Mirusiųjų dienos
Pasaulis tampa mažesnis už kišenę. Tikriausiai tai gerai. Ir nieko tokio, kad šiandien visoje Lietuvoje skaptuojami moliūgai, kad vaikai matuojasi šikšnosparnių sparnus ir smailias raganų skrybelaites. Kur dėsies Vakarų pasaulyje be Helovyno, kalėdinio Santos ir Velykų triušio? Ir visgi norėčiau, kad šios šaltos, vėjuotos rudens dienos vaikams nevirstų vien tik karnavalų ir saldainių sūkuriu. Šis metas – net ir toje subendravardiklintoje Vakarų kultūroje – yra skirtas mirčiai.
Apmąstyti mirtį per lietuviškus papročius, tradicijas, ritualus būtų natūraliau – mes su Meškiuku priklausom šiai kultūrai, truputį geriau išmanome jos tekstus ir kontekstus. Bet kaip sunku sudėlioti viską į lentynėles! Atsakyti į šimtus vaiko „kaip“ bei „kodėl“. Knygos beveik negelbsti. Maža tokių, kurios mažiesiems papasakotų, kaip mūsų protėviai priimdavo mirtį ir kaip prisimindavo savo mirusiuosius. Aš, aišku, naudojuosi knygomis, padedančiomis su vaikais kalbėtis apie kalendorines šventes:



- Austė Bareikytė. Metų knygelė: tautosakos pradžiamokslis. Regnum fondas, 1997.
-
Senovinis kalendorius mažiesiems. Sud. Gražina Germanienė. E. Vaičekausko knygyno l-kla, 2002.
Arba: Senovinis kalendorius. Sud. Gražina Germanienė. Mintis, 2008.
-
Arūnas Vaicekauskas. Vaikams apie senąsias lietuvių šventes. Šviesa, 2007.
Tačiau nei viena iš šių knygų nekalba vaikui suprantama kalba.
Gerai, kad turime Kotrynos Zylės „Didžiąją būtybių knygą“. Sužinojus, kaip mūsų protėviai įsivaizdavo vėles, Giltinę, žiburinius bei kaukus, Meškiukui geriau atsiskleidžia ir Vėlinių prasmė. Tiesa, apie pačias Vėlines ir mirusiųjų pagerbimo apeigas čia parašyta visai nedaug. Virginos Šukytės, Nomedos Marčėnaitės, Gintarės Adomaitytės, Jono ir Daivos Vaiškūnų knygose vaikams irgi epizodiškai paliečiamos vėlių klajonių, kapinių lankymo temos, bet tik epizodiškai.






- Kotryna Zylė. Didžioji būtybių knyga: o kaip šiandien gyvena lietuvių mitiniai padarai ir dievybės? Aukso žuvys, 2016 (2017). 80 psl.
- Virgina Šukytė. Stebuklų pripoškėjęs pasaulis: senovės lietuvių dievai ir sakmės apie juos. Dail. Lina Kusaitė. 700 eilučių, 2015. 128 psl.
- Virgina Šukytė. Laimės formulė: šiurpės ir kitos istorijos. Dail. Aušra Čapskytė. Gimtasis žodis, 2013. 135 psl.
- Nomeda Marčėnaitė. Lėlė. Tyto alba, 2011 (2012). 82 psl.
- Gintarė Adomaitytė. Čiobrelių dvaras: Ryčio ir Vakarės nuotykiai. Dail. Aušra Čapskytė. Edukologija, 2013. 80 psl.
- Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.
Tad teks pačiai sumanyti, apie ką su meškiukais šnekėtis, ką su jais veikti per Vėlines (arba Ilges, kaip kadais sakyta). „Šeimų Romuva“ „Valaičių svirne“ irgi mėgina sudėlioti tokį pokalbį, tik kažin, ar šiais metais spės viską surašyti. Smalsu, ką jie sugalvojo. O aš... Aš tik pakartosiu tai, nuo ko ir pradėjau – šiomis dienomis vis vien teks kalbėti apie mirtį ir žmonių papročius. Ir verčiau kalbėti atvirai, kelti daug klausimų, pasižvalgyti ten, kur atsakymų ieškojo mūsų protėviai, mąstyti apie juos stebint žvaigždes, rišant sodus, karpant tulpeles kapeliams, klausantis muzikos ar meldžiantis – kas kam artimiau.
Žinau, kad mes tikrai klausysimės muzikos. Per Ilges mums tinka liaudies dainos, kurias atlieka „Keisto folkloro grupė“. O kai Meškiukas paūgės, pasiklausysime ir „Skylės“ „Dūšelių“. Rudenėjant man nuolatos skamba jų „Nėr kur dūšelei dėtis“...
Ir išties – kur tai dūšelei dėtis? Religingam žmogui atsakymas duotas, bet ir tada vaikui tenka paaiškinti, kad kiekvienas turi savo tiesą. Kaip tai padaryti neišgąsdinant, neįskaudinant? Rausdama knygynus, aptikau vieną keistą Pernilla Stalfelt knygą.
- Pernilla Stalfelt. Dödenboken („Mirties knyga“)
Ši autorė mėgsta aštrias, iššaukiančias temas, makabriškas istorijas, pakaruoklišką jumorą. Bet rašydama vaikams apie mirtį, man regis, ji sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą: išvengė sentimentalumo ir nenuslydo į cinizmą. Tad dalinuosi keliomis knygos ištraukomis. Gal jos padės sustyguoti artimiausių dienų šnekas? Štai kaip P. Stalfelt pasakoja apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą:
Kartais mes susimąstome apie mirtį...
Mums atrodo, kad mirtis apgaubta paslapties.
Sunku suvokti, kas yra mirtis...
Sunku ne tik mažiems, bet ir dideliems...
Ir net labai dideliems tai ne visada pavyksta.
Visgi šį bei tą mes žinome.
Pavyzdžiui, žinome, kad augalai, gyvūnai ir žmonės galų gale miršta.
Tai būtina, kad žemėje pakaktų vietos visiems, kas gimsta ir tik pradeda augti. [...]
Kai miršta gėlės, jos patamsėja, sudžiūva ir numeta žiedlapius; kai miršta žmonės – jie išblykšta ir net pagelsta labiau, nei paprastai. Nors atrodo, kad jie tik užmigo.
Žuvys niekada neužsimerkia.
Jų akys atmerktos net po mirties.
Daug kas miršta nuo senatvės...
Kai jie nebeturi jėgų vaikščioti ir net važinėti neįgaliojo vežimėliu.
Kai jie jau nebegali nei juoktis, nei girdėti, nei matyti.
Kai jie jau per daug pailsę, viskas nusibodę ir vargina.
Ir tada, galbūt, jie net nori numirti – kad pagaliau pailsėtų. [...]
Tas, kas gimė visai neseniai, tarkim, vaikas ar paauglys, laksto, žaidžia, juokiasi – jam labai patinka atrasti tai, ko dar niekados nematė.
Gana retai žmogus miršta jaunas.
Bet kartais ir taip nutinka.
Galima mirti nuo sunkios ligos...
arba, pavyzdžiui, per nelaimingą atsitikimą. [...]
Kartais būna net taip, kad kūdikis gimsta negyvas.
Taip nutinka ir kačiukams, ir kitiems mažyliams.
Jie gyveno tik mamos pilve.
Žmogus gali mirti netikėtai. Dar vakar žaidei su seneliu.
O šiandien jo jau nebėra.
Ir tu liūdi, jauti tuštumą.
Tau tikriausiai rūpi, kur žmogus dedasi po mirties? Bet šito nežino niekas, išskyrus tuos, kas jau numirė.
Daug kas mano, kad po mirties siela keliauja pas Dievą. [...]
Ji nemačiomis palieka kūną ir lengvai nuskrieja į dangų, kuris yra kažkur už kosmoso.
O ten sėdi Dievas ir laukia visų, kas mirė...
Gal jis toks... arba toks... barzdotas.
Galbūt danguje mirusieji pavirsta sparnuotais angelais...
Kiti mano, kad Dievo nėra. Jie galvoja, kad po mirties tiesiog užslinks juoda tamsa.
Daug kam atrodo, kad juoda spalva nuobodi. Todėl jie mano, kad viskas bus žydra...
arba išmarginta gėlytėmis...
arba aukso spalvos...
O kas, jei po mirties žmogus išaugs gėle... [...]
arba medžiu...
arba taps paukščiu... [...]
Paukštis ir angelas skraido kartu.
O štai, ką ji rašo apie mirusiųjų atminimą:
Į kapines žmonės ateina, kai nori prisiminti mirusįjį. Galima perskaityti antkapyje iškaltą vardą, palaistyti gėles. Kitaip tariant, tarsi aplankyti tą žmogų. Tai tokia susitikimo vieta.
Jei aplankyti kapo neįmanoma, galima tiesiog uždegti žvakelę ir pagalvoti apie mirusįjį.
Jei žvakelės nėra, galima uždegti bengališkų ugnelių... [...]
Dar galima galvoti apie mirusįjį, dėvint jo seną skrybėlę...
O galima pasivaišinti jo mėgstamais ledais...
Arba padaryti nedidelį altorėlį ir padėti ten velionio nuotrauką bei visokių gražių dalykų.
Taip pat P. Stalfelt paaiškina, kam žmonėms prireikė karnavalo, prisimenant mirusiuosius:
Kai meksikiečiai lanko artimųjų kapus, jie neliūdi...
Jie surengia iškylą ir linksminasi. Jie tiki, kad tą dieną mirusieji grįžta į žemę...
pasivaišinti kava ir mėgstamais skanėstais, paklausyti mėgstamos muzikos. Todėl daug kas persirengia griaučiais, ruošia vaišes, verda kavą, klausosi muzikos ir šaudo kapinėse fejerverkus. [...]
Dar jie viską puošia kaukolėmis... iš cukraus... ar šokolado...
ir gėlėmis, ir vaisiais.
Susikalbėjimo jums, bičiuliai!