7 rudeninės paveikslėlių knygos vaikams iki 7 metų
Ėhei, kaip šiltai mus pasitiko rugsėjis! Ilgokai pasisvečiavęs, tiesa, apniuko, bet vis tiek neprisipažino esąs rudens vaikas. Tik paskutinę savaitę riedėdama dviratuku į mokyklą, pačiais ausų galiukais pajutau šalnas. Nieko nepadarysi – pajutus neatjusiu, ėmiau dairytis po biblioteką, ką čia rudeniško paskaičius.
O ar pastebėjote tokią keistenybę? Dažnai knygose veiksmas vyksta neapibrėžtu šiltuoju metų laiku: gal pavasarį, gal nekarštą vasarą, gal rudens pradžioje. Jei knyga menkai iliustruota, taip ir lieki pasimetus. Gerai, kad meškiukų bibliotekoje vis dar gyvena daug paveikslėlių knygų. Ir gerai, kad yra dailininkų, mėgstančių piešti rudenį. Šiandien noriu parodyti kelias knygas, kuriose šlama pageltę lapai, pliaupia rudens lietūs, bumbsi kaštonai ir beveik gali užuosti grybų kvapą.
1. Dorothea Cüppers. Popietė miške. Vert. Loreta Kavolė. Alma littera, 2011. 20 psl.
Viena iš labiausiai suskaitytų ir labiausiai mėgtų knygelių meškiukų bibliotekoje yra D. Cüppers „Popietė miške“. Tai paprastutė kartoninė knygelė su langais ir išpjovomis, pasakojanti apie vaikų išvyką į gamtą: kaip jai pasiruošti, kaip keliauti, kokių taisyklių čia verta laikytis, kokių pramogų prasimanyti ir ką namo parsinešti.
Daug pamokymų? Tiesa, bet jie pateikti išmoningai, įdėti į vaikų lūpas. O tie vaikai, aišku, idealizuoti, mieli, draugiški, paslaugūs, tačiau tuo pat metu labai gyvi: jie griūna, peršlampa kojas, išsigąsta šunų, lipa, kur lipti nedera, kapstosi po purvynus ir šliuožia nuo molingų šlaitų.
Na, jie juk tyrinėja pasaulį! Ir sužino labai daug. Net keista, kiek tokioje mažoje knygelėje telpa žinių apie gamtą. Tam labai pasitarnauja ir protingai paaiškinimams (ar mažiems pokštams!) panaudoti knygos langeliai.
Knygelė labai švelniai, labai dailiai ir su lengvu jumoru nupiešta, iliustracijose daug veiksmo, daug detalių, tad žiūrinėti ją patinka net tiems mažyliams, kuriems tekstai dar nerūpi. Daugiausiai džiaugsmo ji gali suteikti skaitytojams nuo 2 iki 5 metų.
Ar yra vaikų, kuriems knyga netiks? Deja, taip. Knygoje į kelionę leidžiasi vienos darželio grupės vaikai. Pastebėjau, kad kartais nedideli skaitytojai jaučia labai didelę skriaudą, supratę, kad jų aplinkoje viskas ne taip puiku kaip knygose. Žinau mergaitę, kuri pasipiktinusi sviedė puikią Doris Rübel knygą „Vizitas pas vaikų gydytoją“, nes „viskas visai ne taip!“ Jei jūsų darželyje vaikai išleidžiami į išvykas du kartus per metus, skaityti apie kassavaitinę „Miško dieną“ gali būti keista. Tada verčiau išsirinkime kokią rudeninę pasaką. Kad ir tokią:
2. Vladimir Sutejev. Maišas obuolių. Vert. Bronė Balčienė. Alma littera, 2001. 44 psl.
Matyta? Vyresni tėvai puikiai žino V. Sutejevo pasakas, tik ne visada atpažįsta autorių. Pažvelkite į iliustracijas – knieti šūktelėti, kad čia filmukas, ar ne? Multikas, kaip anuomet sakydavo. Nenuostabu, juk V. Sutejevas – vienas iš senosios animacijos meistrų, diktavęs tarybinių filmukų temas, stilių, madas. Jis buvo ir scenarijaus autorius, ir režisierius, ir dailininkas, ir multiplikatorius. Vieni filmukai gimdavo iš jo sukurtų istorijų, kiti – patys virsdavo knygelėmis. Kartais po pasaulį klajodavo keli tos pačios istorijos variantai: knygelė, sukurta prieš filmuką, filmukas pagal tą knygelę ir knygelė, sukurta jau pagal filmuką. Lietuvių kalba buvo išleistos kelios plonutės Sutejevo knygelės. Bibliotekose dar galima rasti 2001 metais „Alma litteros“ leistus rinkinukus po 2-3 pasakaites. Pati rudeniškiausia iš jų – „Maišas obuolių“.
