Mėnuo su princesėmis (1): istorijos augesnėms (ir augesniems)

Jei auginate mergaites ne miško trobelėje, tikėtina, jog vieną dieną pabusite šaltibarščių spalvos rojuje su blizgučiais ir tutu sijonėliais. Tartum piktajai burtininkei burtų lazdele mostelėjus, jūsų mergaitės virs princesėmis, fėjomis arba mažaisiais poniais. Blogiausiu atveju – fėjų princesėmis ant ponių. Meškiukų bibliotekos bičiulė ir remėja Dalia pakvietė mus pamąstyti, kaip su tuo gyventi ir ką skaityti. Tad nors mes su meškiuku princesių temai abejingi (ko nepasakytum apie rausvus atspalvius, bet tai jau kita kalba), problema susidomėjome ir leidomės į prašaliečiams tokį atšiaurų pramanytų karalysčių pasaulį.

Ian Falconer. Olivia and the Fairy Princesses. Atheneum Books for Young Readers, 2012
Ian Falconer. Olivia and the Fairy Princesses. Atheneum Books for Young Readers, 2012

Pasirausę savo lentynose ir draugiškoje KVB, sukrovėme tokį lietuvišką knygakalnį, kad visko vienu įrašu ir neapsakysi. Tad šiandien – tik apie originalius princesiškus siužetus augesniems (maždaug 5-10 metų) vaikams, tokiems, kaip Dalios vyresnėlė. Patikslinu: geros knygos, net jei jos apie princeses, visada tinka ir augesniems berniukams.

Princesių tema apskritai yra artimiausia tokio amžiaus vaikams – kai jau nebetrikdo stebuklinės pasakos, bet dar neatrodo kvaila svajoti apie dureles į paslaptingą karalystę, pažįstamą iš močiutės spintoje rastų knygų. Klasikiniais pasakų siužetais taip pat remiasi visa princesių industrija. Tiesa, jie išvalomi ir nukenksminami, kad tiktų ir pačioms mažiausioms vartotojoms, ir pačioms nervingiausioms mamoms. Jei klasikinėse princesių pasakose (kurių iki septynerių, atleiskit, ir nevalia skaityti) būta ir kitų personažų, su kuriais galima tapatintis, archetipų, senųjų papročių ar ritualų liekanų (nesuprantamų, bet paveikių), galimybės išgyventi katarsį, tai po industrinio apdorojimo lieka tik pati princesė, mergaitė-augalas. Ne veltui tėvams dažnai kelia įtarimų šis rožinis susirgimas. Spalvą galima ištverti, bet vaikiška princesių subkultūra ugdo pasyvumą, bejėgiškumo jausmą, vartotojiškumą, moko suvokti save kaip objektą, diegia kenksmingus lyčių vaidmenų stereotipus.

Pirmas bibliotekininkių impulsas – mesti visą tą rožinį šlamštą iš lentynų. Antra vertus, jau seniai susiformavo ir kita literatūrinė tradicija – neprincesiškos princesės. Tiesą sakant, rinkai diriguojant, viskas taip susimaišė, kad jei šiandien norite sėkmingai parduoti knygą apie princeses, tai tos princesės turi turėti bent vieną anti-princesišką atributą, likdamos iš esmės princesiškos (aš tuoj pati susipainiosiu!), tad kartais garbingiau atrodo kitas sprendimas: pasinaudoti mergaičių aistringu įsitraukimu į pasakų pasaulį ir patyliukais išmokyti ko nors naudingo. Tegu tik tiesiai sėdėti ar nešliurpti makaronų. Minutėlę, tuoj bus pavyzdžių!

