiuką, kaip džiaugdavosi šeimyniniais Joelio Chandlerio Harriso skaitymais. Tad šiandieną kviečiu pradėti dėlioti 6-18 mėnesių mažylio biblioteką.

Ką skaito dešimties mėnesių meškiukai?
Ką skaito dešimties mėnesių meškiukai?

Išties, kūdikiui galima skaityti įvairiausius tekstus. Tegu jis nedaug supras, bet visada džiaugsis girdėdamas artimųjų balsus. Tokie skaitymai lavina fonetinę klausą, skatina susidomėjimą kalba ir knyga, plečia žodyną (net ir paprasčiausios paveikslėlių knygos yra gerokai žodingesnės, nei mūsų kasdieniai, buitiniai pašnekesiai!), stiprina suaugusiojo ir vaiko ryšį. Bet ką čia aš: apie ankstyvojo skaitymo naudą mes girdime nuolatos ir nė neabejojame, kad apsiskaitęs vaikas bus protingesnis, laimingesnis, sėkmingesnis.

VŠĮ „Laikas skaityti“ atmintinė
VŠĮ „Laikas skaityti“ atmintinė

Ir vis tiek kyla klausimų, ką ir kaip skaityti mažyliui, mat išties ankstyvasis skaitymas dažnai nė nepanašus į skaitymą. Susigaudyti šiuo nepaprastu laiku padeda Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros tarybos (IBBY) Lietuvos skyrius, rengdamas įvairias rekomendacijas. 2009 metais buvo net išverstas ir išleistas „Fundalectura“ vadovas tėvams, turintiems vaikų iki 6 metų, kurio el. versiją galima rasti internete. Šioje knygelėje aptartas skaitymas skirtingais amžiaus tarpsniais, pateikti tinkamų knygų lietuvių kalba pavyzdžiai. Tiesa, šie knygų sąrašai neilgi ir jau kiek senstelėję. 2016 metais knygelė buvo perleista, bet matyti naujojo leidimo neteko. Galiu tik tikėtis, kad sąrašai buvo patikslinti ir atnaujinti.

  • Skaitykime savo vaikams: vadovas tėvams, turintiems vaikų iki 6 metų. Vert. Irena Plaušinaitytė. Literatūros sąrašus parengė Vita Mozūraitė, Reda Tamulienė, Kęstutis Urba. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2009. 40 psl.
  • Skaitykime savo vaikams: vadovas tėvams, turintiems vaikų iki 6 metų. Vert. Irena Plaušinaitytė. Literatūros sąrašus parengė Eglė Baliutavičiūtė, Vita Mozūraitė, Reda Tamulienė, Kęstutis Urba. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2016. 40 psl.

Aišku, išsamaus knygų sąrašo pateikti nė neįmanoma. Pasikartosiu: daugelis pirmųjų kūdikio „knygų“ apskritai nėra knygos. Kūdikio laukia ilgas skaitymo kelias, prasidedantis nuo pirmųjų mamos žodžių ir pirmojo pamatyto paveikslėlio. Pamėginau pasekti tą kelią ir parinkti tinkamus skaitinius kiekvienai stotelei. Jų pririnkau daug, tad įrašas virto visu įrašų ciklu, o šiandien su jumis noriu pasišnekėti apie lopšines ir žaidinimus – man regis, tai puikus būdas įžengti į fantazijos ir visokiausių istorijų pasaulį.