Iškeliavo rudenį kiškis į mišką kiškučiams maisto ieškoti. Ilgai nieko rasti negalėjo, kol nepamatė laukinės obelėlės, nuo raudonšonių obuolių palinkusios. Prisikrovė pilną maišą, kad visiems ilgam užtektų, bet kur ten! Namo beeidamas, sutiko tiek alkanų bičiulių, kad viską išdalino. O po obelėle jau vilkas tyko – ką daryti?
Knygelės moralas paprastutis – daryk gerą, ir tau geru bus atlyginta, dalinkis – grįš šimteriopai. Kol kiškis nuo vilko slapstėsi, jo bičiuliai visas rastas rudens gėrybes į jo namus tempė: riešutus, grybus, kopūstus, morkas, bulves, burokus. Pikčiurnai varnai beliko stebėtis, kaip iš tuščio maišo tiek visko atsirasti galėjo.
Miela paprastutė istorija, labai išraiškingi piešiniai, kartais šioje knygelėje net pavaduojantys tekstą, – ko daugiau 3-6 metų vaikams reikia? Gaila tik, kad „Alma litteros“ rinkinukuose iliustracijos spaudai parengtos nelabai kokybiškai, net lyginant su biudžetiniu rusišku variantu. Išplaukusios linijos, dingę detalės, purvas vienspalviuose plotuose knygos nepuošia:
Būtų šaunu sulaukti atnaujinto leidimo, bet po 2001 metų Sutejevą leido tik kelios marginalios leidyklos, siaubingai sudarkydamos tai jo tekstus, tai iliustracijas. Gal jau mūsų lentynose nebėra vietos tarybinei vaikų literatūros klasikai? Bet žinote ką? Šią vasarą aš visus tuos kiškius, ančiukus ir viščiukus sutikau Vokietijos knygynuose – ten niekas jų praeitimi nesiskundžia, juolab, kad istorijos, na, visiškai apolitiškos. Iliustracijose daug mielų buitinių laikmečio ženklų, bet ideologijos uodega niekur nekyšo.
Jei mažajam skaitytojui patiko „Maišas obuolių“, žinokit, kad tarp Sutejevo pasakaičių galima rasti dar kelias rudenines istorijas. Rekomenduoju paskaityti, kaip miško gyventojai obuolį dalinosi („Obuolys“ iš V. Sutejevo knygos „Eglutė“ („Alma littera“, 2001)), arba kaip visokia miško smulkmė po grybuku slėpėsi („Po grybuku“ iš V. Sutejevo knygos „Stebuklinga lazdelė“ („Alma littera“, 2001)). Ir, beje, apie Sutejevo istorijas meškiukų bibliotekoje kalbamės jau ne pirmą kartą.
Ulfo Starko paveikslėlių knygelės irgi pas mus dažnai minimos, vis padejuojant, kad sunku jų gauti, mat jomis prekiauja viena „Ikea“, o bibliotekos „Ikea“ knygų neperka. Gaila, nes tarp tų knygelių pasitaiko tikrų uogelių. Šįkart jums parodysiu rudeninę:
3. Ulf Stark. Ežiukas iškeliauja iš namų. Dail. Ann-Cathrine Sigrid Ståhlberg. Vert. Comactiva Language Partner. IKEA of Sweden, 2014. 31 psl.
Ežiukas per vasarą užaugo, atėjo metas jam iškeliauti į platųjį pasaulį. Nelengva mamai paleisti savo vaiką, ji drąsinasi, esą, tas jau didelis, bet tuoj pat susijaudinusi prašo saugotis bei stengtis kuo daugiau sužinoti apie šį pasaulį.
Ežiukas ir stengiasi. Jis sužino, kad ristis nuo kalno smagu, o maudytis – nelabai, musmirių geriau nevalgyti, o štai voveruškos, jei su kirminėliais, visai tinka vakarienei. Jis išmoksta saugotis lapių ir pelėdų, susirasti draugų, būti narsus ir apginti silpnesnį.
