Mėnuo su princesėmis (3): princesės autorinėse kitų kraštų pasakose

Maloningosios ponios ir ponai, noriu pristatyti jums šauniausias užjūrio princeses, jaunąsias karalienes, šamachų valdoves!

Ivano Bilibino iliustracija pasakai apie auksinį gaidelį

Pirmiausia pakviesiu jus pasivaikščioti po autorines pasakas. Taip taip, visai neseniai rašiau apie liaudies pasakos išminties klodus ir slaptus kodus, o pradedu vis tiek nuo autorinių vizijų. Visų pirma, šių pasakų princesės mūsų kraštuose pačios mėgstamiausios. Visų antra, taip laisvai su tautosaka elgęsi rašytojai buvo vieni iš pirmųjų, kurie apskritai atkreipė dėmesį į liaudies pasakos grožį ir pasistengė tą grožį išsaugoti. Pačiai liaudžiai pasakos tiesiog buvo – kaip medžiai ar akmenys. Ir, kaip tie medžiai, iki mūsų laikų spėjo apnykti (aišku, ir naujų užaugo, bet tai jau visai kiti žilvičiai). Taigi, maloniai kviečiu pažvelgti, kas anuomet mėgo ne tik sekti pasakas apie princeses ir princus, bet ir jas užrašinėti.

XVII amžiuje rašęs Charles Perrault paliko mums kelias pasakas apie merginas, turinčias ypatingų dorybių. Jo amžininkai mėgo moterų ydas išjuokiančias satyras, tad taip pasakininkas mėgino apginti moterų garbę ir padėti joms išlaikyti orumą tuometinėje visuomenėje. Įdomu, kad šiais laikais jo kuriami nuolankių ir ištvermingų moterų portretai vargu ar įgalina mažąsias princeses tapti laimingomis. Juk Ch. Perrault pasakų veikėjos laimės siekia kantriai laukdamos princo, o po to – besąlygiškai paklusdamos vyrui ir kęsdamos visas patyčias:

„Taip, – mąsto ji, – mane kankina vyras,

Bet privalau sau būti atvira:

Jei būtų man lemtis vien džiaugsmą skyrus,

Gal imtų nykt kantrybė ir dora.

Manau, kad šitai jis širdy turėjo,

Todėl tikiu, kad norai jo geri.

O jei ne jo – vadinas, Sutvėrėjo, –

Tad privalau paklust ir būt kantri.

„Grizelda“, vert. Ramutė Skučaitė

Ir visgi mažosios princesės krykščia iš džiaugsmo, kai Pelenė galų gale nukaukši savo stiklinėmis kurpaitėmis į karališkus rūmus. Princo sulaukia ir piemenaitė Grizelda, ir karalaitė Asilo oda, ir Miegančio miško gražuolė, ir mergaitė, kuriai iš burnos krenta gėlės bei brangakmeniai, ir princesė kvailutė, sutikusi tekėti už pačio negražiausio pasaulyje žmogaus. Tiesa, Ch. Perrault sąžiningai perspėja savo skaitytojas:

Į sostą nepateksite tikrai,

Jei jūsų krikšto motina ne fėja.

„Pelenė, arba stiklinis batelis“, vert. Ramutė Skučaitė

Ir dar pamoko, kad nors grožis be proto nieko vertas, bet, tiesą sakant, ir grožį, ir protą įvertinti moka tik mylinti širdis. Kad jau taip, mes su Meškiuku mielai perskaitysime ir „Pelenę“, ir „Rikę Kuoduotąjį“ – porą intriguojančių neeiliuotų pasakų. O jei jūs, bičiuliai, irgi norėsite susipažinti ne su Grimų ar dar kokia vėlesne, bet būtent su Ch. Perrault Pelene, kviečiu savo knygų lentynas papuošti „Motulės Žąsies pasakomis“. Tarp visų lietuviškai leistų knygų su Ch. Perrault pasakomis, šioji kruopščiausiai paruošta ir gražiausiai išleista. Net jei Sigutės Ach iliustracijos kam atrodo sentimentalokos, man regis, čia jos puikiai dera. Dailininkė nupiešė pačias švelniausias, pačias princesiškiausias princeses, kokios tik gali būti. Deja, ekrane šis subtilumas dingsta, verta atsiversti popierinę knygą.

