Mažylio biblioteka (6): eiliuojam!

Oi, bičiuliai, žinote, kad kovo mėnesį minima Pasaulinė poezijos diena? Laikas ruoštis! Nors jei auginate mažylį, tikriausiai jums kiekviena diena – poezijos. Juk dar nešnekantis vaikelis rimuoja nuo ryto iki vakaro: gu-gu, ba-ba, ma-ma, te-te. Nenuostabu, kad jis taip įdėmiai įsiklauso į paprastas liaudiškas rimuotes, taip susidomi eilėraščiais. Poezija – ankstyvosios vaikystės kalba. Aišku, ne bet koks eilėraštis įkandamas pirmiesiems mažylio dantukams.

Apie vaikų kalbos (ir jos suvokimo) raidą yra nemažai ir mokslinių, ir populiariosios psichologijos knygų, bet man labiausiai patiko vieno vaikų rašytojo, daugelį metų stebėjusio augančius vaikus, atliktas darbas. Tai net Lietuvos skaitytojams pažįstamo Kornejaus Čiukovskio knyga „Nuo dvejų iki penkerių“ (į lietuvių kalbą neversta, aš skaičiau iš: Корней Чуковский. От двух до пяти // Собрание сочинений в пятнадцати томах. Том второй. Агентство ФТМ, 2012. 384 с. из 640 с.). Pavadinimas atspindi įdomią vaikų literatūros jaunėjimo tendenciją. XIX – XX amžių sandūroje vis dar buvo svarstoma, ar apskritai reikia rašyti specialiai vaikams. Lietuvoje neskaitantiems vaikams tuo metu jokių knygų leidžiama nebuvo. Po 1910 metų ėmė rastis knygos 3-7 metų pipirams. Kornejus Čiukovskis, kaip matome, jau susimąstė, kad galima rašyti ir dvejų metų mažyliams. Bet daugelis jo pastebėjimų puikiai tinka ir jaunesniems, 7-24 mėnesių vaikams, tiesiog jam dar buvo sunku priimti tokį mažą skaitytoją. O mes juk tam pasiruošę, ar ne, bičiuliai?

Pasiruošę? O ką skaitysim? Kaip aš nustebau, kai ėmiausi vartyti lietuvių autorių poeziją vaikams. Tegu dabar jos negausu, bet prieš penkiasdešimt–keturiasdešimt metų ji buvo taip suklestėjusi, kad pripildė mūsų literatūros aukso fondą iki stogo. Ir ką? Beveik visi tie tekstai skirti jau mokyklą pradėjusiems lankyti žmogučiams. Sugrįžkime prie Kornejaus Čiukovskio – kokia, anot jo, turi būti poezija mažiesiems?

Kornejaus Čiukovskio priesakai vaikų poetams

Rašytojas pastebi, kad mažylius rimas ir ritmas domina daug labiau, nei prasmė. Kūdikiui rimas reikalingas ne dėl grožio, o kalbai palengvinti. Jam lengviau ištarti panašius garsus (pridursiu, kad lengviau ir įsiminti). Todėl kuo prasčiau jis kalba, tuo daugiau rimuoja. Net nekalbantis vaikutis godžiai klausosi liaudiškų dainelių ir žaidinimų. Klausydamas, kurdamas ir kartodamas rimuotes, jis lavina savo fonetinę klausą ir kalbos padargus. Be rimo, tai būtų vien sunkus ir nuobodus darbas. Būtent todėl gyvenimo pradžioje mes visi esame poetai, ir tik vėliau prabylame proza. Poezija šiame amžiuje yra natūralus raiškos būdas. Vaikai ne tik kalba, bet ir jaučia, mąsto poetiškai. Linksma, kad net visai mažutėliai kuria prasmingas rimuotų žodžių poras. Taip kiekvienam žodyje esančiam skiemeniui „ma“ jie ieško kitame žodyje atitinkančio skiemens „tė“. Nes juk jiems visi žodžiai vaikšto poromis, o mama neatskiriama nuo tėtės.

Taigi, ragina Čiukovskis, turime mokytis iš vaiko, kokia poezija jam reikalinga. Tai nereiškia pataikauti jo skoniui. Tai reiškia išsiaiškinti mažylio skonius ir poreikius, kad galėtume kūrybingai jį nukreipti, ugdyti, auklėti. Kitaip mūsų pastangos nueis niekais, nes vaikas reikalavo ir reikalaus štai šitaip parašytų štai tokių eilėraščių, o kitokių ir girdėti nenorės. Veiksmingos literatūrinės formos turi atitikti vaiko gebėjimus, suvokimo ir mąstymo ypatumus, būdingus konkrečiam amžiaus tarpsniui. Rašytojo žodžių teisingumu lengva įsitikinti – kiek daug vyresnių vaikų ir suaugusiųjų nemėgsta poezijos ar net apskritai literatūros, nes jiems buvo kemšami visiškai jų poreikių netenkinantys, nesuvokiami tekstai.

Čiukovskis suformulavo (o aš trumpai sukonspektavau) keturiolika priesakų poetams, rašantiems patiems mažiausiems:

Vaizdumas. Eilėraščiai turi būti grafiški, kad kiekvieną posmą ar net dvieilį būtų galima iliustruoti.
Greitas vaizdų keitimasis. Mažyliai suvokia ne tiek daiktų savybes, kiek jų judėjimą, veiksmus su jais. Todėl eiliuoto teksto siužete turi būti įvairovė, judesys, pokyčiai, kad ta pati iliustracija tiktų tik 5-6 eilutėms.
Lyriškumas. Visa ši žodinė tapyba turi būti lyriška. Vaikui nepakanka matyti sueiliuoto epizodo, jam reikia dainos ir šokio.
Nepastovus, kintantis ritmas. Bet kokie stambesni kūriniai mažyliui tiks tik tada, jei bus sudaryti iš virtinės lyrinių dainų, turinčių savo ritmą ir savo emocinį atspalvį.
Muzikalumas. Poezija mažyliams turi būti ypač daininga. Kai ir taip nuolatos tenka kovoti su priebalsiais, jų sangrūdos eilėraščiuose nedžiugina.
Rimavimas. Rimuoti žodžiai turi būti kuo arčiau vienas kito. Vaikai nesugeba taip ilgai kaip suaugę prisiminti ankstesnės eilutės pabaigos. Jie neišgirs rimo, jei eilutės išties ilgos.
Akcentai. Rimuoti žodžiai turi perteikti visos frazės esmę. Jie turi būti reikšminiai.
Pauzės. Kiekviena eilutė – atskiras organizmas, ji turi gyventi savo gyvenimą, todėl ilgesniems tekstams labiau tinka dvieiliai. Jokių vidinių pauzių vaikų poezijoje būti neturi, kad neiširtų melodija.
Epitetai. Negalima apkrauti eilėraščio būdvardžiais. Epitetai suvokiami tiems, kas jau gerai pažįsta daiktų pasaulį. Tai mažiesiems nebūdingos patirties, stebėjimo, tyrinėjimo rezultatas. Mažylį literatūroje traukia veiksmas, todėl eilėraščiui pritinka veiksmažodžiai, o ne būdvardžiai.
Metras. Vyraujantis metras turėtų būti chorėjas (kirčiuojamas kas antras skiemuo, eilutė pradedama kirčiuotu arba dviem nekirčiuotais skiemenimis).
Žaismingumas. Eilėraštis turi būti kartu ir žaidimas, nes vaikai žaidžia ne tik žaislais, bet ir garsais. Pavyzdžiui, dažnai mažylius linksmina žodžių kraipymas, bet tik tada, jei jie jau gerai įsisavino teisingas tų žodžių formas.
Kokybė. Mažiesiems skirtą poeziją ir suaugusieji turi suvokti kaip poeziją. Nors mažyliams reikia rašyti kitaip, bet literatūrinė jiems skirtų eilėraščių vertė matuojama remiantis tais pačiais kriterijais, galiojančiais visai poezijai. Negali prastas eilėraštis būti pakankamai geras vaikams.
Poetinis ugdymas. Vaikų poezijoje reikia ne tik taikytis prie vaiko, bet ir padėti jam prisitaikyti prie suaugusiųjų mąstymo bei suvokimo. Atsižvelgdami į mažylio gebėjimus, galime atsargiai naudoti vis sudėtingesnę poetinę formą, kad išmokytume jį suprasti rimtąją poeziją.
Rašytojas. Rašyti vaikams turėtų laimingi žmonės.

