Duonutė su moliūgais
Žinote, kodėl mums patinka Pyplių ūkis? Aš irgi nežinau, tiesiog taip jau yra. Namukas su duonkepe, aplink kurią krebžda vaikai – čia nuolatos vyksta edukacijos. Ajerų priaugusi sodželka, moliūgų laukas, krienų laukas, šuo amsi. Lyja. Kai mes Pypliuose, visada lyja. Šeimininkė vaišina karšta arbata. Gardžiai kvepia šviežia duona.
Kai pirmą kartą čia lankėmės, ūkyje buvo labai tyku. Mažai kas buvo girdėjęs apie Pyplių duoną, nesirikiavo norintys paglostyti iš kubilo lipančią tešlą, nesistumdė prie krosnies smalsuoliai. Vos kelios užsukusios šeimos kirto skaniausias ant kopūstlapių keptas bandas, šnekėjosi apie šventą Agotą bei Gabiją ir, aišku, lipdė duonos kepaliukus.
Ne iškart, oi, ne iškart žmonės patikėjo, kad kepti duoną gali būti linksma ir gera. Užtat dabar ūkis norinčių neatsigina.
Kai šeimininkai sumanė dalintis moliūgais, miestiečiai irgi ne iškart patikėjo. Iki pat šalčių putlūs moliūgai vartėsi nuo lapo ant lapo ir laukė, kol juos kas nusiveš į jaukią virtuvę. Mažai kam pasisekė. Tą žiemą iš po sniego kyšojo oranžiniai šonai. Gražesnio lauko neteko matyti.
Šiemet viskas kitaip: į „Moliūgų dieną“ nuo pat ryto suvažiavo praktiški žmonės. Karučiais, maišais, stumte ir riste jie tempė moliūgus. Pakelėje gulėjo persprogę oranžiniai nelaimėliai. Pilnos bagažinės, pilnas salonas, gal dar koks mažutis tilptų į daiktadėžę, a? Tad dvyliktą valandą, kai mes su meškiuku atbridome į moliūgų lauką, jis buvo tuščias.
Nieko baisaus. Pakilnojome lapus, apžiūrėjome žiedus. Meškiukas juk neturėjo žalio supratimo, kaip auga moliūgai! Manė, kad žemėje – kaip ropės. Kai išmaišėme visą lauką, iki soties pasitaškėme purvynėje per lietų, tolimame kampe iš po lapo išlindo ir pamojo vienas nedidukas simpatiškas moliūgėlis. Tai buvo džiaugsmo Meškiukui! Nežinau, kaip dabar teks tą draugišką moliūgą valgyti. Tikriausiai tiesiog bus šeimos draugas.
Moliūgų, tiesa, ir taip paragavome. Šeimininkės prikepė gardžių moliūgų pyragų, vaikus vaišino moliūgų saldainiais ir sėmė moliūgų sriubą tiesiai iš milžiniško moliūgo! Sriubos mes pavėlavome, mat maklinėjome po kiemą, kramtėme šermukšnius ir rojaus obuoliukus, rinkome stambias rudašones giles ir purtėme ilgųjų kukurdvelkių kempines. Matėte prinokusių ilgųjų kukurdvelkių, bičiuliai? Jie stebuklingi!
O kol mes linksminomės, iškepė duona. Meškiukas apsikabino šiltą kepalėlį ir iki namų nepaleido, šildėsi. Kad įmanytų, jis duoną kasdien keptų.
Tai, kaip manot, kodėl mums patinka Pyplių ūkis? Gal todėl, kad ten visada galima išsikepti gardžiausios duonos ir išgirsti apie jos ilgą kelią, gal kad ten prie pečiaus sukasi labai miela šeimininkė, gal tiesiog vieta tokia – kas žino... Bet kviečiu jus, bičiuliai, čiupti mažuosius į glėbį ir nukeliauti į tą duonos rojų. Gera ten.
