Palėk palėk, voruškėle, tavo nameliai dega!
Kur lekia ugniagesių automobilis, garsiai stūgaudamas? Gaisrų gesinti, gaisrų gesinti. Ką tempia mažas meškiukas? Gesintuvus, deguonies balionus, kirvį ir kibirą. Meškiukas – ugniagesys. Trys raudonos kreidelės sudilo bepiešiant liepsnas, kibiras vandens išpurkštas jas gesinant. Geras žaidimas Gaisrų sergėtojo dienai, tai juokias šventas Florijonas!
O aš seku pasakas apie vaidmenų žaidimus ir pradedu ugniagesių temą, juk gaisrai ne tik per šventą Florijoną kyla, ar ne?
Pasaka tokia: kai aš maža buvau, baisiai pykau, kad kiti maži žaisti nemoka! Na, jie žinojo, kaip klases šokinėti, „Žemes“ dalinti, kamuolį spardyti, bet nesuprato, kaip žaisti seklius, žvaigždžių karus ir princesės pagrobimą. Net gydytojai ir gaisrininkai iš jų buvo nekokie, mat ilgam įsijausti į vaidmenį ir sugalvoti siužetą – oi, nelengva.
Žaidėjų iš didžiosios „Ž“ kieme buvo, bet nedaug. Nenuostabu, juk žaisti – kad ir pačius įdomiausius žaidimus – irgi tenka išmokti. Jei kieme panašaus amžiaus vaikai, iš ko mokysies? O jei dar ir į kiemą tėvai neišleidžia? Darželyje visa grupė ant to paties išsivystymo laiptelio tupi ir gailiai mirksi. Nebent prieitų mama ar tėtis ir žaidimų paslaptis atskleistų. Palengva, neskubėdami, nes vaidmenų žaidimai – tai tokios kopėtėlės: per pakopą šoksi, nuslysi.
Štai kodėlčiukas, pačiupęs meškį keliauja į lėlės gimtadienį. Truputį paaugęs pats riaumoja meškinu. Nepraeis nė metai, ir jam prireiks draugų: vis svarbiau tampa ne būti kažkuo, o išmėginti, kaip meškinas kalbina lapę. Teks išmokti nustatyti žaidimo taisykles. Ir štai, jei viskas pavyko, vaikis aptinka sukūręs nuosavą žaidimų erdvę, fantazijos šalį, kurioje viskas įmanoma. Oho!
Kaip sužinoti, kad mažasis žaidėjas pakeliui užstrigo? Jei jis žaidžia tik su mašinėlėmis, jei neišlipa iš to paties siužeto, jei pametęs savo lėkšteles, nebegali žaisti kavinės, jei žaidimuose nenaudoja konstruktorių, kaladėlių ar apskritai neaiškios kilmės objektų, jam reikia pagalbos.
Kaip pagelbės suaugėlis? Pažais kartu, parinks tinkamus žaislus, padės sukurti žaidimo aplinką, išjudins įklimpusį siužetą. Mums nesunku, o vaikis be pagalbos gali tiesiog nesuvokti žaidimo galimybių. Kaip dažnai tenka girdėti, kad „mano sūnui rūpi tik mašinėlės“ ar „ne, manoji – ne statybininkė, Lego jai visai nerūpi“. Gal tie vaikai ir labai kryptingi, bet dažniau tiesiog nemokantys žaisti kitaip ar ribojami turimų žaislų.
Oi, ne! Nesakau, kad žaislų trūksta. Dažniau jų būna per daug, ir jie per daug tiksliai imituoja suaugusiųjų įrankius bei reikmenis. Daug daugiau bus žaidžiama su paprasta dėže, nei su tikslia viryklės kopija, su kibirėliu, nei su blizgančiu gaisrininko šalmu, su pledu, nei su laivo formos palapine. Kuo vyresnis žaidėjas, tuo jam mažiau reikia žaislų ir tuo daugiau – medžiagų. Ach, kaip praverstų nuosava šiukšlelių ir šlamšto dėžutė! Pilna akmenėlių, šakalių, virvučių, vamzdelių, kamštelių. Šie gali tapti bet kuo, o vaikis tuo metu mokosi mąstyti abstrakčiai. T.y. matematikos, logikos ir programuoti, cha!
Mažesniam žaidėjui visgi reikalingos užuominos ir priminimai apie žaidžiamų dalykų paskirtį. Tegu jie būna kuklūs ir neriboja vaizduotės: flomasteriu nupiešta skalė, ženkleliai, savadarbiai lipdukai, o ne pypsintys, grojantys ir šviečiantys nupirktukai. Toks vaizduotės paradoksas: vaidmenų atributai praverčia, karnavaliniai kostiumai – riboja. Jei mažasis gaisrininkas teturi kelis kostiumo elementus, jam tenka ne atlikti vaidmenį, o į jį įsijausti. T.y. mokytis empatijos, cha!
Svarbu parodyti, kaip paprasti daiktai gali virsti ugniagesio, gydytojo ar kirpėjo rinkiniu. Atrasti su vaikais slaptus daiktų ir kitų žaislų gyvenimus. Ir labai greitai vaikai išmoksta matyti giliau, nei apkiautę suaugėliai.