Pamąstykime, bičiuliai, kokio lietuvių poeto eilėraščiai geriausiai atitinka šiuos priesakus?

Kostas Kubilinskas

Matyt, ne vien iš inercijos jau kelios vaikų kartos „ieško batų“ ir džiaugiasi, klausydamos, kur „stuksena geniai“. Kostas Kubilinskas, pripažintas vaikų literatūros klasikas, kurio net trys knygos įtrauktos į reikšmingiausių lietuvių autorių vaikų knygų šimtuką, nebuvo nei laimingas, nei labai doras žmogus. Tad išties tenka gerai pagalvoti, ar norime jo poeziją įsileisti į savo namus. Mes įsileidome, ir aš jau pasakojau, kodėl.

Na, o jei poeto gyvenimas ir vertybės kelia daug abejonių, tai poetinės formos meistriškas parinkimas išties pagirtinas. Vaikus patraukia trumpos rimuotos eilutės, ekspresyvus veiksmas, žaismingumas ir gyva kalba.

Buvo išleista daugybė K. Kubilinsko knygų. Geriausiai žinomos jo eiliuotos pasakos, bet mažiesiems mūsų skaitytojams labiau tinka trumpi eilėraščiai. Ir čia mes susiduriame su dilema: ar rinktis šiuolaikinius, gana negausius, leidimus, ar gerokai pilnesnius, dažnai puikiai iliustruotus senus leidimus, kuriuose daug nemalonių, deklaratyvių programinių tekstų.

Mūsų pagrindinė K. Kubilinsko knyga – 2013 metais „Nieko rimto“ išleistas rinkinys „Debesėlių tiltas“, ir tik jei pritrūkstu kokio iš vaikystės atmenamo eilėraštuko, atsiverčiu senesnius rinkinius. „Debesėlių tilte“ atrinkti eilėraščiai apie mažus vaikų nuotykius bežaidžiant, dirbant dienos darbus, stebint aplinką. Dažnai apžaidžiami iš tautosakos paimti motyvai ar imituojamos liaudiškos intonacijos:

Šarka raitė

Beržo tošį,

Šarka kaitė

Grikių košę.

Knygelę dailiai iliustravo Marija Smirnovaitė. Nors nesu didelė šios dailininkės gerbėja, bet „Debesėlių tiltas“ man labai gražus.

K. Kubilinsko knygos „Debesėlių tiltas“ („Nieko rimto“, 2013) atvartas

Aišku, prie šių eilėraštukų dar norisi pridėti „Mano batai buvo du“, „Eglutę“, spalvų ciklą, eiliuotus ratelius bei daineles. Ieškokime jų čia:

Kostas Kubilinskas. Debesėlių tiltas. Dail. Marija Smirnovaitė. Nieko rimto, 2013. 72 psl.
Kostas Kubilinskas. Mano batai buvo du: eilėraščiai, mįslės vaikams. Dail. Algė Varnaitė. Vaga, 1999. 116 psl.
Kostas Kubilinskas. Zuikio baravykai; Linksmas ratelis // Kostas Kubilinskas. Gintarėliai. Dail. Albina Makūnaitė. Vaga, 1969 (1974). 159 psl.
Kostas Kubilinskas. Riešutėliai. Dail. Laima Barisaitė. Valstybinis leidybos centras, 1995. 23 psl.
Kostas Kubilinskas. Vai tu Martynai:
Kostas Kubilinskas. Vai tu Martynai: rateliai-žaidimai. Dail. Alina Meškauskaitė. Vaga, 1969. 20 psl.
Kostas Kubilinskas. Vai tu Martynai: rateliai-žaidimai (serija „Vyturiukas“). Dail. Lelija Bičiūnaitė. Vaga, 1977. 23 psl.
Kostas Kubilinskas. Mano spalvos:
Kostas Kubilinskas. Mano spalvos. Dail. Sigutė Valiuvienė. Vaga, 1976. 24 psl.
Kostas Kubilinskas. Mano spalvos. Dail. Živilė Žviliūtė. Žara, 2004. 20 psl.

Vykęs rinkinys „Mano batai buvo du“. Jo viršelis kiek apgaulingas – viduje viskas daug ramiau ir subtiliau. Gerai parinkti tekstai. Dalį jų galima rasti ir „Debesėlių tilte“, bet čia dar yra spalvų, skaičių, grybų ciklai (kurie parūps, kai mažylis paūgės).

K. Kubilinsko knygos „Mano batai buvo du“ („Vaga“, 1999) atvartas

Kartais tenka atsiversti ir seno leidimo knygas. Aš pasirinkau 1974 metų „Gintarėlius“, mat juose yra tikrai puikių tekstų mažiesiems (skyriai „Zuikio baravykai“ bei „Linksmas ratelis“). Tuo pat metu ten yra tiesiog klaikių medinių santvarkos pašlovinimų. Ši knyga gali gyventi stalčiuje ir laukti, kol mamai ar tėčiui prireiks naujo eilėraščio:

K. Kubilinsko knygos „Gintarėliai“ („Vaga“, 1974) atvartas

Arba dainelės:

Albinos Makūnaitės iliustracijas, aišku, irgi galima mažiesiems parodyti. Jos tokios dekoratyvios, ryškių, grynų spalvų, nors Rimtauto Gibavičiaus iliustracijos „Gintarėliams“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961), man regis, įdomesnės. Bet – dėmesio! – tų leidimų turinys labai smarkiai skiriasi, ir senesniame nėra visų šių mielų eilėraščių bei dainelių patiems mažiausiems.

Kūrinių tokiems pipirams galima ieškoti ir plonuose rinkinėliuose: „Riešutėliai“, „Vai tu Martynai“, „Mano spalvos“. Apie spalvų ciklą jau rašiau, o štai „Riešutėlių“ dar nerodžiau. Laimos Barisaitės piešiniai prie šios knygelės dera ir puikiai perteikia nuotaiką. Štai kaip iliustruotas geriausias visų laikų didaktinis eilėraštis mamoms:

K. Kubilinsko knygos „Riešutėliai“ („Valstybinis leidybos centras“, 1995) atvartas

Tiesa, daugumą eilėraščių iš šios knygelės rasime jau vartytuose rinkiniuose. Nebus naujiena ir ratelis „Vai tu Martynai“ iš to paties pavadinimo knygelių, bet Martynui draugiją palaiko dar vienas tekstas. „Paukštininke būsiu“ – ne toks populiarus K. Kubilinsko eilėraštis–ratelis, tačiau labai šaunus, žaismingai pasakojantis apie skirtingų paukščių balsus. Šiuos ratelius galima rinktis skaityti su Alinos Meškauskaitės arba Lelijos Bičiūnaitės iliustracijomis:

K. Kubilinsko knygos „Vai tu Martynai“ („Vaga“, 1969) atvartas

K. Kubilinsko knygos „Vai tu Martynai“ („Vaga“, 1977) atvartas

K. Kubilinskas apskritai yra sukūręs nemažai pažintinių tekstų, pasakojančių, kaip gyvūnai šneka, kokį būstą stato, aptariančių skirtingas profesijas, mokančių pažinti spalvas, skaičius ar raides. Vienas iš tokių eilėraščių – „Pam pam puri“, įtrauktas ir į „Debesėlių tiltą“, buvo išleistas atskira knygele. Gražūs paukščiai čia lizdus suka:

K. Kubilinsko knygos „Pam pam puri“ („Džiugas“, 1995) atvartas

Tokiomis paveikslėlių knygelėmis yra virtę keli K. Kubilinsko eilėraščiai. Deja, naujausi leidimai gąsdina garsais.

Kostas Kubilinskas. Pam pam puri: ratelis-žaidimas. Dail. Vilius Antanas Jurkūnas. Džiugas, 1995. 8 psl.
Kostas Kubilinskas. Darbininkai:
Kostas Kubilinskas. Darbininkai: ratelis-žaidimas. Muz. Vytautas Paltanavičius. Dail. Taida Balčiūnienė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964. 22 psl.
Kostas Kubilinskas. Darbininkai: ratelis-žaidimas. Muz. Vytautas Paltanavičius. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1969 (1974, 1976, 1982). 22 psl.
Kostas Kubilinskas. Vai tu, Martynai. Dail. Lelija Bičiūnaitė. Alma littera, 2014. 14 psl.
Kostas Kubilinskas. Mano batai buvo du. Dail. Agnė Nananai. Alma littera, 2016. 10 psl.

Pažvelkime į puikiai Taidos Balčiūnienės iliustruotą knygelę apie senąsias profesijas ir darbus:

K. Kubilinsko knygos „Darbininkai“ („Vaga“, 1982) atvartas

Gal mažyliui ir nelabai aktualu, kaip audžia, žlugtą velėja ar šieną grėbia, bet knygelė labai žaisminga (tik poną norisi išcenzūruoti). Rasti aktualių tekstų miesto vaikiui, ypač visai nedideliam, labai nelengva. Tad ir toliau žaidžiame žirgelius, karvytes, oželius. Visi jie triukšmauja knygelėje „Vai tu, Martynai“. Iliustracijos šiai knygelei paimtos iš jau minėto 1977 metų leidimo, tad gerai pažįstamos:

K. Kubilinsko knygos „Vai tu, Martynai“ („Alma littera“, 2014) atvartas

O štai knygelei „Mano batai buvo du“ Agnė Nananai sukūrė visiškai naujas iliustracijas. Dailininkė sumanė paversti eilėraštuką smagiomis slėpynėmis:

K. Kubilinsko knygos „Mano batai buvo du“ („Alma littera“, 2016) atvartas

Na, o jei tokia klasika jūsų namams, bičiuliai, netinka, galime prisiminti kitokią.

Vytė Nemunėlis

Bernardas Brazdžionis, tautinių, krikščioniškų pažiūrų rašytojas, vaikams kūrė slėpdamasis po Vytės Nemunėlio vardu. Jo tekstai į jokius šimtukus nepateko, bet „Meškiuką Rudnosiuką“ žino tikrai daugelis. O be neklaužados meškiuko, išleista dar virš dvidešimties Vytės Nemunėlio knygelių. Daugelį tų tekstų galėtume pavadinti jau senstelėjusiais, bet tarp jų galima rasti ir perliukų. Štai vaikas iš kaladėlių pastatė namą:

Durys eit į vidų kviečia,

Kaminas iš tolo šviečia.

Toks geras namas, nei per aukštas, nei per žemas, viskas telpa, net šuniukas:

Netelpa tik uodegytė... –

Kur ją dėti, kas daryti?..

O kur dar dainelė apie uodą, numynusį vilkui koją? Kur smalsūs kiškiai? Žodžiu, mažutėlius yra kuo palinksminti. Gaila tik, kad rašytojo knygos buvo leidžiamos nelabai dailiai, yra vos kelios geriau pavykusios. Į mažylio lentynėlę rinkčiausi:

Vytė Nemunėlis. Kur gyvena mėnulis. Dail. Laima Barisaitė. Džiugas, 2002. 28 psl.
Vytė Nemunėlis. Šimtą metų aš gyvensiu (serija „33 eilėraščiai“). Sud. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Dail. Rimvydas Kepežinskas. Gimtasis žodis, 2006. 53 psl.

Plonais viršeliais išleistą didelio formato knygelę „Kur gyvena mėnulis“ iliustravo Laima Barisaitė:

Vytės Nemunėlio knygos „Kur gyvena mėnulis“ („Džiugas“, 2002) atvartas

O štai „33 eilėraščių“ serijos knygelę, skirtą Bernardui Brazdžioniui, papuošė Rimvydas Kepežinskas. Šis rinkinukas atrodo daug įdomiau:

Kazys Jakubėnas

Kazys Jakubėnas irgi vienas iš pirmųjų Lietuvoje ėmėsi rašyti labai mažiems vaikams. Tikriausiai daugelis pamena jo „Abėcėlę“ ikimokyklinukams (įtrauktą į šimtuką), bet rašytojas yra sukūręs eilėraštukų net ir mažesniems. Dar tarpukariu pasirodė jo „Riešutėliai“, „Čyru–vyru“, „Du gaideliai giesmininkai“, „Bus pavasarėlis“. Tekstai čia paprastučiai, bet mieli, dainingi (nors „kregždė“ ir stringa gerklėje):

– Vyt-vyt-vyt!

Tu, kregždyt,

Ar lietutis

Greit ims lyt?