Būna, tėvai guodžiasi, kad vaikas nemėgsta klausytis skaitomų knygų. Išties, klausytis – nelengvas darbas. Reikia mokėti sutelkti dėmesį ir suvokti pasakojimo prasmę, t.y. ne tik išklausyti, bet ir aprėpti visumą, suprasti vidinius ryšius. 7-12 mėnesių kūdikis dar tikrai nepasiruošęs siužetinei paveikslėlių knygelei ar eiliuotai pasakai, net jei ji mums atrodo paprastutė. Sutelkti dėmesį tokį vaiką mokome jam kalbėdami ir jį kalbindami. Tokiam pipirui „skaitymas“ yra balsų klausymasis. Tam tinka ir foninis šnekinimas ar skaitymas, kol vaikas tyrinėja pasaulį, bet verta pamėginti ir giliau niurktelėti. Gal pavyks balsu patraukti bei išlaikyti mažylio dėmesį nors kelias minutes? Tokie pratimai, beje, naudingi ne tik kūdikiui, bet ir vyresniam vaikui, kuris jau noriai seka siužetą paveikslėlių knygelėse... bet tik pagal piešinius! Kad vaikas augtų nuovokiu skaitytoju, jam anksčiau ar vėliau teks palikti iliustracijų pasaulį. Tad nuo mažens verta po truputį skaityti ir kukliau iliustruotas knygas (taip, taip, apie tai irgi dar kada parašysiu).

Sutelkti dėmesį padeda kitų juslių ar kūno judesių įtraukimas, klausantis pasakojimo. Vaiko pirštukų ar rankų judinimas, skatinimas ploti ar kartoti tam tikrus gestus gali būti labai naudingas. Taip pat dėmesį geriau patraukia ritmiški, nors nebūtinai rimuoti tekstai, kuriuose gausu pakartojimų, garsažodžių ir įvairiausių pamėgdžiojimų. Visa tai galima rasti liaudies kūryboje. Daugelis tautų turi gilias vaikų žaidinimo, mylavimo, kykavimo, liūliavimo tradicijas. Tai taip vadinama „motinos poezija“, skirta betarpiškam tėvų bendravimui su savo mažyliu. Tačiau kūdikio dėmesį gali patraukti ir vaikų folkloras: vaikų dainos, skaičiuotės, erzeklės, būrimai, gyvūnų balsų mėgdžiojimai.

Nors visi šie kūriniai veda vaiką į literatūros, į knygų pasaulį, bet būtų gerai, kad pačios knygos šiek tiek luktelėtų lentynose mūsų mažųjų skaitytojų. Iš pradžių betarpiškas bendravimas su kūdikiu veiksmingesnis. Tad pirmosiomis knygomis kūdikio bibliotekoje galėtų būti įvairiausi mamoms ir tėčiams skirti liaudies dainų rinkiniai. Jie gali būti stori, pilki ir atrodyti nuobodžiau už pernykštį sniegą – mes jų mažyliams net nerodysime, patyliukais perskaitysime ir atrasime, kuo savo skaitytojus palinksminti ir kaip nuraminti.

  • Lietuvių liaudies dainynas. T. 1: Vaikų dainos. Sud. Pranė Jokimaitienė, Zofija Puteikienė. Vaga, 1980. 760 psl.
  • Vaikučiams pabiručiams. Dainuojamosios tautosakos rinkinys ikimokyklinio amžiaus vaikams (serija „Vaikų darželis“). Sud. Albina Katinienė. Šviesa, 1990. 128 psl.
  • Saulė siuvo marškinaičius: tautosakos rinkinys pradinių klasių mokytojams. Sud. Daiva Prakopimaitė. Šviesa, 1991. 78 psl.
  • Vaikų dainos. Sud. Živilė Ramoškaitė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. 294 psl. + 1 CD
  • Lopšinės ir žaidinimai. Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos liaudies kultūros centras, 1992. 79 psl.
  • Merkinės lopšinės ir žaidinimai. Sud. Rita Černiauskienė. Merkinės jaunimo etnokultūros klubas „Kukumbalis“, 2007. 143 psl.

Šiose knygose neretai sudėta viskas iš eilės: ir lopšinės, ir žaidinimai, ir vaikų folkloras. Be to, visko išties daug, tad nebereikia sukti galvos, kur dar paieškoti kokios įdomesnės dainelės. Štai, pavyzdžiui, pirmame dar 1980 metais išleistame „Dainyno“ tome, skirtame vaikų dainoms, yra 1000 tekstų bei keli šimtai melodijų. Čia surinktos lopšinės, žaidinimai, dainos apie gyvūnus, formulinės dainos, erzinimai.

