Mėnuo su princesėmis (2): pasakos!

Tramtamtam! Meškiukai skelbia dar vieną mėnesį su princesėmis! Bet šįsyk ne su keistuolėmis ir padaužomis, o su tradicinėmis pasakų princesėmis, nuo kurių visas tas rožinis šaršalas ir prasidėjo. Tik ar jūs, bičiuliai, skaitote vaikams pasakas? Ne, ne tas su paantraštėmis „trumpos“ ir „prieš miegą“, o ilgas, keistas, vietomis baisias tradicines pasakas, užrašytas kad ir XVII amžiuje? Prisipažinsiu, mes su Meškiuku dar bijome į tas gūdumas giliau lįsti.

Chris Buzelli. „Book Monster“, iliustracijos straipsniui „Taming the Wild Text“ fragmentas

Matote abrozdėlį? Pedagogė Pam Allyn ir dailininkas Chrisas Buzelli mėgino parodyti, kaip vaikus kartais gąsdina knygos. Bet atrodo, kad dažniau vaikų knygų bijo suaugę – ir aš ne išimtis. Juk, regis, ims netikusi knyga ir išmokys blogo, įdiegs netinkamas vertybes, supainios vaiką, galų gale tiesiog išgąsdins ir traumuos. Vaje vaje, negi dabar skaitysi apie duobę žarijų, Žaliabarzdį ir kalaitę, kojomis išsukinėtomis?

Tačiau specialistai ragina skaityti vaikams pasakas. Visai neseniai lietuviškai buvo išleista Bruno Bettelheimo knyga „Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba, psichoanalitinis požiūris“. Apie pasakų reikšmę kalba ir terapinių pasakų propaguotojai. Juk pasakos gali pasitarnauti kaip savotiška smėlio dėžė, kurioje vaikas gali saugiai pažinti net ir rūsčią gyvenimo tikrovę, išmokti išgyventi neteisybes ir nesėkmes, morališkai pasiruošti išbandymams.

Tuo pat metu, nepamirškime, kad pasakos nebuvo kuriamos vaikams. Mat ilgus amžius Vakarų pasaulyje pasakos buvo, o „vaikų“ nebuvo. Tik prieš kelis šimtus metų, pradėjus spausdinti knygas, plintant raštingumui, sumažėjus vaikų mirtingumui, atsirado sąlygos formuotis vaikystės kultūrai. Ir tai – toji kultūra gerokai skyrėsi nuo mums įprastos. Psichologinis būtinos atjautos vaikui kompleksas – palyginti naujas mūsų kultūros darinys. Dar 1763 metais išspausdintas pirmasis vaikams skirtas eilėraštis lietuvių kalba „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“ moko, kad vaikas iš prigimties yra blogas, ir tik prievarta galima išgelbėti „dūšią jo iš peklos“:

Pašlovink, Dieve, mokytojus ir tas motinas,

Kurios tvoja rykšte mažus vaikelius.

Pašlovink, Dieve, ir tuos miškus,

Kur rykštės auga kaip ant ilgiausio čėso.

Tad kam gi buvo skirtos pasakos? Pirmiausia suaugusiems. Labai griežtai reguliuojamoje tradicinėje bendruomenėje pasakos turėjo daugybę funkcijų: tai ir veiksmingas sukauptos patirties perdavimo būdas, ir vientiso pasaulėvaizdžio palaikymas, etc. Bet kartu tai ir simbolinio išsilaisvinimo iš bendruomenės normų kelias. Nenuostabu, kad originaliuose tautosakos rinkiniuose esama daugybės tamsių dalykų, erotinių ir smurtinių fantazijų. Mačiusiems Disney studijos „Snieguolę“, sunku patikėti, jog tarp šiai pasakų grupei priskirtų užrašytų siužetų yra pasakojančių apie seksualinę prievartą, kanibalizmą ir vaikžudystę.