– Kai Dundulis

Sudundės,

Tai lietutis

Lyt pradės.

1971 metais „Čyru–vyru“ eilėraščius nuostabiai iliustravo Domicelė Tarabildienė, bet jie buvo sudėti į rinkinį „Šimtas vyturėlių“ ir įrėminti ideologiškai aniems laikams subalansuotais tekstais apie plačiąją tėvynę bei pionierius. Nereikia apsigauti: K. Jakubėnas nebuvo tarybinis veikėjas, jis neįtiko nei vienai valdžiai, tad „Vyturėliai“ tiesiog tapo laikmečio auka, kaip ir jų be laiko pražuvęs autorius.

K. Jakubėno knygos „Šimtas vyturėlių“ („Vaga“, 1971) atvartas

Na, o jei tokia graži, bet ideologiškai nelygi knygelė lentynoje nedera, yra dar įspūdingai atrodantis vėlesniais laikais išleistas rinkinukas iš jau minėtos „33 eilėraščių“ serijos. Tą seriją galima tiesiog kolekcionuoti ir džiaugtis. Tinka ir vaikams skaityti, ir kambariui puošti (bet geriau skaityti!).

K. Jakubėno knygos „Kas kiemely daros“ („Gimtasis žodis“, 2003) atvartas

Taigi, K. Jakubėno eilėraščių mažiesiems ieškosime šiose knygose:

Kazys Jakubėnas. Šimtas vyturėlių. Dail. Domicelė Tarabildienė. Vaga, 1971 (1977). 104 psl.
Kazys Jakubėnas. Kas kiemely daros (serija „33 eilėraščiai“). Sud. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Dail. Sigutė Chlebinskaitė. Gimtasis žodis, 2003. 60 psl.

Juozas Nekrošius

Toliau slinkdami laiko juosta, sutiksime Juozą Nekrošių. Anokia čia poezija, sakysite prisiminę „Gero elgesio abėcėlę“ ar kokį kitą jo taikomojo eiliavimo pavyzdį, šiandien randamą knygynuose. Tačiau yra ir įdomesnių šio poeto kūrinių. Patiems mažiausiems kadais buvo išleisti rinkinėliai „Baltas ėriukas“ ir „Vyturio lizdas“, o kiek vyresniems skirta knygelė „Keturi žodžiai“ anuomet sulaukė milžiniško pasisekimo. Nenuostabu – vaikų poezijos gramatiką poetas puikiai išmanė:

Kibirus, vandens pripiltus,

Nešė vėjas Vaivos tiltais.

Bet už debesies užkliuvo –

Keberiokšt – vargšelis griuvo.

Ir dabar iš debesų

Lyja lyja – net baisu.

Taigi, mažutėliams eilėraštukų galima ieškoti:

Juozas Nekrošius. Baltas ėriukas:
Juozas Nekrošius. Baltas ėriukas. Dail. Lidija Glinskienė. Vaga, 1971. 28 psl.
Juozas Nekrošius. Baltas ėriukas. Dail. Lidija Glinskienė. Alka, 2005. 29 psl.
Juozas Nekrošius. Vyturio lizdas. Dail. Rasa Dočkutė. Vaga, 1974. 32 psl.
Juozas Nekrošius. Keturi žodžiai:
Juozas Nekrošius. Keturi žodžiai. Dail. Rimvydas Kepežinskas. Vaga, 1982. 79 psl.
Juozas Nekrošius. Keturi žodžiai. Dail. Taida Balčiūnaitė. Vyturys, 1985. 79 psl.

Parodysiu tik vieną iš šių knygelių – Taidos Balčiūnaitės (ne Balčiūnienės) iliustruotus „Keturis žodžius“:

J. Nekrošiaus knygos „Keturi žodžiai“ („Vyturys“, 1985) atvartas

Knygelės gražios, tik nepamirškime, kad tarybiniais metais leistuose poezijos rinkiniuose beveik neišvengiami politiniai reveransai. Nors būta ir tokių poetų, kuriems geriau sekėsi apeiti tas taisykles.

Martynas Vainilaitis

Net ir anais laikais leistose Martyno Vainilaičio knygose plyti šviesus, paslaptingas, pasakiškas ir visiškai apolitiškas vaiko pasaulis. Nenuostabu, kad net trys rašytojo knygos įtrauktos į reikšmingiausių lietuvių autorių vaikų knygų šimtuką.

Mažiesiems skaitytojams galėtų tikti linksmiausia ir žaismingiausia poeto knygelė „Juokų maišelis“. Prisipažinsiu, tai mėgstamiausia mano ankstyvos vaikystės knyga: skaityta, nešiota, po pagalve laikyta. Pamenu, kai poetas atvažiavo į mūsų mokyklą, ir aš džiugiai atšuoliavau su ta knygele autografo, mokytoja mane iš eilės išvijo, nes „gėda tokią nušiurusią knygą rodyti“. Et!

„Juokų maišelis“ buvo perleistas jau ir mūsų amžiuje su Rimanto Rolios iliustracijomis. Bet gal dėl vaikystės sentimentų, gal dėl to, kad nesu Rimanto Rolios talento gerbėja, man mielesnė Zenono Šteinio iliustruota knygelė. Tie piešiniai labai gyvi, pilni judesio, užkabinantys:

M. Vainilaičio knygos „Juokų maišelis“ („Vaga“, 1983) atvartas

Nors ir R. Rolia sukūrė įdomų pasaulį:

M. Vainilaičio knygos „Juokų maišelis“ („Kronta“, 2006) atvartas

Tiesa, į šiuos du maišelius sukrauti dalykai gerokai skiriasi. Į 2006 metų knygą sudėti beveik visi 1983 metais publikuoti eilėraščiai, o po to pridėta antra tiek iš kitų šaltinių surinktų. Gaila, kad nebeliko vaikystėje mane taip stebinusio „Telefono ir sifono“. Tiesa, jį galima rasti knygoje „Mano volungėlė“, kur „Juokų maišelis“, matyt, pasirodė pirmą kartą kaip atskiras rinktinės skyrius. Aišku, šis „Maišelis“ dar kitoks. O ir 2002 metais perleista „Mano volungėlė“ gana smarkiai skiriasi nuo 1975 metų knygos. Žodžiu, pasirinkimas platus ir painus:

Martynas Vainilaitis. Juokų maišelis:
Martynas Vainilaitis. Juokų maišelis (serija „Vyturiukas“). Dail. Zenonas Šteinys. Vaga, 1983. 37 psl.
Martynas Vainilaitis. Juokų maišelis. Dail. Rimantas Rolia. Kronta, 2006. 104 psl.
Martynas Vainilaitis. Mano volungėlė:
Martynas Vainilaitis. Mano volungėlė. Dail. Laima Barisaitė. Vaga, 1975 (1982). 127 psl.
Martynas Vainilaitis. Mano volungėlė. Dail. Laima Barisaitė. Žara, 2002. 104 psl.