Charles Perrault „Motulės Žąsies pasakos: senų laikų istorijos ir pasakos“

Žavus ir knygos viršelis, puoštas lakuotais ir folijuotais elementais. Fantaziją žadina raizgūs priešlapiai, išradingi inicialai. Knyga beveik ideali. Gal tik norėtųsi šiek tiek didesnio kontrasto tarp teksto ir fono, subtilesnio teksto įkomponavimo rėmelyje ir matinio popieriaus, bet tai smulkmenos. Žodžiu, kviečiu pasižiūrėti patiems. Jei ne gyvai, tai nors ekrane.

Charles Perrault princesės gyvena keliose lietuviškai išleistose knygose. Štai labiausiai vykę pasakų rinkiniai:

Charles Perrault. Motulės Žąsies pasakos: senų laikų istorijos ir pasakos. Dail. Sigutė Ach. Vert. Ramutė Skučaitė. Nieko rimto, 2006. 190 psl.
Šarlio Pero pasakos. Dail. Gustave Doré. Vert. Dominykas Urbas ir Margarita Šeškuvienė. Vaiga, 2012. 160 psl.

O štai atskirai išleista populiariausia Ch. Perrault pasaka „Pelenė“:

Šarlis Pero. Pelenė. Dail. Ada Skliutauskaitė. Vert. Dominykas Urbas. Vaga, 1973. 19 psl.
Šarlis Pero. Pelenė. Dail. Konstancija Petrikaitė-Tulienė. Vert. Dominykas Urbas. Vyturys, 1992 (Mažasis Vyturys, 2001). 16 psl.

Aišku, galima rasti ir naujų „Pelenės“ leidimų, tik tekstas juose turi mažai ką bendro su Ch. Perrault pasaka, o ir iliustracijos šiaip sau. Kažin, ar dar imsis kokia leidykla kokybiškai leisti plonas knygeles pradedantiesiems skaitytojams?

Bet grįžkime prie mūsų kilmingų damų. Nors Ch. Perrault pasakų herojės buvo bejėgės kaip kūdikiai, visgi įkvėpė vieną kitą veiklią XVII a. moteriškę. Avantiūristė, rašytoja, literatūrinio salono šeimininkė Marie Catherine d'Aulnoy nusprendė sekti Perrault pavyzdžiu ir rašyti pasakas. Dvejose knygose – „Fėjų pasakos“ ir „Naujos pasakos, arba madingos fėjos“ – garbioji dama pasakoja apie fėjomis knibždančių rūmų gyvenimą, kuris ne visada būna dorovingas, tad su kiekvienu leidimu tos pasakos būdavo vis truputį paredaguojamos, kol atkeliavo į vaikų bibliotekas.

Beje, d'Aulnoy pasakose be ilgesingai dūsaujančių princesių yra ir veiklių merginų. Už žalio jūrų žalčio ištekėjusiai (nieko neprimena?) negražiai karalaitei tenka ir voratinklį suverpti, ir geležinius batus sudėvėti, ir į pasaulio kraštą nukeliauti, kad įsiteiktų senei burtininkei ir išgelbėtų savo mylimąjį. Tiesa, visas šis žygis yra bausmė už nepaklusimą vyro valiai, galų gale paklusnumo jaunoji karalienė ir išmoksta. Tataigi, nauja mergelė, sena dainelė...

Deja, teturime tik vieną kiek geresnį lietuvišką d'Aulnoy pasakų leidimą. Jos kūriniai taip pat buvo įtraukti į porą seniau leistų abejotinos kokybės rinkinių.

Marie Catherine d'Aulnoy. Fėjų pasakos. Dail. Loreta Valantiejienė. Vert. Renata Zajančkauskaitė, Vytautas Venslovas. Šviesa, 2002. 176 psl.
Fėjų pasakos. Vert. Juozas Balčikonis. Dail. Bertali, Beaucé. Vaga, 1968. 138 psl.
Mėlynbarzdis. Fėjų pasakos. Dail. Bertali. Europos centras, 1992. 64 psl.

Ch. Perrault knygos paveikė ne tik d'Aulnoy, bet ir kitus žymius pasakininkus. Jo dailiai surašytos pasakos tapo tokios populiarios, kad vėl sugrįžo į liaudies lobyną, iš kurio XIX amžiuje įkvėpimo sėmėsi Broliai Grimai. Grimai buvo mokslininkai, folkloras priklausė jų akademinių interesų laukui, tad galėtume tikėtis, kad su pasakomis jie elgėsi labai atsargiai. Nieko panašaus! Surinktos pasakos buvo taisomos ir tobulinamos, pritaikomos to meto skoniams ir poreikiams. Atsirado išraiškingos detalės, dialogai, paaiškinti veikėjų motyvai, pridėti pamokymai bei nuorodos į krikščionybę, suvokietinta viskas, kas tik įmanoma. Sako, kad paskutinės kai kurių pasakų redakcijos tapo net du kartus ilgesnės, nei pirmosios. Ir gerokai švelnesnės.

Tiesa, nors Grimai ir išmėtė daugybę žiaurių ar erotinių epizodų, jų pasakos nebuvo skirtos vaikams. Taip taip, net tos – „Vaikų ir namų“. XIX amžiuje vaikystės kultūra ir vaikų literatūra Vakarų Europoje jau buvo pilnai susiformavusios. Pasakos buvo tapusios svarbia tos kultūros dalimi, todėl kritikai dažnai priekaištaudavo Grimams dėl perdėto jų pasakų žiaurumo. Ir vis tiek broliai atsisakė išmesti iš savo knygų pačius šiurpiausius tekstus, tik įžangoje pridūrė, jog tėvai patys turi nukreipti vaikus prie tinkamų jų amžiui skaitinių. Vaikams Grimai rašyti pradėjo tik praėjus septyneriems metams po pirmojo pasakų leidimo. Tada atsirado naujos pasakos, senosios apaugo pamokymais bei pabarimais, vaikus ėdančios motinos virto raganomis bei pamotėmis, o princai ėmė dorovingiau elgtis su gelbėjamomis gražuolėmis. Ir vis tiek, su jaunesniais vaikais lengviau skaityti Ch. Perrault – ne Grimų – „Pelenę“. Anoje bent niekas kojų nepjausto ir balandžiai akių nekapoja.

Mėgstamiausios Brolių Grimų princesiškos pasakos yra „Karalius Strazdabarzdis“, „Pelenė“, „Snieguolė“, „Erškėtrožė“ („Miegančioji gražuolė“), „Karalaitis varlė“, „Šešios gulbės“, „Sultenė“ („Rapunzel“), „Runcuncukas“ („Rumpelstilzchen“) ir daugelis kitų. Šios pasakos yra išverstos į lietuvių kalbą ir ne kartą leistos, tad yra iš ko rinktis. Visgi aš siūlyčiau atkreipti dėmesį į du leidimus: patį gražiausią, iliustruotą Linos Dūdaitės, ir patį pilniausią – „Vaikų ir namų pasakų“ keturtomį (šis leidimas dar buvo kartojamas naujais viršeliais).

Broliai Grimai. Pasakos. Dail. Lina Dūdaitė. Vert. Adomas Druktenis. Alma littera, 2011. 239 psl.
Vaikų ir namų pasakos. Dail. Diana Faraponienė. Vert. Adomas Druktenis. Alma littera, 1999-2000. 4 t.
Vaikų ir namų pasakos. Dail. Diana Faraponienė, Agnes Indre. Vert. Adomas Druktenis. Alma littera, 2008. 4 t.

Abiejuose leidimuose naudoti Adomo Druktenio išversti tekstai. Tačiau, jei „Vaikų ir namų pasakos“ atrodo gana kukliai ir lentynoje niekuo neišsiskiria, tai L. Dūdaitės iliustruota knyga yra tikras lobis. Tai knyga, kurią lieti atsargiai, pirštų galiukais, nedrįsdama net kvėpuoti į jos pusę, kurią atvertus tikiesi stebuklo. Tegu pasakų čia nėra tiek daug, bet knyga didelė, sunki ir graži.

L. Dūdaitės iliustracijas daug kas jau atpažįsta iš pirmo žvilgsnio. Dailininkė mėgsta kurti labai išraiškingo charakterio personažus, naudoti netikėtus rakursus ir įterpti žaismingas detales. Be to ji tikra pramanytų padarų meistrė – jos piešiniuose aš iš naujo susipažinau su kaukais, velniais, raganomis ir milžinais. Prisipažinsiu, įsivaizdavau juos kitaip, bet dabar jau žinau, kaip yra iš tikrųjų! 18 puikių iliustruotų atvartų įtikins kuo tik nori.

L. Dūdaitės iliustracija Brolių Grimų „Pasakoms“

Gaila, aišku, kad „Pasakose“ nėra „Strazdabarzdžio“ ar „Erškėtrožės“, tad namų biblioteką norisi papildyti ir kitomis Grimų knygomis. Ką rinktis, jei netraukia milžiniškas keturtomis? Iš bėdos galima susirasti dar tokias knygas:

Broliai Jokūbas ir Vilhelmas Grimai. Jei suverpsi aukso siūlus (serija „Garsiausi pasaulio pasakoriai“). Sud. Arnica Esterl. Dail. Anastasija Archipova. Vert. Antanas Danielius, Zita Baranauskaitė. Trys nykštukai, 1999. 198 psl.
Miegančioji gražuolė: Brolių Grimų pasaka (serija „Knygų iliustravimo aukso amžius“). Dail. Julius Diez. Bestiary, 2014. 14 psl.
Pelenė: Brolių Grimų pasaka (serija „Knygų iliustravimo aukso amžius“). Dail. Adolf Münzer. Bestiary, 2014. 14 psl.

Knyga „Jei suverpsi aukso siūlus“ dydžiu ir prašmatnumu vejasi „Pasakas“. Deja, leidykla „Trys nykštukai“ niekada nesirūpino vertimų kokybe, tad nors ši knyga – viena iš geriausių leidyklos knygų, bet tekstas vietomis veliasi ir smėliu ant dantų girkši. Užtat švelnios A. Archipovos iliustracijos puikiai įtraukia į Grimų pasaulį. Gal jos kiek monotoniškos, bet pasakų veikėjų ir jų apdarų grožis papirks daugelį skaitytojų. Maketo trūkumai, aišku, tą įspūdį truputį gadina, bet ką padarysi.

Brolių Grimų knygos „Jei suverpsi aukso siūlus“ atvartas

Anastasijos Archipovos iliustracija Brolių Grimų knygai „Jei suverpsi aukso siūlus“

Leidykla „Bestiary“ vertėjų apskritai nesivargina nurodyti. Ir nors pasakas leidžia po „Knygų iliustravimo aukso amžiaus“ serijos vėliava, bendru knygos vaizdu nelabai rūpinasi. Kita vertus, klasikinės iliustracijos – net ir taip mėgėjiškai apdorotos bei pateiktos – atrodo įdomiai, o kadangi geresnių plonų knygelių šiais laikais maža, tenka džiaugtis ir tuo, kas yra. Jei jūsų vaikai, bičiuliai, nori kuo greičiau iki galo perskaityti pradėtą knygą, jūs mane suprasit.

Išties, knygos formatas labai svarbus. Kad vaikas pamėgtų skaityti, jis turi mėgti ir pačią knygą – kaip objektą. Todėl mes renkamės gražias knygas, todėl Masaru Ibuka ragina leisti vaikams žaisti su knygomis, todėl, galų gale, gerai yra turėti vieną kitą žaislinę knygą – net jei jos turinys yra skurdus. Tad prie Ch. Perrault ir Brolių Grimų princesių bibliotekos, aš dar pridedu porą knygelių su erdviniais paveikslėliais. Žaidimams.

Pelenė: pasakų knyga su erdviniais paveikslėliais. Dail. Lee Krutop. Vert. Laura Lipskytė. Mūsų knyga, 2009. 21 psl.
Pelenė (serija „Ženk vidun“). Pasakojo Ronne Randall. Dail. Fran Thatcher. Konstr. Richard Jewitt, Kathryn Smith. Vert. Audronė Macijauskienė. Alma littera, 2007. 14 psl.
Snieguolė (serija „Ženk vidun“). Pasakojo Ronne Randall. Dail. Fran Thatcher. Konstr. Richard Jewitt, Kathryn Smith. Vert. Audronė Macijauskienė. Alma littera, 2007. 14 psl.

Skaityti jų neverta. Sunku net pasakyti, kokius čia žinomų pasakų variantus mėginta atpasakoti: Perrault, Grimų ar apskritai kokią liaudies sekamą pasaką. Galų gale šie siužetai plačiai paplitę.

Originalių siužetų autorines pasakas XIX amžiuje išpopuliarino kitas pasakininkas – Hansas Christianas Andersenas. Neturtingas keistuolis danas norėjo rašyti suaugusiems, bet pastebėjo, kad bičiulių vaikams patinka jo sekamos istorijos, ir išleido nedidelę knygelę. Nuo to viskas ir prasidėjo. Šiandien H. Ch. Anderseno kūrinių suaugusiems beveik niekas neskaito, o pasakos tvirtai įaugo mūsų kultūroje.

Daug šnekama apie tai, kokios jos jautrios, filosofiškos ir ypatingos, apie tai, kad tas gelmes gali suprasti tik brandus žmogus. Bet Andersenas, skirtingai nuo Grimų ar Perrault, savo pasakas skyrė būtent vaikams. Ar dėl to jas skaityti lengviau? Čia nebėra tokio žiaurumo ar smurto, tik tai visai nereiškia, kad mažieji skaitytojai neras dėl ko nusiminti. Mat tos pasakos dažnai graudžios, rašytojas nevengia priminti, kad viskas tėra tuštybių tuštybė, gyvenime nutinka negerų dalykų, o mirtis vaikšto šalia. Paguodą teikia geresnio anapusinio gyvenimo viltis. Andersenas buvo tikintis ir rašė pamaldžiam skaitytojui. Bet daugelyje mums prieinamų vertimų į lietuvių kalbą kaip tik šios nuorodos į krikščionišką pasaulėjautą dingo. Gal dėl to, kad verčiama buvo ne iš originalo kalbos, gal dėl to, kad aktualūs vertimai daryti tarybiniais metais. Tiesa, Anderseną į lietuvių kalbą pradėta versti dar 1884 metais, bet rimtesnė knyga pasirodė tik 1957 metais, kai Juozas Balčikonis sutvarkė savo ir savo mokinių nuo 1914 metų rengtus vertimus. Tad bažnyčios virto bokštais, vilčių suteikianti Viešpaties saulė – meilia saulute, pasitikėjimas Dievu – viltimi, vedybų apeigų aprašymai dingo ir t. t. Daugelis mamų, tėčių ir močiučių su seneliais prisimena kaip tik tokias Anderseno pasakas, jų niūrumą ir beviltiškumą. Naujus vertimus meškiukams skaityti bus daug paprasčiau. Net jei skaitytojai nėra religingi, jie pajus kitą kūrinių nuotaiką.

Kur gi ieškoti tų naujųjų vertimų? Nemažai Anderseno tekstų iš danų kalbos išvertė Liudas Remeika, leidyklai „Nieko rimto“ verčia Ieva Toleikytė. Tiesa, tarp šių naujai išverstų pasakų princesiškų istorijų nedaug: „Undinėlė“ („Jūros karalaitė“), „Laukinės gulbės“, labai norėdami princesiškomis galėtume pavadinti ir „Skiltuvą“ ar „Coliukę“.

Hans Christian Andersen. Pasakos. Dail. Kaarina Kaila. Vert. Ieva Toleikytė. Nieko rimto, 2014. 152 psl.
Hans Christian Andersen. Skiltuvas. Dail. Vladyslav Yerko. Vert. Ieva Toleikytė. Nieko rimto, 2013. 24 psl.

Kaip ten bebūtų, princesių knygų lentynoje I. Toleikytės išversta ir Kaarina Kaila iliustruota Anderseno pasakų knyga tiesiog būtina. Šiuo metu tai geriausia Anderseno knyga lietuvių kalba. Ir ne tik dėl vertimų. Knygos iliustratorė sukūrė pasakoms puikiai tinkančias skaidrias, melancholiškas iliustracijas, švelnų, nekaltą mergaičių pasaulį.

Hanso Christiano Anderseno knygos „Pasakos“ atvartas

Deja, ne viskas knygoje man patinka. Nors knyga išleista labai gražiai: nepriekaištingas maketas, dailus viršelis, medžiaginė nugarėlė, bet kontrastas tarp grubaus akvarelinio popieriaus, ant kurio, regis, dailininkė piešė, ir lygaus, kiek blizgančio popieriaus, ant kurio tos iliustracijos atspaustos, man rėžia akį. Atrodo, lyg iliustracijos būtų išskidusios, vaizdas nesufokusuotas. Bet, tiesą sakant, negirdėjau, kad dar kas tuo skųstųsi.

„Skiltuvo“ iliustracijos irgi išskirtinės, nors visai kitokios. Dailininko Vladyslavo Yerko darbai balansuoja ties kičo riba. Bet, drįstu manyti, jos taip ir neperžengia. O dėmesys detalėms, nuorodos į klasikinę tapybą bei kiekvienoje iliustracijoje įterptos papildomos mini istorijos tikrai užburia. Vaikai šią knygą gali žiūrinėti valandų valandas.

Hanso Christiano Anderseno knygos „Skiltuvas“ atvartas

Bet kas toliau? Kur rasti kitas mėgstamas princesiškas Anderseno pasakas? Kur „Karalaitė ant žirnio“ ar „Skraidanti skrynia“? Ką gi, pavartykime senesnio ar pakartoto leidimo knygas, verstas J. Balčikonio ne iš danų, o iš vokiečių kalbos. Jų daug, bet, man regis, kad geriausios yra šios:

Hansas Kristianas Andersenas. Pasakos. Dail. Jan Marcin Szancer. Vert. Juozas Balčikonis. Vaga, 1966. 286 psl.
Hansas Kristianas Andersenas. Laukinės gulbės (serija „Pasaulio pasakos“). Dail. Irena Žviliuvienė. Vert. Juozas Balčikonis. Vaga, 1984. 308 psl.
Hansas Kristianas Andersenas. Laukinės gulbės. Dail. Irena Žviliuvienė. Vert. Juozas Balčikonis. Vyturys, 1985. 308 psl.
Hans Christian Andersen. Pasakos. Dail. Tomas Markevičius. Vert. Juozas Balčikonis. Alma littera, 2001. 223 psl.
Hansas Kristianas Andersenas. Laukinės gulbės. Daržininkas ir ponai. Kiekvienam savo vieta. Dail. Aušra Čapskytė. Vert. Juozas Balčikonis. Informacijos vadybos agentūra, 2010. 66 psl.
Hans Christian Andersen. Pasakos. Dail. Vilhelm Pedersen ir Lorenz Frølich. Vert. Juozas Balčikonis. Garnelis, 2017. 359 psl.

Vaikystėje aš skaičiau Jano Marcino Szancerio iliustruotas Anderseno „Pasakas“, tad ši knyga man pati gražiausia ir geriausia. Tegu tai nostalgija ir sentimentai, bet žvilgtelėkite patys, bičiuliai! Argi ne puikiai dailininkas jaučia, ką ir kaip pasakiško amžiaus skaitytojams piešti?

Stebina ir Irenos Žviliuvienės išmonė iliustruojant Anderseno pasakų rinkinį „Laukinės gulbės“. Visa Žvilių šeimyna atrodo atklydusi iš kokių paslaptingų pasakiškų erdvių, mat tokią nuotaiką moka sukurti tik jie. I. Žviliuvienės iliustracijos tarsi supintos iš sapnų, žiūrinėti jas įdomu ir mažam, ir dideliam. Deja, 1984-1985 metais knygų leidyba išgyveno ne geriausius laikus, ir abu knygos leidimai nuo to smarkiai nukentėjo. Bet vis tiek – tai vienas iš įdomesnių Anderseno rinkinių lietuvių kalba, be kurio pasakų lentynoje visada kažko trūks. Tad aš pamaniau, kad vieną tokią knygą jums, bičiuliai, galėčiau padovanoti. Jei jūsų meškiukams ji įdomi, užsukite į bibliotekos meškiuko fb paskyrą.

Simpatiškos taip pat Tomo Markevičiaus juodai baltos iliustracijos, spalvingi Aušros Čapskytės ornamentai. O štai šiemet „Garnelio“ išleista knyga atrodo skurdžiau, nors tekstai tie patys, J. Balčikonio versti. Šios „Pasakos“ papuoštos klasikinėmis, Anderseno amžininkų sukurtomis iliustracijomis. Deja, senas iliustracijas reikia mokėti pateikti, „Garneliui“ tai dažnai nepavyksta.

Na, o kur plonos Anderseno knygelės jauniesiems nekantriesiems skaitytojams? Randu tik porą tokių, kurių tekstai nėra beviltiškai sužaloti:

Hansas Kristianas Andersenas. Karalaitė ant žirnio. Puikioji adata (serija „Pradinuko biblioteka“). Dail. Danguolė Lunskienė. Šviesa, 2006. 10 psl.
Hansas Kristianas Andersenas. Skiltuvas. Dail. Viktor Čižikov. Vert. Juozas Balčikonis. Vaga, 1977. 26 psl.
Hansas Kristianas Andersenas. Undinėlė. Dail. Jūratė Stauskaitė. Vert. Dominykas Urbas. Vaga, 1980. 40 psl.

Užtat yra pasakininkas, kurio pasakų lietuviškus vertimus galima rasti bemaž vien plonose knygelėse minkštais viršeliais, leistose praeitame amžiuje. O juk vienoje netolimoje šalyje iki šiol visut visutėliai vaikai žino nors kelias šio autoriaus eilutes:

Prie jūros ąžuolas karšinčius.

Po juo su aukso grandine

Tapnoja katinas mokslinčius

Aplinkui ąžuolą kalne.

Pasuks į dešinę – dainuoja,

Į kairę – pasakas murkuos.

Barzda miškinis traką šluoja,

Undinė sėdi ant šakos, –

Kiek dyvų! Žvėrys nematyti

Palikę pėdas tarp miškų.

Ant vištos kojų trobelytė

Be durų gunkso, be langų.

Vert. Kostas Kubilinskas

Atpažįstat, bičiuliai? Šias eilutes parašė Aleksandras Sergejevičius Puškinas, genialus XIX amžiaus poetas, aistringas liaudies dainų ir pasakų gerbėjas. Sako, prisiklausė jis tų pasakų iš senosios savo auklės, baudžiauninkės Arinos, prisirinko keliaudamas po Kaukazą, ir nebegalėjo nečiulbėti. Sueiliavo jų visą pluoštą. O kad pasakos stebuklinės, tai ir be princesių neapsieita. Tiesa, čia jos caraitėmis vadinamos.

Aišku, kaip anuomet rimtiems rašytojams buvo įprasta, A. Puškinas rašė ne vaikams. Tad ir siužetai nevaikiški, ir dviprasmiškų scenų pakanka. Štai kad ir minėtas katinas mokslinčius atsėlina tiesiai iš poemos „Ruslanas ir Liudmila“, pasakojančios apie meilės daugiakampius, pavydą, išdavystę. Šios poemos dedikacijoje autorius rašo:

Tik jums, gražuolės, jums, valdovės

Ir mano sielos, ir minčių,

Nebūtas pasakas senovės,

Kurias laisvalaikiu girdžiu,

Bylojant praeičiai nuo seno,

Žaisminga plunksna surašiau.

Vert. Kostas Kubilinskas

Ar verta meškiukams skaityti tai, kas surašyta, norint prieš gražuoles pasipuikuoti? Viena vertus, A. Puškino pasakos be galo vaizdingos, tikrai ne tokios kraupios kaip Brolių Grimų ar Vilhelmo Haufo ir supažindina mus su slavų folkloro personažais, kokių mūsų kraštuose nei sutiksi, nei išgirsi. Kita vertus, nelengva bus vaikams paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, išvydęs gražuolę, caras pamiršo sūnų žūtį. O ir klausytis šių eilių vaikams gali būti sunkoka – A. Puškino tekstas nėra lengvai išverčiamas, turimi Kosto Kubilinsko bei Antano Busilo vertimai gerokai senstelėję.

Visgi manau, kad trys caraitiškos A. Puškino pasakos mūsų kolekcijoje tiesiog būtinos. Tai: „Pasaka apie carą Saltaną“, „Pasaka apie auksinį gaidelį“ bei „Pasaka apie mirusiąją caraitę ir apie septynis milžinus“. Pastarąją labai linksma lyginti su „Miegančiąja gražuole“: septyni nykštukai čia virsta septyniais karžygiais, anoniminis princas – dingusios mylimosios seniai ieškančiu sužadėtiniu ir t. t.

O šias pasakas meškiukai skaito iš tokių knygelių:

Aleksandr Puškin. Miegančioji caraitė. Dail. Vilius Jomantas. Vert. Antanas Busilas. Mokytojų knygynas, 1938. 38 psl.
Aleksandras Puškinas. Pasaka apie mirusiąją caraitę ir apie septynis milžinus. Dail. Boris Dechterev. Vert. Antanas Busilas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950. 36 psl.
Aleksandras Puškinas. Pasaka apie mirusiąją caraitę ir apie septynis milžinus. Dail. Vladimir Konaševič. Vert. Antanas Busilas. Vaga, 1969 (1982). 36 psl.

Aleksandr Puškin. Caras Saltanas: pasaka. Dail. Vilius Jomantas. Vert. Antanas Busilas. Mokytojų knygynas, 1938. 54 psl.
Aleksandras Puškinas. Pasaka apie carą Saltaną, apie jo sūnų šlovingą ir narsųjį didvyrį kniazių Gvidoną Saltanovičių ir apie gražuolę karalaitę Gulbę. Dail. Ivan Bilibin. Vert. Antanas Busilas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950. 58 psl.
Aleksandras Puškinas. Pasaka apie carą Saltaną, apie jo sūnų šlovingą ir galingą kniazių Gvidoną ir apie gražuolę caraitę gulbę. Dail. Tatjana Mavrina. Vert. Kostas Kubilinskas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954. 48 psl.
Aleksandras Puškinas. Pasaka apie carą Saltaną, jo sūnų šlovingą ir galingą kniazių Gvidoną ir apie gražuolę caraitę Gulbę. Dail. Vladimir Konaševič. Vert. Kostas Kubilinskas. Vaga, 1967 (1979). 52 psl.
Aleksandras Puškinas. Pasaka apie carą Saltaną: pasaka apie carą Saltaną, jo sūnų, šlovingą ir galingą kniazių Gvidoną, ir apie gražuolę caraitę Gulbę (serija „Atlantida“). Dail. Olegas Ablažiejus. Vert. Kostas Kubilinskas. Alma littera, 1999. 40 psl.

Aleksandras Puškinas. Pasaka apie auksinį gaidelį. Dail. Vladimir Konaševič. Vert. Antanas Busilas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950. 16 psl.
Aleksandras Puškinas. Pasaka apie auksinį gaidelį. Dail. Vladimir Konaševič. Vert. Antanas Busilas. Vaga, 1968 (1981). 20 psl.
Aleksandr Puškin. Pasaka apie auksinį gaidelį. Dail. Vladimir Konaševič. Vert. Antanas Busilas. Gimtasis žodis, 2006. 22 psl.

A. Puškino pasakas Rusijoje iliustravo tikri meistrai, tad šios plonos knygelės – tiesiog lobis. Lietuviškai daugiausiai pasakų buvo išleista su lengvais, žaismingais Vladimiro Konaševičiaus piešiniais. Bet esama ir iliustruotų Boriso Dechterevo, Tatjanos Mavrinos, Ivano Bilibino – nelengva išsirinkti. Pažvelkime, štai Boriso Dechterevo iliustracija „Pasakai apie mirusiąją caraitę“:

O štai V. Konaševičiaus iliustracijos tai pačiai pasakai:

Įspūdingos šio dailininko iliustracijos ir „Pasakai apie carą Saltaną“:

O štai kaip „Pasaką apie carą Saltaną“ matė I. Bilibinas bei T. Mavrina:

„Pasaką apie auksinį gaidelį“ lietuviškai randame tik su V. Konaševičiaus iliustracijomis, bet skirtinguose leidimuose jos skiriasi! Palyginkime 1950 metų ir 1981 metų leidimuose naudotas iliustracijas:

Gaila, kad tas grožis labai nukentėjęs dėl prastos spaudos kokybės. Ir, deja, naujesni leidimai atrodo prasčiau, nei senesni – panašu, kad spausta iš kopijų kopijų, mėginant išgauti kuo sodresnį vaizdą. Na, gal kada nors mūsų leidyklos atsigręš ir į šią klasiką. Ir padirbės iš peties. Tuo tarpu tenka pasikliauti bukinistais.

Primenu, kad vieną bukinistinį lobį aš šiandien pažadėjau padovanoti geram žmogui. Jei jums patinka senos knygos ir jų dvasia, užsukite į bibliotekos meškiuko fb paskyrą.

Gražių jums skaitinių! O kai skaitinių pritrūksite, maloniai prašom vėl aplankyti meškiukų biblioteką: pasišnekėsime apie liaudies pasakas!