Princesių albumai

Tapti princesiškos bibliotekos ašimi daugiausiai šansų turi didelė, prašmatni knyga. Tai gali būti išradingai ar bent dailiai iliustruotas albumas, turiningas, su daug mažų paslapčių, prie kurio vis norėtųsi sugrįžti. Atmetus po Disney iškaba leidžiamą rožinį siaubą, lieka trys princesiški albumai:

  • Philippe Lechermeier, Rébecca Dautremer. Princesės – pamirštos ir nežinomos… Vert. Erika Sabaliauskaitė. Nieko rimto, 2007. 94 psl.
  • Katell Goyer. Pasaulio princesės: gražiausios pasaulio legendos. Dail. Misstigri. Vert. Margarita Šeškuvienė. Vaiga, 2009. 30 psl.
  • Stella Gurney. Princesės knyga: princesių pamokos. Dail. Sophie Allsopp et al. Vert. Jolita Žalgirytė. Presvika, 2007. 24 psl.

Ir šie trys albumai yra puikūs skirtingų literatūrinių tradicijų pavyzdžiai. P. Lechermeier ir R. Dautremer knyga pabrėžtinai antiprincesiška (nors pilna barzdotų juokelių). Sklinda gandai, kad dailininkė net buvo nupiešusi viršelį su vienaake princese, tik leidykla jo nepatvirtino, mat knygas visgi ruošėsi parduoti mažosioms princesėms. Tad nestandartinių princesių albumas buvo užmaskuotas drugeliais bei širdelėmis.

Standartiškos princesės, kurių pagrindinė dorybė – nežemiškas grožis, sudėtos albume „Pasaulio princesės“. Jos neplėšia seifų, neraganauja ir nebūna surūgusios – kaip pamirštosios R. Dautremer keistuolės, o sąžiningai laukia gelbėtojų. Tekstai sausi (nors pavadinimas ir žada legendas), iliustracijos saldžios, bet ne kokčios. Tiesa, princesių pozos ir žvilgsniai visai nevaikiški.

Žemiškesnės ir jaukesnės princesės „Princesės knygoje“. Net rausvi atspalviai čia ne tokie rėžiantys akį. Tik, aišku, princesių pamokos yra vien apie tai, kaip būti gražiai ir susirasti princą. Jei pasiseks mergaitės taip pat daugiau sužinos apie spalvas, išmoks maloniai bendrauti bei nečepsėti prie stalo. Tėvams belieka nuspręsti, ar daugiau žalos, ar naudos atneš tokia knyga.

Kitokios princesės

Na, o skaityti su vaikais linksmiau visgi apie drąsias ir stiprias karalaites, kurios turi savo svajonių. Ar bent jau neatitinka princesiškų standartų. Tokias galima sutikti C. Funke ar E. Farjeon istorijose. Šios princesės vertina laisvę, pačios gali nugalėti drakonus ar sudalyvauti riterių turnyruose.

  • Eleonor Farjeon. Septintoji princesė: pasakos ir apsakymai (serija „H. Ch. Anderseno medalis“). Dail. Sigutė Ach. Vert. Viltaras Alksnėnas. Nieko rimto, 2008. 255 psl.
  • Eleonor Farjeon. Mažoji siuvėja: pasakos ir apsakymai (serija „H. Ch. Anderseno medalis“). Dail. Sigutė Ach. Vert. Viltaras Alksnėnas. Nieko rimto, 2008. 225 psl.
  • Cornelia Funke pasakoja apie knygų graužikus, palėpėse gyvenančius vaiduoklius ir kitokius padarus. Dail. Wilfried Gebhard et al. Vert. Marija Rindokienė. Gimtasis žodis, 2007. 198 psl.

Tik, štai, šiose knygose princesių ne tiek jau daug – jos pasirodo keliose trumpose istorijose, ir tiek. O ten, kur princesių nors vežimu vežk, autoriai tik apsimeta, kad jų sukurtos herojės yra siaubingos maištininkės, nors viso labo nori jodinėti, auginti ponį ar pasišnekėti su kaimo vaikais. Toks aksominis maištas kyla princesės Elės arklidėse (serija „Princesė ir poniai“). Griūk iš juoko – tradicinis princesiškas atributas, žirgai, čia pateikiamas kaip išskirtinumas, dėl kurio žlunga visa rūmų tvarka. Tad jei yra noro vienus šablonus išstumti kitais, D. Kimpton serija puikiai tiks. Tiesa, iš visos didžiulės serijos lietuviškai tėra išleistos dvi knygos.

  • Diana Kimpton. Princesė Elė skuba į pagalbą (serija „Princesė ir poniai“). Dail. Lizzie Finlay. Vert. Rita Ivaškaitė. Vaga, 2006. 95 psl.
  • Diana Kimpton. Princesės Elės paslaptis (serija „Princesė ir poniai“). Dail. Lizzie Finlay. Vert. Rita Ivaškaitė. Vaga, 2006. 96 psl.

Draugės bei poniai rūpi ir princesei Gvendolinai. Čia paliečiami kiek rimtesni klausimai, o princesė mėgsta kišti savo nosį į visus pašalius ir nebijo jokių pavojų. Dar moka atsikalbinėti ir žino viską geriau už kitus. Knyga nėra labai jau puiki, bet princesėmis kliedinčią skaitytoją gali nukreipti prie šiek tiek turiningesnių skaitinių.

  • Patricia Schröder. Princesė Gvendolina: Karališkasis pasirodymas. Dail. Edda Skibbe. Vert. Valda Kropienė. Gimtasis žodis, 2012. 142 psl.
  • Patricia Schröder. Princesė Gvendolina: Karališkoji drakono medžioklė. Dail. Edda Skibbe. Vert. Danutė Povilavičiūtė. Gimtasis žodis, 2012. 160 psl.
  • Patricia Schröder. Princesė Gvendolina: Karališkųjų vedybų klasta. Dail. Edda Skibbe. Vert. Daiva Dumbliauskienė. Gimtasis žodis, 2013. 174 psl.

O štai princesė Lulu nepasitenkina protestu prieš etiketo pamokas. Susipažinusi su ponu Skeletonu, ji nebegali apsimesti, kad nieko nežino apie tėčio karaliaus juodus darbelius. Tad galų gale tik dėl jos prasideda didžiulės valdymo reformos. Jei jūsų netrikdo mieli kalbantys skeletai, knyga gali sudominti. Tik nelabai suprantama, kodėl lietuviškai ji buvo išleista ne su originaliomis iliustracijomis. Kad ir kaip ten būtų, nuo pat viršelio ši knygelė pareiškia, kad princesės čia visai ne princesiškos (tik tai ne visai tiesa).

N. Baxterio knygoje – atvirkščiai – rožinis viršelis žada nėrinius, gėles, garbanas ir širdeles, bet trumpose istorijose princesės stengiasi išsisukti nuo savo princesiškų priedermių arba pasirodo ne tokios jau kilnios sielos, arba... Žodžiu, yra ne visai tokios, kaip senose gerose pasakose.

  • Piret Raud. Princesė Lulu ir ponas Skeletonas. Dail. Jonas Landsbergis. Vert. Kristina Bykovienė. Dominicus Lituanus, 2015. 134 psl.
  • Nicola Baxter. Princesių pasakos. Dail. Helen Smith. Vert. Deimantė Mirauskienė. Alma littera, 2004. 80 psl.

Pavargę nuo rožinių istorijų, rašytojai princeses apdovanojo ne tik kitoniškomis dorybėmis, bet ir karališkai giminei nepriderančiomis ydomis. Naujosios princesės staiga pamėgo nesiprausti, nesišukuoti bei apskritai asmenine higiena nesirūpinti. Toks įprotis, aišku, tiesiog skandalingas, tad visa karalystė ir net užjūrio išminčiai stengiasi princeses (ir skaitytojas) perauklėti.

J. Kelero murzina karalaitė, matyt, patiko skaitytojams, nes pasirodė du skirtingi šios knygos leidimai. Iš pirmo žvilgsnio, karalaitė išties miela – ji mėgsta žaisti futbolą, o nesiprausia tik dėl to, kad nesusitvarko su praradimo skausmu. Bet autoriui pritrūko kažkokio subtilumo, kruopštumo, ir manęs ši knyga nedžiugina.

  • Julius Keleras. Karalaitė Murzė. Dail. Viktoras Binkis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 40 psl.
  • Julius Keleras. Karalaitė, kuri nesiprausė. Dail. Viktoras Binkis. Kitos knygos, 2015. 48 psl.

Daug įdomesnė pasirodė R. Radzevičiaus „Karalaitė Garbanėlė“. Tiesa, tai muzikinė pasaka, ir ją pirmiausia reikia klausyti, o ne skaityti. Nors netvarkingoji karalaitė čia daugiau niekuo neypatinga, paprasta kaip plaktukas (ir tai parodijuojama), išraiškingas atlikimas turi tiek žavesio, kad labai panorau su meškiuku šia istorija pasidžiaugti.

  • Rokas Radzevičius. Karalaitė Garbanėlė arba Kaip kanklininkas Antanėlis karalaitės Garbanėlės plaukus gelbėjo: muzikinė pasaka. Dail. Romualdas Radzevičius. Įgarsinta Rokas Radzevičius et al. Monako produkcija, 2009. 29 psl.

Princesės-rausvi debesėliai

Jei knygelės apie kitokias princeses kartais nustebina ir nudžiugina, tai skaitydami apie „tradicines“ masinės gamybos princeses tėvai rizikuoja sveiku protu. Bet ką daryti, jei mažąsias skaitytojas aplankė sentimentali ir svajinga nuotaika, o išvakarėse matytas Disnėjaus studijos filmas neduoda ramybės? Svarbiausia – neiti į knygyną, nes namų biblioteka bus praturtinta šaltibarščių spalvos perlais:

Tegu geriau būna sentimentalios istorijos apie „tikrosios“ princesės esmę bei gyvenimo prasmę (paprastą kaip pusantro euro – švytėti). Nykoka, bet rišlu. Ir jei nepavyksta suintriguoti gera literatūra, tai tebūnie bent jau rišlus, nuoseklus tekstas.

  • Birutė Mar. Princesių sala. Dail. Kristina Norvilaitė. Kronta, 2011. 96 psl.

Išties, anokia čia bėda, kad vaikas skaito prastą literatūrą – lai tik skaito! Ir jei skaitys ganėtinai daug, gali būti, kad išsiaiškins, kas gražu, o kas nelabai. Čia atleistinas net toks purvinas triukas: pakišti kokią seriją. Tik geriau ne Vivian French „Karūnos klubą“ (na, tikrai, pagailėkite savęs – jums dar apie tai su savo princese kasdien kalbėtis!), o kokią „Paslaptingą karalystę“. Irgi liūdnokas mergaičių, užsiimančių mergaitiškais reikalais bei protarpiais gelbstinčių pasakų pasaulį, aptvarėlis, tačiau ne toks skausmingas tėvams. Tiesa, princesės čia ne visai tikros, bet karūnas turi!

  • Rosie Banks. Užkerėti rūmai (ciklas „Paslaptinga karalystė“). Vert. Simona Kaziukonytė. Alma littera, 2013. 117 psl.
  • Rosie Banks. Vienaragių slėnis (ciklas „Paslaptinga karalystė“). Vert. Simona Kaziukonytė. Alma littera, 2013. 110 psl.
  • Rosie Banks. Debesų sala (ciklas „Paslaptinga karalystė“). Vert. Simona Kaziukonytė. Alma littera, 2013. 111 psl.
  • Rosie Banks. Undinių rifas (ciklas „Paslaptinga karalystė“). Vert. Simona Kaziukonytė. Alma littera, 2013. 112 psl.
  • Rosie Banks. Burtų kalnas (ciklas „Paslaptinga karalystė“). Vert. Simona Kaziukonytė. Alma littera, 2013. 119 psl.
  • Rosie Banks. Auksinis paplūdimys (ciklas „Paslaptinga karalystė“). Vert. Simona Kaziukonytė. Alma littera, 2013. 118 psl.

Tikiuosi, šių rausvučių princesių visiems užteks, nes giliau į tą pusę bristi visai nesinori. Verčiau į lentyną pasiūlysiu lietuviškų karalaičių!

Lietuviškos karalaitės

Taip, tikra tiesa, vainikuoto karaliaus Lietuvoje tik vieno tebūta, tad ir su karalaitėmis striuka. Bet mes turime savų pelenių ir snieguolių, sulaukusių karaliūno ant balto žirgo. Aišku, J. Mačiukevičiaus knygelės per daug sentimentalios ir pakylėtos. O „Mažųjų istorijos“ knygelė sukurta ne skaitytojams, bet spalvintojams. Ir visgi:

  • Barbora Radvilaitė: karališkos meilės istorija 7< metų vaikams (serija „Mažųjų Lietuvos istorija“). Dail. Birutė Zokaitytė. Aukso žuvys, 2012. 31 psl.
  • Jonas Mačiukevičius. Barbora. Dail. Eglė Mieliauskienė. Rosma, 2002. 38 psl.
  • Jonas Mačiukevičius. Birutė. Dail. Giedrius Jonaitis. Vaga, 2006. 47 psl.

Tegu tai irgi ne puiki literatūra, užtat pažintinė. Gal vaikai užsikabins už įdomios temos? Tai visiems džiaugsmo būtų.

O jei norime savo rožinį vaiką palydėti prie geresnių knygų, galima paieškoti tokių, kur princesės kad ir negroja pirmu smuiku, bet vis šmėkšteli.

Šmėžuojančios karalaitės

Taip Džimo Sagos šešėlyje vis prašmežuoja mažoji princesė iš Mandalos. Knygoje yra ir princesių, ir garvežių, ir šėlsmo, ir draugystės. Gražios, gyvos iliustracijos, tik pats Džimas nupieštas taip, kad visi rasistai ploja rankomis. Aišku, visi personažai čia pavaizduoti kiek karikatūriškai, bet blackface – ne karikatūra, o ilga tyčiojimosi ir diskriminavimo tradicija. Toks dailininko sprendimas atrodo juolab keistas, nes M. Ende rašė antinacistinę knygą. Tad jei mes pasiruošę kalbėtis, kelti klausimus ir patys ieškoti atsakymų, Džimo Sagos ir jo draugų nuotykiai praturtins mūsų vakarinius skaitymus. Kitu atveju, neverta nė prasidėti.

  • Michaelis Endė. Džimas Saga ir mašinistas Lukas. Dail. F.J. Tripas. Vert. Teodoras Četrauskas. Vyturys, 1998. 245 psl.
  • Michael Ende. Džimas Saga ir mašinistas Lukas. Dail. F.J. Tripas. Vert. Teodoras Četrauskas. Vaga, 2009. 263 psl.
  • Michaelis Endė. Džimas Saga ir pašėlęs tryliktukas. Dail. F.J. Tripas. Vert. Teodoras Četrauskas. Vyturys, 2000. 271 psl.
  • Michael Ende. Džimas Saga ir pašėlęs tryliktukas. Dail. F.J. Tripas. Vert. Teodoras Četrauskas. Vaga, 2009. 272 psl.

Peliukas Desperas taip pat pažįsta vieną princesę, kuriai labai reikia pagalbos. Viena bėda, peliukas Desperas – toks skriaudžiamas ir nemylimas padaras, kad nedideliems vaikams gali būti per sunku tai skaityti. Tikriausiai knygą vertėtų rinktis paaugliams, bet kur tau jie skaitys apie kažkokius peliukus ir princeses.

  • Kate DiCamillo. Pasaka apie Desperą, arba Pasakojimas apie peliuką, princesę, sriubą ir siūlų ritę. Dail. Timothy Basil Ering. Vert. Rita Ivaškaitė. Vaga, 2005. 270 psl.
  • Kate DiCamillo. Pasaka apie Desperą, arba Pasakojimas apie peliuką, princesę, sriubą ir siūlų ritę. Dail. Remigijus Januškevičius. Vert. Rita Bakanienė. Nieko rimto, 2015. 248 psl.

Žaidžiame princeses

Na, taip, visos tos princesės – vaikų žaidimai. Bet žaidimas – dalykas rimtas, ir rašytojai tai puikiai supranta. Štai kelios knygos, kurios pasakoja ne princesių nuotykius, o vaikų svajones, kol jie žaidžia princeses ir riterius.

Pavadinimai būna apgaulingi: V. Dautarto knygoje negyvena karalaitė. Tik vienas mažas berniukas viename trumpame apsakyme laukia, kol ji pasirodys laikrodžio bokšte. Laukia ir laukia pasakos. Juk pasaka gydo. Apie gydančią ir išlaisvinančią pasakų galią yra ir M. Aromštam, ir F. Hodgson Burnett, ir net H. Rosenboom knygos. Tik jei M. Aromštam knygoje žaidimui vadovauja mokytoja, tai F. Hodgson Burnett mažajai princesei prireikia princesės kaukės, kad ištvertų negandas ir pasislėptų nuo suaugusiųjų pasaulio. Abi šias knygas išties siūlyčiau jau beveik dideliems vaikams, jei tik jie sutiktų skaityti apie jaunesnius už save. Na, o „Vadovėlis princesėms“ – gerokai lengvesnė knyga ir augesnių vaikų neišgąsdins.


  • Vladas Dautartas. Karalaitė gyvena:
    Vladas Dautartas. Karalaitė gyvena: apysaka ir apsakymai. Dail. Leonardas Gutauskas. Vyturys, 1988. 206 psl.
    Vladas Dautartas. Karalaitė gyvena: apsakymai. Sud. Marija Virketienė. Dail. Leonardas Gutauskas. Grafija, 2004. 160 psl.
  • Marina Aromštam. Kai ilsis angelai. Vert. Virginija Genienė. Gelmės, 2016. 208 psl.
  • Hilke Rosenboom. Vadovėlis princesėms. Dail. Franziska Harvey. Vert. Viktorija Labuckienė. Alma littera, 2008 (2009). 184 psl.
  • Frances Hodgson Burnett. Mažoji princesė:
    Frances Hodgson Burnett. Mažoji princesė (serija „10+“). Dail. Aida Janonytė. Vert. Viltaras Alksnėnas. Alma littera, 2000 (2005, 2007). 288 psl.
    Frances Hodgson Burnett. Mažoji princesė (serija „10+“). Dail. Aida Janonytė. Vert. Viltaras Alksnėnas. Alma littera, 2011. 284 psl.

Karališkas darbas

Iki soties prisiskaičius, galima ir kokį princesišką darbelį nuveikti. Na, juk visos tos garbanos, karūnos ir raukinukai galėtų pasitarnauti kokiam nors tikslui, ar ne? Pavyzdžiui, palengvinti pratybas. Taigi, laviname ranką spalvindamos princeses I. Metzen knygelėje. Bet kaip puiku būtų princeses pasitelkti ir rimtesnėms grafomotorikos užduotims. Rusiškai tokias knygeles daro Nika Dubrovskaja. Bet, aišku, rusiškos knygelės mums visai netinka, net pagaliukus kitokius reikėtų paišyti (juk jie virs raidžių elementais). Tačiau, kol autorė knygelėmis dalinasi, galima tas pratybas parsisiųsti ir 7-14 puslapiuose pagaliukus papaišyti bei princeses apvedžioti – nepakenks.

  • Isabelle Metzen. Princesės paslaptis. Pasakiška spalvinimo knyga. Vaiga, 2017. 64 psl.
  • Ника Дубровская. Прописи для девочек. [МИФ, 2014]. 141 c.

Na, kaip? Ar užtenka šiandien princesių? Galėtume dar ilgai raustis lentynose, iki rožinių vienaragių akyse. Bet verčiau palikime pasakas ir knygeles labai mažoms bei labai didelėms princesėms kitam kartui.

Ramių (sic!) skaitinių!