L. Barisaitės iliustruota „Volungėlė“ labai spalvinga:

M. Vainilaičio knygos „Mano volungėlė“ („Žara“, 2002) atvartas

Tačiau stebina, jog iliustracijų stilius, ryškumas, spalvingumas labai nevienodi, ir knyga atrodo kiek chaotiškai. Kita vertus, juk ji tokia ir yra – sulipdyta iš kelių rinkinių, tad čia ir eiliuotos pasakaitės, ir visai trumpučiai posmai mažiesiems. Bet skambių, džiugių eilių tikrai užtenka:

Puku puku – du ežiai,

Du ežiai kaip garvežiai.

Puku puku – per kelmyną

Pas barsuką, pas kaimyną.

– Ei, kaimyne, kelk iš miego,

Nebėra šilely sniego!

Anzelmas Matutis

Kitas vaikystėje mane žavėjęs poetas buvo Anzelmas Matutis. Jis – toks tikras miško gyventojas ir rašė apie girios žvėris, paukščius, medžius. Į šimtuką irgi pakliuvo jo miškinės knygelės: „Girios televizorius“ bei „Margaspalvė genio kalvė“, bet šios skirtos truputį augesniems skaitytojams. Posmai patiems mažiausiems sudėti Matučio „Milžinų šaukšte“. Čia taip pat daug lyriškų gamtos pasakėlių, o prie jų mažutės istorijos apie vaikų žaidimus ar išmintingus pastebėjimus:

Suradau

Mamytės dažą –

Juodą, juodą

Ir nemažą!

Brūkšt!

Užrėžtas

Vienas ūsas!

Tuoj aš būsiu...

Troleibusas!

Beje, „Milžinų šaukštas“ su Kastyčio Juodikaičio iliustracijomis man vis dar regisi viena iš gražiausiai išleistų poezijos knygų vaikams. Gal tai irgi sentimentai, bet čia mane žavi viskas: formatas, maketas, piešiniai:

A. Matučio knygos „Milžinų šaukštas“ („Šviesa“, 1982) atvartas

Tiesa, būna, kad net gražiausios poezijos knygos taip ir neprisibeldžia į mūsų kasdienius skaitymus, nes paprasčiausiai neaišku, kaip jas skaityti. Vieną eilėraštį? Bet jis toks trumpas! Vaikas dar nesuprato, kad skaitome, o jau pabaiga. Kelis eilėraščius iš eilės? Bet jie skirtingų nuotaikų, skirtingo ritmo – tik susiraizgo, susimala į vieną nebeatmenamą gumulą. Eilėraštį prieš paveikslėlių knygelę? Nustelbs... Išties, geriausia būtų ne skaityti, o iš atminties padeklamuoti prie mūsų patyrimų derantį tekstą. Tik kaip tiek prisiminti? Štai ir sukamės, kaip mokame, deriname poeziją prie savo dienos ritmo, kuriame naujus ritualus. Tam praverčia kita A. Matučio knyga: „Dvylikos svečių lauktuvės“, kur surašyti eilėraščiai kiekvienai metų dienai, skaitytini kad ir atsibudus ar prieš keliaujant į lauką:

A. Matučio knygos „Dvylikos svečių lauktuvės“ („Vaga“, 1984) atvartas

Gaila, kad ne viskas šioje knygoje tinka patiems mažiausiems skaitytojams. Jiems gražių tekstų galima rasti paveikslėlių knygelėje „Žirgelio namai“ bei rinktinėje „Tai margumai genelio“.

Anzelmas Matutis. Milžinų šaukštas. Dail. Kastytis Juodikaitis. Šviesa, 1978 (1982). 56 psl.
Anzelmas Matutis. Tai margumai genelio. Dail. Rasa Dočkutė. Vaga, 1983. 103 psl.
Anzelmas Matutis. Dvylikos svečių lauktuvės. Dail. Albina Makūnaitė. Vaga, 1984. 176 psl.
Anzelmas Matutis. Žirgelio namai. Dail. Feličija Avram. Vaga, 1985. 26 psl.

„Žirgelio namai“ – jau visa poemėlė, pasakojanti apie tai, kur gyvena skirtingi gyvūnai:

A. Matučio knygos „Žirgelio namai“ („Vaga“, 1985) atvartas

O knygelė „Tai margumai genelio“ išties marga. Čia ir augesniems skirti kūriniai: eiliuota pasaka, vieno personažo jungiamas eilėraščių ciklas, keistoka poemėlė. Bet telpa ir mažiesiems puikiai tinkantis eilėraščių pluoštas, kur išradingai apžaidžiamos liaudies dainelės, garsų pamėgdžiojimai, skaičiuotės, žaidinimai. Visas skyrius skirtas autorinėms greitakalbėms, skaičiuotėms, mįslėms ir pasakoms be galo. O kur dar baisiai išradinga abėcėlė, čia kiekvienai raidei paskirti du posmai: vienas aptariantis grafinį raidės pavidalą, o kitas akcentuojantis garsą:

H

TARP DVIEJŲ PUŠŲ

KARTELĖ...

STRYKT PER JĄ

GELSVA STIRNELĖ.

HAMAKAS PRIE HAMAKO.

HAMAKŲ DAUG PRIE TAKO...

VORELIS ČIA, MIŠKE,

SŪPUOJAS HAMAKE.

Sunkesni garsai dar įtvirtinami vieno posmo greitakalbėse.

Bičiuliai, gal jums atrodo, kad aš pamiršau, kokio amžiaus skaitytojams renku šią biblioteką, bet išties įvairiausias eiliuotas abėcėles patariama skaityti 12-24 mėnesių mažyliams. Tai labai tinka jų fonetinei klausai lavinti. Na, o mano Meškiuką šiame amžiuje ir pačios raidės labai domino. Žodžiu, jei sumanytumėte, aš rekomenduoju būtent šią abėcėlę ir visą „Genelį“. O dėl Rasos Dočkutės iliustracijų ši knyga bus viena keisčiausių ir originaliausių mažylio lentynoje:

A. Matučio knygos „Tai margumai genelio“ („Vaga“, 1983) atvartas

Violeta Palčinskaitė

Kad nebūtų taip keista, greta galima apgyvendinti bene populiariausią poezijos rinktinę vaikams, išleistą per paskutinius dešimtį metų – Violetos Palčinskaitės „Vaikų kambarį“. Savo dydžiu ir svoriu ši knyga nelabai tinka mažoms rankelėms. Tai greičiau tėvų knyga kasdieniams skaitymams su savo pipirais. Bet kaip gražiai ji išleista! Kiekvienas atvartas dailiai iliustruotas, kiekviename sava nuotaika ir spalvos, nors yra ir tęstinių siužetų. Kruopščiai parinktas formatas, popierius, šrifto dydis, daug erdvės. Aišku, Sigutės Ach piešiniai kuria nostalgiško žvilgsnio į pastelinę, idilišką vaikystę įspūdį, kuris kartais prislopina pašėliškas V. Palčinskaitės intonacijas:

– Oi, pūga, pūga, pūga,

Ką darei per dieną, ką?

– Aš praeiviams plaukus vėliau,

Skrybėles į viršų kėliau.

Kad atrodytų gražiau,

Dangų su žeme maišiau.

Bet tokia interpretacija irgi patraukli. Daug angelų, paukščių, sparnuotų žirgelių ir avyčių nuteikia svajingai:

V. Palčinskaitės knygos „Vaikų kambarys“ („Nieko rimto“, 2013) atvartas

Nors nepasakyčiau, kad čia labai daug eilėraščių, tinkamų mažiausiems. Net kai V. Palčinskaitė imasi eiliuoti tekstus kartoninėms knygelėms, jie būna kiek sudėtingesni, nei mums su K. Čiukovskiu norėtųsi...

V. Palčinskaitės knygos „Alkani peliukai“ („Egmont Lietuva“, 1999) atvartas

Ir visgi pamėginti verta. V. Palčinskaitė – puiki vaikų rašytoja, net kelios jos knygos įtrauktos į reikšmingiausių lietuvių autorių knygų šimtuką. Geriausi eilėraščiai iš tų premijuotų knygų atkeliavo į rinktinę „Vaikų kambarys“. Tad šįkart siūlau pavartyti:

Violeta Palčinskaitė. Vaikų kambarys. Dail. Sigutė Ach. Nieko rimto, 2013 (2014, 2017). 200 psl.
Violeta Palčinskaitė. Alkani peliukai. Dail. John Collins. Egmont Lietuva, 1999. 10 psl.
Violeta Palčinskaitė. Triušiukai žaidžia. Dail. John Collins. Egmont Lietuva, 1999. 10 psl.

Beje, skaityti šiuos eilėraščius norisi dar ir dėl to, kad juose daug miesto: senamiesčio gatvelių, parduotuvių vitrinų, stogų, troleibusų, fontanų, teatrų. Auginant vaikus mieste, šios temos daug artimesnės, nei vyturėlių giesmelės ar miško paslaptys. Kita vertus, gamtinės, liaudiškos temos neatskiriamos nuo liaudiškų intonacijų, kurios mažyliams irgi labai reikalingos. Jos intuityviai suprantamos ir natūraliai priimamos, per jas vaikai pajunta vidinius kalbos dėsningumus. Kaip pastebėjo K. Čiukovskis, tauta per šimtmečius savo dainomis ir pasakomis sukūrė idealius meninės bei pedagoginės sąveikos su vaiku metodus. Todėl rašant vaikams, būtina pirmiausia mokytis iš folkloro – mokytis suvokti kūrybos vaikams ypatumus, nors imituoti, kopijuoti tikrai neverta.

Sigitas Geda

Daugelis jau minėtų poetų mielai naudojo tautosakos elementus savo eilėraščiuose. Tačiau originaliausiai ją interpretavo ir perkūrė Sigitas Geda (dar vienas šimtukininkas mūsų sąraše). Jo knygose vaikams yra ištisi eksperimentinės tautosakos skyriai:

Balti vyšnių sodeliai,

Po tom vyšniom žirgeliai,

Daug žirgelių, daug šyvųjų

Miega visą vasarėlę.

Ši poezija ypatinga tuo, kad poetas ne tiek skolinosi liaudies išgrynintas formas, kiek siekė kurti vientisą kosmologinį lauką, išryškinti folklorinį pasaulėvaizdį, naudodamasis vaiko ir mitinio mąstymo panašumais. Kai eksperimentas pavykdavo, atsiverdavo naujos susikalbėjimo su vaikais galimybės, galimybės net su pačiais mažiausiais šnekėti apie būtį. Jau pirmojoje S. Gedos knygoje vaikams „Užmigę žirgeliai“ tai pastebima, bet labiausiai pajaučiama „Močiutės dainose“. Čia tautosakiniai elementai perkuriami taip, kad išryškėtų jų maginė, ritualinė prigimtis.

Kadangi visas šis pasaulis lipdomas ant alogizmų (kad ir būdingų mažyliui) karkaso, tikriausiai S. Gedos eilėraščius norėsis skaityti vyresniems pipirams. Tačiau tekstų muzikalumas, žaismingumas skatina išmėginti tokios poezijos galimybes net ir su pačiais mažiausiais. Juolab, kad vaikui visai nebūtina iškart viską suprasti. Jis auga, tobulėja, jam reikalingi iššūkiai. Sunkiau suprantami kūriniai tampa tokiais iššūkiais ir skatina vystymąsi. Na, o kiek paprastesnės struktūros eilėraščių, tegu ir ne tokių folklorinių, galima rasti knygelėje „Praniukas Pramaniūgas“.

Eilėraščiai iš šių knygų taip pat buvo įtraukti į stambesnes poezijos rinktines. „Močiutės dainos“ ir „Praniukas Pramaniūgas“ atsidūrė 2005 metais išleistose „Strazdelio dainose“, o „Užmigę žirgeliai“ pakliuvo į populiariąją „Baltąją varnelę“.

Sigitas Geda. Užmigę žirgeliai. Dail. Petras Repšys. Vaga, 1970. 34 psl.
Sigitas Geda. Praniukas Pramaniūgas: trumpi ir ilgi eilėraščiai. Dail. Rimvydas Kepežinskas. Vyturys, 1986. 39 psl.
Sigitas Geda. Močiutės dainos. Dail. Gintaras Gesevičius. Vyturys, 1991. 56 psl.
Sigitas Geda. Baltoji varnelė:
Sigitas Geda. Baltoji varnelė. Dail. Rasa Dočkutė. Vyturys, 1985. 175 psl.
Sigitas Geda. Baltoji varnelė (serija „Grigo Ratai“). Dail. Rasa Dočkutė. Alma littera, 2000. 168 psl.
Sigitas Geda. Baltoji varnelė. Dail. Rasa Dočkutė. Alma littera, 2015. 168 psl.
Sigitas Geda. Strazdelio dainos: vieno gyvenimo rinktinė. Dail. Rimantas Rolia. Kronta, 2005. 104 psl.

S. Gedai labai sekėsi su iliustratoriais, tad visos šios knygos pašėlusiai gražios. Puošia tekstus Petro Repšio nesvarūs žirgeliai, oželiai, žolynų pynės:

Puikiai Praniukui Pramaniūgui tinka greiti ir tikslūs R. Kepežinsko brūkšniai:

S. Gedos knygos „Praniukas Pramaniūgas“ („Vyturys“, 1986) atvartas

Gintaro Gesevičiaus iliustracijos „Močiutės dainoms“ apskritai perkelia į kažkokią paralelinę tikrovę, kurioje ir baugu, ir smalsu:

S. Gedos knygos „Močiutės dainos“ („Vyturys“, 1991) atvartas

Bet, regis, labiausiai S. Gedos eilėms tinka R. Dočkutės biomechaniniai sutvėrimai. Pasakojama, kad pats poetas ir paprašė šių keistų iliustracijų:

S. Gedos knygos „Baltoji varnelė“ („Vyturys“, 1985) atvartas

„Baltoji varnelė“ buvo kelis kartus perleista, ją iki šiol galima rasti knygynuose. Deja, „Alma littera“ knygą visiškai sudarkė: nebeliko visų spalvotų piešinių, puikiai papildančių S. Gedos tekstus. Taigi, vėlesni leidimai atrodo neužbaigti, blankūs. Belieka ieškoti kitų poeto knygų vaikams.