Ką gi daryti? Gal verta rinktis adaptuotas pasakas? Išties, visos vaikams leidžiamos pasakos jau yra adaptuotos, tačiau jų apdorojimas skiriasi. Pasakos yra sakytinis menas, tad pažodžiui užrašytose jose nebelieka reikšmingų pauzių, žvilgsnių, intonacijų, užtat išryškėja visi loginiai trūkumai, pasakojimas netenka rišlumo. Ruošiant pasakas plačiajai visuomenei skirtoms publikacijoms, tenka tekstą tvarkyti. Ir tai nėra tik literatūros redaktoriaus darbas. Reikia labai plačių etnologijos ir filologijos žinių, kad būtų įmanoma atskirti, kur tėra pasakotojo riktas, o kur esminis, tegu šiuolaikiniam žmogui ir nesuvokiamas dalykas. Tenka lyginti skirtingas tos pačios grupės pasakas, nuspręsti, kokį variantą – archajiškiausią, labiausiai išplėtotą ar populiariausią – parinkti ir įtraukti į knygą.

Neturėdami reikiamų žinių ir stengdamiesi apvalyti pasakas nuo visų bauginančių dalykų, neatsakingi „sudarytojai“ sukuria keisčiausias iškamšų galerijas. Iš išorės tokios pasakos atrodo beveik kaip tikros, tačiau prasmės jose nelieka nė per nago juodymą. Gal jau teko skaityti apie Raudonkepuraitę, kuri su senele nuo vilko slepiasi spintoje, o jas išgelbsti eigulys, plėšrūną išgabenęs į zoologijos sodą? Tokią istoriją nebaisu pasekti ir jautresniam ar jaunesniam vaikui, bet ji prėska – pasakos magija išgaravo. B. Bettelheimas akcentuoja pasakos struktūros, jos simbolinės kalbos svarbą. Tad ir „Raudonkepuraitėje“ svarbi kiekviena smulkmena, kiekvienas motyvas, kurie sugula į sudėtingą raštą. Išmesk dalį, ir kodas taps nebeiššifruojamas. Tegu be specialistų pagalbos aš niekaip nesugebėčiau susieti raudonos kepuraitės su mergyste ir nesuvokčiau, kad pats Raudonkepuraitės bei senelės prarijimas reiškia jų dvasinį nuopolį, bet simbolinėje plotmėje išgyventi šie dalykai lieka manyje kaip grūdas, galintis sudygti reikiamu momentu.

Matyt, todėl etninio lavinimo specialistai mėgsta sakyti, jog mūsų tautinis paveldas gali būti gyvas: pasakas, dainas, raštus galima papildyti, kad jie atlieptų mūsų patirtis, mūsų suvokimą, tik niekada nereikia nieko iš jų išmesti.

Beje, sunku pasakyti, kaip smarkiai Ch. Perrault pakeitė „Raudonkepuraitės“ siužetą, kiek ši pasaka yra autorinė, o kiek – liaudies. Tačiau įdomu, kad norėdamas amžininkams suprantama kalba paaiškinti pasakos prasmę, jis neįterpė užuominų į pasaką, o ją papildė eiliuotu moralu:

Priminkim vaikam, kas jų laukia kely,

O ypač mergaitėm žavingom,

Drąsiom, paslaugiom ir ryžtingom,

Kad tų gražbylių, kurie gali atrodyt mieli,

Nereikia sustojus klausyti,

Nes gali ir vilkas praryti!

Vert. Ramutė Skučaitė

Taigi, meškiukų bibliotekoje mes manome, kad pasakos reikalingos, tačiau jos turi būti kruopščiai parinktos. Pasakų knygos turi būti atsakingai sudarytos, gerai išverstos ir vykusiai iliustruotos. Ir jos turi sulaukti, kol skaitytojai bus pajėgūs priimti tas pasakas tokias, kokios jos yra. Trejų metų vaikai gali puoštis karūnomis, bet tikros, gyvos, tradicinės pasakos apie princeses jiems dar nereikalingos. Iš patirties regisi, kad stebuklinės pasakos geriau tinka vyresniems, nors 7-8 metų sulaukusiems skaitytojams.

Ką gi, po šios ilgos įžangos, bičiuliai, aš noriu jums parodyti princesiškas pasakas. Atskiruose įrašuose papasakosiu apie: