Kupoliavimas su juodomis avimis

Ką švęsite, bičiuliai? Jonines, Rasas ar Kupolę? Ar deginsite laužus, naktinėsite papartynuose, maudysitės ryto rasoje? Ir svarbiausia – ar skaitysite vaikams knygas apie šią šventę? O jų esama – ir pažintinių, ir grožinių, kur skraido raganos ir šmirinėja nykštukai, riaumoja slibinai ar šoka laumės.

Broniaus Leonavičiaus iliustracija Martyno Vainilaičio mitologinei pasakai „Bruknelė“
Broniaus Leonavičiaus iliustracija Martyno Vainilaičio mitologinei pasakai „Bruknelė“

Pamėginkime – briskime į baltas lankas ir kvieskime juodas avis skinti kupolę. Devyni žingsniai, devyni žiedai, devynios knygos:

1) Martyno Vainilaičio „Bruknelė“

Rasošventės naktį Dzingutis turi grįžti pas savo mylimąją Bruknelę, mergelę uogelę, ir parnešti jai užkerėtą sužadėtuvių žiedą. Deja, užsukęs į laumės Žydrūnės dvarą, jis patenka į velnių karaliaus Paraliaus nelaisvę. Ginti Dzingučio pakyla visa giria. Stoja į kovą Monas su monukais ir barzdukais, ant slibino atlekia baisusis Paralius. Ir tik paties Perkūno žaibai nulemia mūšio baigtį. Regis, tuoj visa paralija bus sunaikinta, bet mažieji Perkūno dundusėliai raudodami užstoja nakšius su nelabšiais, ir į girią grįžta taika.

Broniaus Leonavičiaus iliustruota Martyno Vainilaičio „Bruknelė“ („Kronta“, 2010)
Broniaus Leonavičiaus iliustruota Martyno Vainilaičio „Bruknelė“ („Kronta“, 2010)

Nuostabią eiliuotą mitologinę pasaką sukūrė Martynas Vainilaitis, vienas puikiausių lietuvių vaikų poetų. Posmai liete liejasi, ir tokią gyvą, vaizdingą kalbą retai pamatysi. O kiek žavesio prideda iliustracijos! „Bruknelei“ labai pasisekė – ir Broniaus Leonavičiaus, ir Irenos Žviliuvienės iliustracijos tokios paslaptingos, intriguojančios, kad nesugebėjau išsirinkti vieno leidimo ir Meškiuko lentynoje įkurdinau abu.

Irenos Žviliuvienės iliustruota Martyno Vainilaičio „Bruknelė“ („Margi raštai“, 1996
Irenos Žviliuvienės iliustruota Martyno Vainilaičio „Bruknelė“ („Margi raštai“, 1996

Štai tokias „Brukneles“ galima rasti bibliotekoje:

  • Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Bronius Leonavičius. Vyturys, 1991. 104 psl.
  • Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Irena Žviliuvienė. Margi raštai, 1996. 142 psl.
  • Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Bronius Leonavičius. Kronta, 2010. 104 psl.

Įdomu, kad ši pasaka labai ilgai keliavo pas skaitytojus. Pirmą kartą „Bruknelė“ buvo išspausdinta tik po gero dešimtmečio nuo sukūrimo, bet dar 1983 metais ji buvo įrašyta ir išleista viniline plokštele. Šiandien pasakos galima pasiklausyti internetu arba bibliotekoje pasiėmus 2010 metais perleistą kompaktinę plokštelę su restauruotu 1983 metų įrašu. Labai ramūs, malonūs skaitovų balsai mūsų dienomis skamba kiek neįprastai, bet kaip gražiai! Pasiklausykime:

Beje, poetui Rasos buvo ypatinga šventė. Ir be „Bruknelės“ ne vienas jo kūrinys buvo skirtas šiai šventei, jos herojams ir papročiams. Į anapilį Vainilaitis taip pat iškeliavo stojus trumpiausiai nakčiai, prieš pat 2006 metų Rasas.

2) Rimvydo Stankevičiaus „Pūgos durys“

Medkirtys, per Jonines nugvelbęs iš draugo paparčio žiedą, tampa kone visagalis. Visa, kas paslėpta, jam atsiveria: nesuskaičiuojami lobiai, slapti takai ir slapčiausios žmonių baimės. Belieka tik vienas neišpildytas troškimas – gyventi amžinai. Viduržiemį jis pasibeldžia į laumių malūną, ketindamas iš jų išvilioti gyvybės korį. Bet ne taip paprasta – įsisiautėjusi antgamtiška pūga neleidžia niekam pasprukti, tad nuo jos kerų malūne išsigelbėję keliauninkai pradeda pasakoti savo gyvenimo istorijas.

Šarūno Leonavičiaus iliustruota Rimvydo Stankevičiaus pasaka „Pūgos durys“ (LRS leidykla, 2014)
Šarūno Leonavičiaus iliustruota Rimvydo Stankevičiaus pasaka „Pūgos durys“ (LRS leidykla, 2014)

Rimvydas Stankevičius iš mitologinių sakmių nupynė labai sodrią eiliuotą pasaką. Išties, skaitai ir pasineri į tą masinantį, bet šiurpų burtų ir mitinių būtybių pasaulį. O kaip sueiliuota! Čia toji labai reta šiuolaikinė poezija vaikams. Tikra poezija – be jokių išlygų. Ją galima skaityti net mokyklinių eilėraščių išvargintiems vaikiukams – nepabos. Štai kaip atrodo ši stebuklinga knyga:

  • Rimvydas Stankevičius. Pūgos durys. Eiliuota pasaka (lietuvių mitologinių sakmių motyvais). Dail. Šarūnas Leonavičius. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 64 psl.

3) Viktorijos Ežiuko „Memel Blues“

Klaipėdietė Jūrė turi ką papasakoti apie savo miestą ir apie jūrą, kurios pilna kiekviena čia gyvenančių akimirka. Nei turistai, nei metalinės uosto „žirafos“ negali sunaikinti mergaitės ypatingo mistiško santykio su šiomis vietomis. Ji bėga stebėti audrų ir ieškoti undinių, klaidžioti po rūką ar gaudyti krentančių žvaigždžių. Bet šis kraštas moka saugoti savo paslaptis, nebent... Nebent užklystum į Kuršių Nerijos kopas Rasų naktį. Ką čia sutiksi? Ir kada peržengsi ribą tarp sapno ir tikrovės?

Viktorijos Ežiuko komikso „Memel Blues“ fragmentas („Kitokia grafika“, 2015)
Viktorijos Ežiuko komikso „Memel Blues“ fragmentas („Kitokia grafika“, 2015)

Be galo poetiškas Viktorijos Ežiuko komiksas skirtas didesniems skaitytojams, bet jis toks šviesus ir kuria tokią giedrą, svajingą nuotaiką, kad mielai jį skaitau ir savo mažam Meškiukui. Man regis, čia kuriamas pasaulis, kuriame persipina tikrovė ir fantazija, kuriame labai daug vietos stebuklui, be galo artimas vaikams. Deja, vaikų bibliotekose šios knygelės nerasite. Mažu tiražu išleistas eksperimentinis leidinys platinamas tik iš rankų į rankas. Galbūt jį dar galima būtų gauti „Kitokios grafikos“ studijoje ar tiesiai iš autorės.

  • Viktorija Ežiukas. Memel Blues (serija „Miestų istorijos“). Kitokia grafika, 2015. 28 psl.

Jūrės istorijos nesibaigė šia nediduke knygele. Viktorija Ežiukas ir toliau piešė savo pasakojimus apie pajūrio gyvenimą, tad 2017 metais „Memel Blues“ buvo peržiūrėtas ir įgijo naują pavidalą. Deja, šioje knygelėje, gavusioje „Memel Blues: 1“ pavadinimą, Rasų nebeliko. Galbūt dar sulauksime „Memel Blues: 2“ ir vėl galėsime naktinėti po birželio žvaigždėmis su lapėmis ir sraigėmis, kas žino. Galų gale, Viktorija taip mėgsta piešti naktį ir Rasas. Svajoju, kad jos kada nors įsitaisytų dailioje knygelėje mažiems meškiukams.

Viktorijos Ežiuko piešinys
Viktorijos Ežiuko piešinys

4) Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiai“

Kokį vaiką pramintų Žiūroniuku? Žinoma, tokį, kuris nori viską apžiūrėti kuo detaliau ir net pasidirba žiūronus, kad atskleistų kosminių platybių paslaptis. Tiesa, kuo ilgiau jis stebi Saulę, Mėnulį ir žvaigždes, tuo daugiau klausimų jam kyla. Gal močiutė Elvyra galėtų paaiškinti, kodėl per Jonines Saulė šoka? Ir kuo čia dėtos raganos?

Dovydo Stonkaus iliustruoti Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiai“ („Dominicus Lituanus“, 2009)
Dovydo Stonkaus iliustruoti Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiai“ („Dominicus Lituanus“, 2009)

Ši neįprasta Jono ir Daivos Vaiškūnų knyga mažiesiems skaitytojams pasakoja apie berniuką Žiūroniuką, kuris ne tik mėgsta stebėti dangaus šviesulius, bet ir mėgina išsiaiškinti, kaip visi tie astronominiai reiškiniai atrodė mūsų protėviams, kaip buvo įprasminami mituose, kalendorinėse šventėse. Abu šie klodai: mokslinis ir mitinis čia nesupriešinami, o netikėtai supinami. Išties retas pavyzdys, kaip pažintinis turinys gali būti pateiktas, neatimant iš vaikų pasakų pasaulio. Su Žiūroniuku vaikai gali apsukti visą metų ratą, paminėdami svarbiausias šventes ir stebėdami dangų.

  • Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.

Gaila tik, kad knygelė buvo išleista su tokiomis gremėzdiškomis iliustracijomis. Kadaise istorijos apie Žiūroniuką buvo spausdinamos ir „Laimiuko“ žurnale, kur jas mielais piešiniais papuošė Lina Eitmantytė-Valužienė. Argi ne šaunu būtų vartyti tokią knygelę?

Linos Valužienės iliustruoti Žiūroniuko nuotykiai „Laimiuko“ žurnale
Linos Valužienės iliustruoti Žiūroniuko nuotykiai „Laimiuko“ žurnale

5) Elenos Launikonytės „Pelėnas, varlėnas ir Bobo“

Trys maži girios gyventojai ruošiasi Joninių šventei. Labiausiai jiems rūpi rasti paparčio žiedą ir šauniai pasirodyti šventiniame miško žvėrelių konkurse. Deja, nei prizas, nei žiedas negali atitekti išsyk trims draugams! Bet kodėl vos tik kiekvienas nusprendžia kovoti už save, šventė netenka savo žavesio? O dar ir mažylis Bobo paklysta tamsiame miške. Ir štai, ieškodami vieni kitų, jie atranda daug svarbesnius dalykus nei paparčio žiedas, mokosi drąsos, atjautos ir vertinti draugystę.

Elenos Launikonytės knyga „Pelėnas, varlėnas ir Bobo“ („Švieskime vaikus“, 2018)
Elenos Launikonytės knyga „Pelėnas, varlėnas ir Bobo“ („Švieskime vaikus“, 2018)

Pelėno, Varlėno ir vabaliuko Bobo nuotykius parašė ir nupiešė Elena Launikonytė, kurią šiandien žinome kaip nuostabių karpinių kūrėją iš Prancūzijos Eleną Seleną. Labai kukli, jauki knygelė mielomis, ramiomis iliustracijomis mažai primena prašmatnius prancūziškus leidinius, bet išties turi tylaus žavesio. Mažiausius skaitytojus ši knygelė palydi keturiais metų laikais ir įtraukia į keturias istorijas apie draugystę. O smagiausia, kad baigiasi ši savęs atradimo kelionė Joninių laužais.

  • Elena Launikonytė. Pelėnas, varlėnas ir Bobo (serija „Vaikų bibliotekėlė“). Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2018. 116 psl.

Beje, vos prasidėjus karantinui, fondas „Švieskime vaikus“ pakvietė visą kalną savo knygų skaityti elektroniniu formatu savo svetainėje. Tarp jų ir mielą Elenos Launikonytės pasakojimą apie Pelėną, Varlėną ir Bobo.

6) Gintarės Adomaitytės „Žaliojo namo paslaptis“

Dešimtmetė Rasa įpratusi, kad jos su mama Joninių nešvenčia. Bet iki šiol juodvi kasmet puošdavosi vainikais ir minėdavo Rasas. Štai kodėl palikta viena, mergaitė skriaudą išgyvena ypač giliai – juk kažkada ji jau neteko tėčio. Ar tik ne jis pasivaideno prie upelio tą vienišą naktį? Rasa taip norėtų tikėti, kad tokiu metu mirusieji atgyja, išėjusieji sugrįžta, o mažos mergaitės gali skristi. Deja, peršlapusi ir sušalusi ji išmoksta tik nekęsti. Bet gal kaip tik to ir reikėjo, kad ji pažvelgtų savo baimėms į akis ir iš naujo atrastų pasaulio spalvas?

Mortos Griškevičiūtės iliustruota Gintarės Adomaitytės „Žaliojo namo paslaptis“ („Švieskime vaikus“, 2015)
Mortos Griškevičiūtės iliustruota Gintarės Adomaitytės „Žaliojo namo paslaptis“ („Švieskime vaikus“, 2015)

Skaudžią ir mąslią knygą augesniems sukūrė Gintarė Adomaitytė. Jos istorijos dažnai tokios ir būna: daugiaplanės, sudėtingos, bet gražios ir preciziškai tikslios. Savotiška sielos rentgeno nuotrauka. Skaitant sunku patikėti, kad knyga ne per sunki, ne per paini tokio amžiaus skaitytojams, bet vėl ir vėl su nuostaba atrandu, kaip puikiai Adomaitytės tekstai atliepia vaikų jausmus.

  • Gintarė Adomaitytė. Žaliojo namo paslaptis (serija „Vaikų bibliotekėlė“). Dail. Morta Griškevičiūtė. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2015. 62 psl.

7) „Norvegų vaikai“

Tolimoje Norvegijoje vaikai taip pat švenčia Jonines. Štai mokinukai surengė iškylą. Nepavyko? Ką gi – jie mielai sukraus patį didžiausią laužą, net jei teks kviesti visą miestelį į pagalbą, kad ant kalno užtemptų senąjį keltą. O štai gausi gydytojo šeimyna išplaukia į fiordą pasigrožėti vidurnakčio saule. Čia, šiaurėje, vasarvidžio naktį ji kabo aukštai danguje ir nušviečia milžiniškas elnių bandas, slenkančias pro šalį.

Lili Janinos Paškauskaitės iliustruotas Ogotos Jems-Selmer apsakymas „Joninių vakaras“ („Vaga“, 1979)
Lili Janinos Paškauskaitės iliustruotas Ogotos Jems-Selmer apsakymas „Joninių vakaras“ („Vaga“, 1979)

Šias ir daugelį kitų istorijų iš XIX amžiaus norvegų rašytojų kūrybos atrinko Pranas Mašiotas. Jose daug didaktikos ir neskubraus pasakojimo, daug aprašymų ir senoviškos buities. Bet kaip smagu skaityti apie tokią skirtingą ir tokią panašią tolimo krašto vaikų kasdienybę. Ir kaip įdomu pažvelgti į svečių šalių Joninių papročius. Neprošal įsitikinti, kad trumpiausią metų naktį švenčia kone visas pasaulis, bei pasidžiaugti, kad Lietuvoje mes išsaugojome daugelį savitų senoviškų papročių.

  • Norvegų vaikai. Apsakymai (serija „Prano Mašioto knygynėlis“). Dail. Lili Janina Paškauskaitė. Vert. Pranas Mašiotas. Vaga, 1979. 338 psl.

Joninių džiaugsmus šioje knygoje aprašė Berntas Li – „Šv. Jono vakaras“ ir Ogota Jems-Selmer – „Joninių vakaras“.

8) „Vasarvidžio nakties sapnas“

Ko tik nenutinka trumpiausią metų naktį! Elfų ir žmonių pasauliai susitinka, ir stebuklingos gėlelės galia supainioja visų jausmus. Ar tikrai fėjų valdovė pamilo audėją asilo galva? Ar elfų karalius Oberonas spės sutrukdyti įsimylėjusių jaunuolių dvikovą? Ar apskritai kas nors ką nors myli? O gal tik sapnuoja, paklydę stebuklingame rūke? Bet šis sapnas negali ilgai trukti – vėl pateka saulė, ir Atėnuose iškeliamos trigubos vestuvės.

Almudos Kunert iliustruotas „Vasarvidžio nakties sapnas“ („Gimtasis žodis“, 2006)
Almudos Kunert iliustruotas „Vasarvidžio nakties sapnas“ („Gimtasis žodis“, 2006)

Šaunu, jei jaunieji skaitytojai mielai skaito originalias Šekspyro pjeses, bet amžiai bėga, ir archajiška jų forma darosi vis sunkiau įkandama. O štai siužetai taip tvirtai įleido šaknis mūsų kultūroje, kad labai norisi vaikus su jais nors paviršutiniškai supažindinti. Juo labiau, jei tai pasakojimai apie mažylių pamėgtus elfus ir fėjas, pasirodančias vasarvidžio naktį svečiose šalyse kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje pražysta papartis.

  • Vasarvidžio nakties sapnas: pagal Viljamą Šekspyrą (serija „Pasaulinė literatūra vaikams“). Teksto aut. Barbara Kindermann. Dail. Almud Kunert. Vert. Juozas Macevičius. Gimtasis žodis, 2006. 34 psl.

Kadaise „Gimtasis žodis“ leido paveikslėlių knygų seriją nedideliems skaitytojams, skirtą pažinčiai su pasaulinės literatūros klasika. Pasirodė joje ir iliustruotas pasakojimas pagal Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapną“. Žinoma, tokia knyga negali atstoti originalaus kūrinio, bet gal dailūs piešiniai padės jį pamilti? Juolab kad tose iliustracijose tiek daug nuorodų į teatrą ir jo triukus. Aplankykime Šekspyro teatrą!

9) Martino Handfordo „Surask Joną“

Žymiausias visų laikų keliautojas Jonas lankosi ne tik teatre ar svečiose šalyse, bet ir kosmose bei vandenyno gelmėse, praeityje ir ateityje, užsuka į pasaulinio garso paveikslus ar kino filmų kadrus. Kada gi jo dar ieškoti, jei ne per Jonines! Jei tik jas šventi, surask Joną ir uždėk jam ąžuolų vainiką.

Martino Handfordo „Surask Joną“ („Nieko rimto“, 2014)
Martino Handfordo „Surask Joną“ („Nieko rimto“, 2014)

Joną (originale – Wally) sugalvojo ir nupiešė Martinas Handfordas. Šios linksmos raizgių paveikslėlių ir slėpynių knygos žinomos visame pasaulyje. Lietuvių kalba buvo išleistos keturios jų (ir dar pora užduočių knygelių).


  • Martin Handford. Surask Joną! Dail. Martin Handford. Vert. Viktorija Labuckienė. Nieko rimto, 2014. 25 psl.
  • Martin Handford. Surask Joną dabar! Dail. Martin Handford. Vert. Viktorija Labuckienė. Nieko rimto, 2014. 25 psl.
  • Martin Handford. Surask Joną! Nepaprasta kelionė. Dail. Martin Handford. Vert. Viktorija Uzėlaitė. Nieko rimto, 2014. 25 psl.
  • Martin Handford. Surask Joną! Holivude. Dail. Martin Handford. Vert. Tomas Einoris. Nieko rimto, 2017 (2016). 25 psl.

Ar graži tokia knygų kupolė? Jei joje mėgintume įžiūrėti ateitį, tikrai išvystume puikią popietę baltose lankose. Gražios jums šventės, bičiuliai!