Bibliotekose dar ne iki galo suskaityta ir net kartais knygynuose randama rinktinė „Strazdelio dainos“ taip pat labai graži. Jau minėjau, kad R. Rolios stilius man nėra artimas, bet yra dvi jo iliustruotos knygos, be kurių neįsivaizduoju jokios bibliotekos. „Strazdelio dainos“ – viena iš jų.

S. Gedos knygos „Strazdelio dainos“ („Kronta“, 2005) atvartas

Sigitas Poškus

Iki šiol rašiau apie autorius, kurių kūryba yra tikrų tikriausia klasika, autorius, kurie debiutavo tarybiniais metais ar net tarpukariu. Tikriausiai, bičiuliai, jau susimąstėte, negi nėra geros naujesnės poezijos vaikams? Šiek tiek jos esama, bet patiems mažiausiems rašyti išties nelengva, todėl dažniausiai poetai kreipiasi į tokį neapibrėžtą abstraktų vaiką, eilėraščius kalantį pradinuką ar darželinuką, nesukdami sau galvos dėl jo suvokimo, mąstymo ypatumų. Užtat jie puikiai įsivaizduoja ugdymo įstaigų poreikius ir gamina proginius eilėraščius. Deja, poezija tokiame katile retai randasi. Dažniau tai būna taikomasis eiliavimas, kurį K. Čiukovskis išvadino trūnėsiais, trukdančiais vaikams atrasti tikrą poeziją, gadinančiais meninį skonį ir skatinančiais aplaidų santykį su žodžiu.

Nuo primityvios rašliavos vaikus apsaugoti nori ir rašytojas Sigitas Poškus, debiutavęs jau po nepriklausomybės atgavimo ir manantis, kad mūsų vaikų literatūroje trūksta inovacijų. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad S. Poškaus ieškojimai neretai artimi S. Gedos eksperimentams. Tai įvairiausios improvizacinės dainelės, besiremiančios tautosaka ir žaismingais alogizmais, tik be tokių kosminių užmojų. S. Poškui labiau rūpi žaidimas dėl žaidimo, jo kūryba kiek chuliganiška. Iš liaudies aruodo šis poetas skolinasi garsinius ornamentus, iš kurių lipdo ką užsimanęs. Tai išties labai tinka mažyliams, daug labiau besidomintiems skambesiu ir fonetiniais žaidimais, nei prasme.

Man labiausiai patinka S. Poškaus eilėraščių knyga „Amalgama“, bet ją skaityti verta truputį vyresniems, o štai mažyliams tikriausiai tiktų „Skaitinių“ serija, jei tik ją lengviau būtų rasti knygynuose ir bibliotekose. Deja, Klaipėdos universiteto leidykloje leidžiami kukliai apipavidalinti „kūrybos sąsiuviniai“ plačiau po Lietuvą nepasklinda. Tad galiu tik pasidžiaugti, kad gruodį „Odilė“ į didžiuosius knygynus ganytis paleido šauniai V. Ajausko iliustruotą S. Poškaus knygą „Šokanti karvė, arba Maišatynė“. Joje galima rasti eilėraščių, dainelių, vaidinimų ir didesniems, ir mažesniems skaitytojams.

Sigitas Poškus. Šokanti karvė, arba Maišatynė. Dail. Valentinas Ajauskas. Odilė, 2017. 128 psl.

S. Poškaus knygos „Šokanti karvė, arba Maišatynė“ („Odilė“, 2017) atvartas

Beje, daineles gal net atpažinsite. Jos dažnai skamba renginiuose vaikams, darželiuose ir mokyklose (tik paprastai atliekamos klaikiai, bet tai ne dainelių kaltė):

Padainuokime

Na, o jei prakalbome apie daineles... Vienas iš būdų susipažinti ir susidraugauti su poezija – ją dainuoti. Mažyliams talentingai sukurti tekstai paprastai prašyte prašosi išdainuojami, tad nuo seno poetų eilėms rašoma muzika. Pavyzdžiui, Vytės Nemunėlio, Kazio Jakubėno eilėraščius dainuoti galima iš 1937 metais pirmą kartą pasirodžiusios (1990 metais perleistos) Jadvygos Čiurlionytės knygelės „30 dainelių mažiems vaikams“. Sigito Gedos, Anzelmo Matučio eilėraščiai natomis užrašyti Algirdo Klovos „Dainų vaikams“ rinkinyje. Galima prisiminti ir partitūrų seriją „Mūsų mažiesiems“, leistą virš 20 metų. Panašių dainelių rinkinių išleista labai daug. Vien Kosto Kubilinsko tekstus dainelėmis vertė Vytautas Paltanavičius, Algirdas Klova, Balys Dvarionas, Kazio Jakubėno – Antanas Rekašius, Jadvyga Čiurlionytė, Elena Tolvaišienė, Juozo Nekrošiaus – Algimantas Raudonikis, Jonas Tamulionis, Martyno Vainilaičio – Algimantas Raudonikis, Vladas Švedas, Gediminas Storpirštis, Anzelmo Matučio – Dalia Kairaitytė, Valentinas Bagdonas, Laimutis Vilkončius, Violetos Palčinskaitės – Vytautas Barkauskas, Mikalojus Novikas, Žilvinas Ramanauskas, Sigito Gedos – Bronius Kutavičius, Vytautas Juozapaitis, Vytautas Kernagis, Sigito Poškaus – Rūta Budinavičienė, Aloyzas Žilys, pats Sigitas Poškus. Ir čia tik keli pavyzdžiai!

Jei natas skaityti nelabai sekasi, dainelių išmokti galima iš įrašų. Juolab, kad dabar nesunku rasti ir naujai išleistų albumų, ir senų įrašų iš vinilinių plokštelių. Tik kaip keistai šiandien skamba tie prieš 40 ar 50 metų įdainuoti eilėraštukai. Ir tekstai, ir aranžuotės, ir atlikimas tarsi iš kitos kultūros. Norite paragauti egzotikos? Maloniai prašom:

Mikalojus Novikas. M. Noviko dainos. Dainų tekstai: Martynas Vainilaitis, Albinas Bernotas et al. Dainuoja: Beatričė Grincevičiūtė. Groja: Halina Znaidzilauskaitė. Melodija, 1965. 1 pl.: 8 min. 19 s.
Antanas Rekašius. ABC: dainelės ir eilėraščiai. Dainų tekstai: Kazys Jakubėnas. Dainuoja: Beatričė Grincevičiūtė. Groja: Halina Znaidzilauskaitė. Melodija, 1972. 1 pl.: 48 min. 16 s.
Vladas Švedas. Šimtas vyturėlių: literatūrinis muzikinis montažas. Dainų tekstai: Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas, Justinas Marcinkevičius et al. Dainuoja: Gražina Apanavičiūtė, Kauno J. Naujalio vidurinės meno mokyklos vaikų choras. Groja: Gražina Ručytė, Andrius Krevnevičius et al. Melodija, 1972 (1974). 1 pl.: 48 min. 07 s.
Jurgis Gaižauskas. Kiškių išdaigos: muzikinė literatūrinė kompozicija vaikams. Dainų tekstai: Martynas Vainilaitis. Dainuoja: Regina Maciūtė. Groja: Skudučių Ansamblis, Jurgis Gaižauskas, Lina Naikelienė, Antanas Smolskus. Melodija, 1981. 1 pl.: 10 min. 22 s.