Lietuvių liaudies dainyno (Vaga, 1980) atvartas
Lietuvių liaudies dainyno (Vaga, 1980) atvartas

2007 metais išleistose „Vaikų dainose“ jau tik 200 dainų su melodijomis. Tai irgi lopšinės, žaidinimai, dainos apie gyvūnus, pamėgdžiojimai bei erzinimai. Kuklesniame darželių auklėtojoms skirtame rinkinyje „Vaikučiams pabiručiams“ sudėtos lopšinės, žaidinimai, gamtos garsų pamėgdžiojimai, erzinimai, rateliai, skaičiuotės, žaidimai, pasakos be galo, mįslės ir pan. Čia jie sugrupuoti pagal vaikų amžių. Labai panašiai sudaryta knygelė „Saulė siuvo marškinaičius“. Nors ji ir skirta pradinių klasių mokytojams, vis tiek pradedama nuo lopšinių ir žaidinimų, toliau sudėtos įvairiausios vaikų dainos, būrimai, pamėgdžiojimai, kalendorinės dainos, žaidimai bei rateliai. Vien lopšinėms ir žaidinimams skirti Jūratės Šemetaitės bei Ritos Černiauskienės sudaryti rinkiniai.

Šios knygos ne tik turiniu, bet ir išvaizda labai panašios: dažnai visai neiliustruotos, sausos, preciziškos, akademinės.

Knygos „Vaikų dainos“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007) atvartas
Knygos „Vaikų dainos“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007) atvartas

Gal tik „Merkinės lopšinės“ kiek išsiskiria. Knyga iliustruota projekto dalyvių nuotraukomis bei keliais piešiniais. Tai jaunimo klubo rengtas leidinys, tad ne toks sausas, bet ir ne toks profesionalus. Užtat jis turi vieną neabejotiną pranašumą – platinamas nemokamai „Kukumbalio“ svetainėje. Jame surinkti Merkinės krašte vis dar dainuojami liaudiški bei literatūrinės kilmės kūriniai, dažnai be melodijų.

Knygos „Merkinės lopšinės ir žaidinimai“ („Kukumbalis“, 2007) atvartas
Knygos „Merkinės lopšinės ir žaidinimai“ („Kukumbalis“, 2007) atvartas

Tuo tarpu nauji dainų rinkiniai neretai leidžiami ne tik su užrašytomis melodijomis, bet ir su garso plokštelėmis (kaip ir minėtos „Vaikų dainos“), tik klausyti originalių įrašų iš archyvų gana sunku. Tad platesnei auditorijai skirtuose leidiniuose vis dažniau pateikiami profesionalių atlikėjų sudainuoti kūriniai.

Nuolatos leidžiami ir folkloro kolektyvų bei populiarių dainininkų įrašytų lopšinių ar dainų vaikams rinkiniai. Čia svarbu nepamiršti, kad šie įrašai vis vien neturėtų pakeisti gyvo artimųjų dainavimo. Kūdikis įrašyto garso nesuvokia taip, kaip mes – jam iš tų plokštelių maža džiaugsmo. Juolab, kad taip lopšinės praranda visą prasmę: nepalaiko, nestiprina ryšio tarp tėvų ir vaikų. Be to, įtariu, kad lopšinės tėvams gerokai reikalingesnės, nei kūdikiui, bet tsss... Neišsiduokime, kokie mes pažeidžiami savo motinystėje ar tėvystėje. Klausykimės lopšinių, mokykimės jų, dainuokime. Jei dar neįtikinau, apie lopšinių dainavimą gražiai yra parašiusi Valaičių Miglė. O aš galiu pasiūlyti kelis įrašus į pagalbą:

Neradau plokštelės, kurioje lopšinės skambėtų visiškai taip, kaip man patinka. Man atrodo, kad atlikėjai dainuodami jas pamiršta šypsotis, tada ir aš nebeturiu noro jiems pritarti. Todėl man labiau patinka mokytis dainelių iš knygų. Be jau rodytų leidinių profesionalams, yra nemažai puošnesnių, besitaikančių į vaikų lentynas. Išties, tokios spalvingos lopšinių knygelės praverčia ir kaip pirmosios paveikslėlių knygelės. Jei vaikas jau daug kartų girdėjo apie katytę-motinytę, kuri marškinėlius siuva, vieną dieną apsidžiaugs ją knygelėje pamatęs. O tada galima atversti kitą puslapį ir pasiūlyti padainuoti apie zuikį, mešką ir pelėdą.

  • Pelyte, nešk miegelį: lietuvių liaudies lopšinės. Sud. Leonardas Sauka. Dail. Sigutė Valiuvienė. Vaga, 1973 (1980). 24 psl.
  • Lolita Navickienė, Albertas Navickas. Būsimųjų mamų dainos: skirtos ir tiems, kurie mėgsta dainuoti. Dail. Rūta Čigriejūtė. Kronta, 2005. 108 psl. + 2 CD.
  • Kas tą pupą supa: lopšinės ir žaidinimai. Sud. Lina Sakalauskaitė. Dail. Simona Juškevičiūtė. Šviesa, 2006. 48 psl.
  • Mano lopšinės. Dail. Ieva Juknytė. Alma littera, 2016. 10 psl.
  • Kicu kicu bė bė: Lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai:
    Kicu kicu bė bė: Lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai [knyga] (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Dail. Rasa Špokauskaitė. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017. 72 psl.
    Kicu kicu bė bė: lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai [garso plokštelė] (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2004. 8 psl. + 1 CD: 56 min. 25 sek.
    Kicu kicu bė bė: lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai [garso plokštelė] (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2016. 16 psl. + 1 CD: 43 min. 43 sek.

Man labai graži dar 1973 metais išleista pelytės lopšinių knyga, iliustruota Sigutės Valiuvienės. Dailininkė nupiešė visokių senų laikų mamų, glaudžiančių savo mažylius. Gavosi labai švelni, skaidri knyga, kurioje jaučiama ta amžius rišanti gija. Tiesa, iliustracijos yra ne kiekviename atvarte, bet gražumo užteks ir mamai, ir vaikui. Melodijos pateiktos knygos gale.

Knygelės „Pelyte, nešk miegelį“ („Vaga“, 1973) atvartas
Knygelės „Pelyte, nešk miegelį“ („Vaga“, 1973) atvartas

Graži ir Rūtos Čigriejūtės iliustruota „Būsimųjų mamų dainų“ knyga. Bėda tik, kad šią knygelę Lolita ir Albertas Navickai sumanė ne kaip lopšinių rinkinį, o kaip savosios prenatalinio ir ankstyvojo muzikinio ugdymo metodikos taikymo pavyzdį. Tad po puikios pirmosios – liaudiškos – dalies pridėta labai nerangių, banalių autorinių tekstų. Knyga išleista su dviem garso plokštelėmis, bet paklausyti man jų nepavyko. Atsimenat, bičiuliai, šypseną? Čia jos tikrai nėra. Klausantis atrodo, kad lopšinės dainuojamos ant pasaulio krašto paskutiniojo teismo dieną. Gerai, kad surašytos melodijos. Tad jei kam užtenka labai dailios, puikiai sudarytos, patogaus formato vienos knygos pusės be garso įrašų – rekomenduoju.

Knygos „Būsimųjų mamų dainos“ („Kronta“, 2005) atvartas
Knygos „Būsimųjų mamų dainos“ („Kronta“, 2005) atvartas

O štai knygelė „Kas tą pupą supa“ labai spalvinga, gausiai iliustruota, bet man akį rėžia. Atrodo, kad visko čia per daug, tad vaikams jos nerodyčiau. Užtat dėl nedidelio formato ji gali būti kišenine mamos knyga. Apskritai, dainuoti iš šių plonesnių (ypač lyginant su dainynu!) knygų daug paprasčiau. Rimtuose leidiniuose pateikiama galybė tos pačios dainos variantų, tarp kurių pasiklysti – juokų darbas. Išvardintuose iliustruotuose rinkinėliuose pateiktos skirtingos lopšinės, jų švelnesni variantai. Juk prabočiai ir pramotės dainuodavo apie savo gyvenimą: čia ir vaikai kapuos, ir tėvai karuos. Galiu tik džiaugtis, kad šiandien šio pasakojimų klodo retai prireikia.

Knygos „Kas tą pupą supa“ („Šviesa“, 2006) atvartas
Knygos „Kas tą pupą supa“ („Šviesa“, 2006) atvartas

Kartais leidėjai taip stengiasi, kad lopšinių knygelės būtų perkamos vaikams, jog persistengia. Blogiausia, ką galima padaryti su lopšinėmis, tai įrašyti jas į tuos primityvius pypsiukus, naudojamus garsinėse vaikų knygose. Jei jau taip norisi, tegul burzgia knygelėse traktoriai ir žvengia arkliai, bet dainoms, muzikai reikėtų geresnės garso kokybės, o lopšinės skirtos gyvam bendravimui. Vis dėlto Ievos Juknytės iliustruotų lopšinių nurašyti nenorėčiau, mat tai visai miela, pastelinė knygelė kartono puslapiais. Svarbu, laiku išimti baterijas.

Knygos „Mano lopšinės“ („Alma littera“, 2016) atvartas
Knygos „Mano lopšinės“ („Alma littera“, 2016) atvartas

Na, o naudingiausia lopšinių knyga, kokią šiandien galima įsigyti, yra Lietuvos nacionalinio kultūros centro paruošta „Kicu kicu bė bė“. Rinkinio istorija prasidėjo 1996 metais, kai buvo išleista to paties pavadinimo kasetė. Vėliau ji virto garso plokštele. Šioji prieš metus buvo perleista, o visai neseniai pasirodė ir prie plokštelės deranti knyga. Viena vertus, tai daili, spalvinga, nedidelė knygelė (čia sudėtos 26 lopšinės ir virš 40 žaidinimų). Kita vertus, tai profesionaliai sudarytas rinkinys. Dainelės neiškraipytos, protingai parinktos. Jų melodijos užrašytos, pačios dainelės įrašytos plokštelėje.

Puslapis iš knygos „Kicu kicu bė bė“ (Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017)
Puslapis iš knygos „Kicu kicu bė bė“ (Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017)

Ir „Kicu kicu bė bė“, ir „Kas tą pupą supa“ yra ne tik lopšinių, bet ir žaidinimų knygos. Žaidinimus minėjau ir pasakodama apie didžiuosius dainų rinkinius, įrašyti jie plokštelėje „Pinu pinu pynę“. Bet menu iš patirties, kad reta naujai iškepta mama ką nors apie tokius dalykus yra girdėjusi. Kelis žaidinimus žino, bet kad tai būtent žaidinimai, kas jie tokie, ir kur jų daugiau ieškoti – ne.

Jei lopšinės yra skirtos vaiką nuraminti ir užkalbėti, tai žaidinimai, atvirkščiai, aktyvina, linksmina. Šie kūrinėliai jau artimesni įprastam pasakojimui, nors ir labai trumpučiai. Čia jau yra ir veikėjai, ir siužetas: gyvulėliai, paukšteliai ar patys vaikai joja į turgų, kepa pyragus, valgo košelę. Išskirtinis žaidinimų bruožas, kad jų tekstai yra lydimi tam tikrų judesių: kutenimo, kilnojimo, glostymo, rankų bei pirštų žaidimų. Visa tai padeda sutelkti ir išlaikyti mažylio dėmesį (o taip pat yra puiki mankšta).