O kur šiuolaikiškiau skambančios dainelės pagal talentingų vaikų poetų žodžius? Aišku, „Teatriuko“ kraitėje. Ir kuo vėlesnis tas „Teatriukas“, tuo man labiau patinka. „Vaikų kambarys“, kur sudėtos Violetos Palčinskaitės žodžiams sukurtos dainos, – vienas iš mėgstamiausių Meškiuko albumų, o „Pūga“ rauna stogą! Pagal lietuvių poetų eiles sukurtos ir albumo „Vaikystės pusnys ir žiedai“ dainos. „Teatriukas“ taip pat įdainavo klasikinėms melodijoms pritaikytas lopšines, kurioms lietuviškus tekstus parašė Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Vytautas Bložė, Gražina Kadžytė (ir nebereikia pačiai mėginti versti lopšinės iš „Porgio ir Besės“). Šis albumas priklauso „Teatriuko“ lopšinių ciklui, kurį užbaigia pačių aktorių ir jų bičiulių savo vaikams sukurtos „Lietuvių autorių lopšinės“. Gal šie kūriniai ir nevienodos kokybės, bet kartais taip puikiai atitinka mano patirtis, kaip joks kitas klasiko tekstas. Na, o jei labai norisi, galima rasti ir senesnių „Teatriuko“ albumų, kur karaliauja Juozas Erlickas, Violeta Palčinskaitė, Liutauras Degėsys, Martynas Vainilaitis ir kiti. Bet ten aranžuotės jau visai kitokios.

Teatriukas. Vaikų kambarys: dainelės su fonogramomis. Dainų tekstai: Violeta Palčinskaitė. Nieko rimto, 2013. 1 CD: 69 min. 02 sek.
Teatriukas. Vaikystės pusnys ir žiedai: muzikinis spektaklis. Dainų tekstai: Martynas Vainilaitis, Sigitas Geda, Violeta Palčinskaitė et al. Teatriukas; Kronta, 2007 (2008). 2 CD: 37 min. + 73 min.
Teatriukas. Lietuvių autorių lopšinės. Dainų tekstai: Ramutė Skučaitė, Liutauras Degėsys, Žilvinas Ramanauskas et al. Nieko rimto, 2008 (2011, 2012, 2015). 1 CD: 45 min. 4 sek.
Teatriukas. Klasikinės lopšinės. Dainų tekstai: Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Vytautas Bložė et al. Muzikos aut.: Wolfgang Amadeus Mozart, Piotr Čaikovskij, George Gershwin et al. Nieko rimto, 2008 (2015). 1 CD: 42 min. 52 sek.

Kai kuriuos eilėraščius vaikams pasigavo ir išpopuliarino bardai. Puikiai visiems žinomos Vytauto Kernagio dainos pagal Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio eiles. Žinomos ir Olego Ditkovskio, Gedimino Storpirščio bei kitų atliekamos dainos. Dalis jų buvo sudėta į vieną albumą – „Stebuklų pilnas kambarys“. Vėliau išleista ir to paties pavadinimo knyga su tekstais bei akordais. Taigi, galima mėginti paieškoti melodijų čia:

Vytautas Kernagis. Baltojo Nieko dainelės:
Vytautas Kernagis. Baltojo Nieko dainelės. Dainų tekstai: Sigitas Geda. Groja: Vytautas Kernagis, Marijaus Šnaro vadovaujama instrumentinė grupė. Melodija, 1979 (1981, 1982). 1 pl.: 16 min.
Vytautas Kernagis. Baltojo Nieko dainelės. Dainų tekstai: Sigitas Geda. Groja: Vytautas Kernagis, Marijaus Šnaro vadovaujama instrumentinė grupė. Čiki Piki, 2000 (Vytauto Kernagio fondas, 2006). 1 kasetė / 1 CD: 17 min. 14 s.
Stebuklų pilnas kambarys: bardų dainos vaikams. Sud. Gediminas Storpirštis. Dainų tekstai: Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Martynas Vainilaitis et al. Dainuoja: Aidas Giniotis, Vytautas Kernagis, Gediminas Storpirštis et al. Prior Musica, 2006. 1 CD: 36 min. 13 sek.

Taip, taip, ieškome tik melodijų – juk mažyliui gražiausi tėvų balsai, net jei tėvams meška visas keturias ausis numynė. Tad teoriškai tų melodijų galima ieškoti ir visokių pop chorų, vokalinių estradinių vaikų grupių ir kitokių stūmtraukių įrašuose. Bet, garbės žodis, nesinori. Linksmiau tų pasiutiškai rimtų aštunto dešimtmečio sopranų klausytis. O jei žinote kokį išties malonų klausai albumą, kur naudojama lietuvių vaikų poezija, pasidalinkit, gerai, bičiuliai?

Aš gi pasidalinsiu dar vienu pastebėjimu: net ir tikroms knygų kandims pabosta versti vieną eilėraščių knygą po kitos, kad atkapstytų porą skaitytojo amžių ir gudrumą atitinkančių tekstų. Et, manau, kad taip susiradus po poezijos rinktinę mažiems, augesniems ir paaugusiems – tai patogu būtų! Kaip man sekėsi ieškoti tokios knygos, parašysiu kitą sykį.

Dar nepavargote skaitydami? Rimtai? Tada maloniai kviečiu aplankyti kitus vaikų poezijos gerbėjus. Kol rašiau, platusis internetas man atnešė kelis įdomius pasakojimus. Pasirodo, jau prieš porą metų apie eiles vaikams, remdamasi tuo pačiu K. Čiukovskiu, rašė Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Jos straipsnyje galima rasti dar ilgesnį poetų sąrašą, kuris pravers mažyliui augant. Apie augesnius pipirus bei eilių skaitymą (dainavimą, vaidinimą ir piešimą) su jais papasakojo ir „Trys žirniai“. Ačiū jiems už atidumą poezijai!

Padėkoti noriu ir Eglei, be kurios nebūčiau pradėjusi pasakoti apie mažylių skaitinius. Taip pat Tylūnams ir jų puikiajai bibliotekai, kur nuolatos ką nors atrandu. Ačiū!

Ir iki pasimatymo!