Mėstamiausios žaidinimų rūšys: mylavimai, kykavimai, katutės, košelės virimas. Myluodami vaiką, jį apkabiname, sūpuojame, glostome, kutename ir mėtome.

Puslapis iš knygos „Kicu kicu bė bė“ (Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017)
Puslapis iš knygos „Kicu kicu bė bė“ (Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017)

Kykuodami ar kėkuodami, supame vaiką ant kojos. Jodindami – ant kelių.

Knygos „Kas tą pupą supa“ („Šviesa“, 2006) atvartas
Knygos „Kas tą pupą supa“ („Šviesa“, 2006) atvartas

Žaisdami katutes ar ladutes, plojame vaiko rankelėmis ar skatiname jį ploti, kitaip mankštiname vaiko pirštelius. Atskiras ir tikriausiai geriausiai žinomas tokių žaidinimų porūšis – košelės virimas.

Knygos „Bitė ritė baltaragė“ (Gimtasis žodis, 2004) atvartas
Knygos „Bitė ritė baltaragė“ (Gimtasis žodis, 2004) atvartas

Pastarasis pavyzdys, beje, yra iš nuostabios vien tik žaidinimams skirtos knygelės „Bitė ritė baltaragė“. Pirmą kartą „Bitė“ suzvimbė dar 1981 metais ir jau spėjo tapti klasika. Tėvai knygą pamėgo ne tik dėl puikiai parinktos medžiagos, bet ir dėl nepakartojamų Taidos Balčiūnienės iliustracijų. Sunku net pasakyti, kuo jos taip patraukia. Regis, saldžios, bet tuo pat metu šmaikščios. Regis, pavaizduota vaikų buitis nieko bendro su mūsų laikais neturi, bet mažylių išdaigos, jausmai taip gerai perteikti. Kaip būtų puiku, jei kokia leidykla atgaivintų šią knygelę. Mat „Gimtojo žodžio“ leidimas jau toks kontūrus pametęs, spalvas praradęs, kad graudu žiūrėti.

Kitos tokios lietuviškos knygelės, skirtos vien liaudiškiems vaikų žaidinimams, nežinau. Nors tikrai praverstų knygelė šiek tiek paaugusiems pipirams, kurie jau noriai kartoja rodomus judesius patys. Kūdikių žaidinimuose veiksmus atlieka suaugę, judindami mažylio kojytes, rankas, pirštelius. Tačiau dažnam net ir 6-7 mėnesių vaikui jau nelabai norisi būti judinama lėlyte. Jei jis nebenori masažų ar katučių, tai mielai žiūri, ką rodo mama ar tėtis. O ką mama ar tėtis galėtų rodyti? Nagi, maždaug tokius dalykus, kokie surašyti bei nupiešti Marco Browno knygelėje „Play Rhymes“.

O štai visas šios mielos knygelės atvartas:

Panašius žaidimus naudoja pedagogai per pedagogines pertraukėles bei logopedai, kurie tiki, kad kalbos raida susijusi su motorikos vystymusi. Yra kelios jiems skirtos knygelės ir lietuvių kalba. Deja, tekstai jose dažnai tiesiog neįmanomi, pačių logopedų išversti ar čia pat greitosiomis surimuoti. Aišku, kai reikia čia ir dabar padėti vaikui, nėra kada galvoti, kaip tai paveiks jo literatūrinio skonio pojūtį. Bet žaisdama su normaliai besivystančiu mažyliu, tokių tekstų vengčiau. Galiu rekomenduoti pavartyti Eugenijos Adaškevičienės ar Gražinos Musteikienės knygeles – iš jų galima šį bei tą atsirinkti, nors pratimai čia skirti vyresniems. Beje, jei vaikas neprisijungė prie žaidimo, nereikia manyti, kad jis per mažas. Tiesiog susivokti ir suvaldyti savo kūną mažyliui yra pasiutiškai sudėtingas uždavinys, atimantis daug laiko. Jis gali kelis mėnesius žiūrėti ir tik po to imti ką nors kartoti. Jei mylavimai gali vaiką lydėti nuo gimimo, tai paprastus, daug kartų matytus (sic!) motorikos žaidimus vaikas dažnai pradeda žaisti tik 12-14 mėnesių.

Taigi, žaidinimams pravarčios knygelės:


  • Bitė ritė baltaragė: vaikų žaidinimai:
    Bitė ritė baltaragė: vaikų žaidinimai (serija „Vyturiukas“). Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1981 (1984). 24 psl.
    Bitė ritė baltaragė: vaikų žaidinimai. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Gimtasis žodis, 2004. 24 psl.
  • Eugenija Adaškevičienė. Mankštos pertraukėlės vaikų darželyje. Dail. Taida Balčiūnienė. Šviesa, 1984. 80 psl.
  • Gražina Musteikienė. Žaidimai rankų pirštams mankštinti. Lucilijus, 2001. 60 psl.
  • Lina Beržinienė, Sonata Latvėnaitė-Kričenienė. Mano lagaminas: muzikiniai-teatriniai edukaciniai žaidimai. Dail. Julija Stonytė. Muzikija, 2014. 48 psl. + 1 CD.

Jei „Bitę ritę“ mielai žiūrinės ir vaikai, tai Eugenijos Adaškevičienės ar Gražinos Musteikienės knygelės skirtos skaityti tik suaugusiems. Nors knygelę apie mankštas irgi iliustravo genialioji Taida Balčiūnienė:

Eugenijos Adaškevičienės knygos „Mankštos pertraukėlės vaikų darželyje“ (Šviesa, 1984) atvartas
Eugenijos Adaškevičienės knygos „Mankštos pertraukėlės vaikų darželyje“ (Šviesa, 1984) atvartas

Šioje knygelėje sudėtos imitacinės mankštos, įvairūs pratimai, ramūs ir aktyvūs žaidimai. Kitaip tariant, užsiėmimai stambiajai motorikai. Džiugina, kad imitacinėms mankštoms parinkti eiliuoti tekstai sukurti talentingų poetų.

Tuo tarpu Gražinos Musteikienės siūlomi pratimai yra skirti smulkiajai motorikai. Tų pratimų ir juos įdarbinančių eilėraštukų čia išties daug, bet tekstai parinkti nelabai kruopščiai, toks eklektiškas kratinys.

Gražinos Musteikienės knygos „Žaidimai rankų pirštams mankštinti“ (Lucilijus, 2001) atvartas
Gražinos Musteikienės knygos „Žaidimai rankų pirštams mankštinti“ (Lucilijus, 2001) atvartas

Žaismingiausią ir panašiausią į rodytą Marco Browno knygelę sukūrė Lina Beržinienė ir Sonata Latvėnaitė-Kričenienė. Džiugią, spalvingą muzikinę knygelę išleido „Muzikija“, tad gauti ją išties nelengva. Teko tik viena akimi ją pamatyti Knygų mugėje, bet tuos žaidimus mielai išbandyčiau su kokiu nedideliu meškiuku, nors tekstams ir trūksta liaudiško lengvumo.

Linos Beržinienės ir Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės knygos „Mano lagaminas“ (Muzikija, 2014) atvartai
Linos Beržinienės ir Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės knygos „Mano lagaminas“ (Muzikija, 2014) atvartai

Tiesą sakant, kūrybingi tėvai lengvai gali pritaikyti tokiems žaidimams lietuvių liaudies smulkiosios tautosakos kūrinėlius. Apie šiuos kūrinėlius ir jų naudą mažiesiems papasakosiu čia. Juk mes dar tik pradėjome dėlioti savo kūdikėlio biblioteką. Žinote, kiek aš knygelių į ją jau atrinkau? Oi, apie du šimtus! Tad iki pasimatymo!