Mažasis skaitytojas irgi sužino daugybę dalykų apie gamtą. Sužino, kad varlės gaudo muses liežuviu, kad lokiai žiemą miega, kad grybai būna nuodingi ir naudingi, kad ežys gali įveikti gyvatę. O iliustracijos moko atpažinti pėdsakus, įvairiausių medžių lapus, vabalėlius ir sraiges, grybus ir uogas.
Tuose piešiniuose tiek daug gražių ir tikslių detalių! Tikriausiai knygos dailininkė buvo nuoširdi, kai sakė, kad pagrindinis jos įkvėpimo šaltinis – Švedijos miškai. Tuo pat metu aš nelabai džiaugiuosi iliustracijomis: gražūs fonai man niekaip nesulimpa su Ståhlberg sukurtais veikėjų paveikslais. Bet vaikams, kiek teko girdėti, patinka.
Užtat Sveno Nordqvisto iliustracijos žavi ir mažus, ir didelius! Todėl šiame sąraše yra net dvi jo iliustruotos knygos: „Mamulė Mū tvarkosi“ bei „Nelaimingas Petsonas“.
4. Jujja ir Tomas Wieslander. Mamulė Mū tvarkosi. Dail. Sven Nordqvist. Vert. Raimonda Jonkutė. Nieko rimto, 2009. 56 psl.
Lai jūsų neapgauna pražydęs viršelis: Mamulė Mū susiruošė tvarkytis pavasarį, bet knygelėje yra ir rudeninė istorija – „Mamulė Mū statosi namelį“. Taip jau mūsuose įprasta: po vienu viršeliu sudėti kelias paveikslėlių knygas.
Taigi, vieną rudenį Mamulė Mū pažvelgė į pageltusius medžius, o ten... Ten – namelis! Vaikai sumeistravo namelį medyje ir nubėgo palikę krūvas lentgalių, pjūklą ir plaktuką. Kokia gi karvė atsispirtų pagundai pastatyti savo namelį medyje? Ir nesvarbu, kad Varna aiškina, jog karvėms taip nedera. Nesvarbu, kad uodega nulaikyti plaktuką nelengva, ir vinys linksta. „Kas tiesu, nebūtinai teisinga“, – sako Mamulė Mū, ir ji visiškai, neabejotinai, absoliučiai teisi!
Ši knygelė vaikų simpatijas užsitarnavo ne tik dėl išmintingos, pasitikinčios savimi, nebijančios klysti, ramiai ir atkakliai savo tikslo siekiančios Mamulės Mū. Ir ne tik dėl labai šiltai pavaizduotos draugystės tarp tokių skirtingų personažų – kiek atlaidumo, kiek atjautos prireikia bičiuliaujantis su karštakoše, egocentriška, bet geraširde Varna. Ko gero, didžiąją skaitytojų simpatijų dalį pelno išradingos iliustracijos.
Nordqvistas piešdamas kuria labai sudėtingą, paslaptingą pasaulį, kuriame tarsi persidengia keli būties klodai. Ypač gerai tai jaučiama jo rašytose knygose, bet ir Mamulės Mū pasaulis nėra vienplanis, jis tirštai gyvenamas labai skirtingų padariukų. Be to, visų tų padarų ir padariukų laikas kartais tame pačiame atvarte praryja savo uodegą, ir Varna gali pati sau paspausti ranką, o Mamulė Mū sustoti abipus to paties berželio.
Žodžiu, bičiuliai, jei jūsų mažieji skaitytojai dar nepažįsta šių dviejų draugių: Mamulės Mū ir Varnos, kviečiu susipažinti. Ir pradėti siūlau nuo namelio medyje. Man regis, ši knygelė serijoje pati šauniausia. O jei norite užmesti akį į kitas serijos knygeles, tai meškiukų bibliotekoje jų daug esama – pavyzdžiui, apie skaityti besimokančią karvę.
Jei knygelę „Mamulė Mū statosi namelį“ Nordqvistas tik iliustravo, tai seriją apie dėdulę Petsoną ir jo katiną Findusą jis sukūrė nuo A iki Z. „Nelaimingas Petsonas“ – viena iš serijai priklausančių paveikslėlių knygelių (dar yra pasakojimų, užduočių, pažintinių ir veiklos knygų). Ji tokia puiki, kad nenuostabu, jog apie ją meškiukų bibliotekoje jau šnekėjomės, bet prisiminti dar kartą neprošal:
5. Sven Nordqvist. Nelaimingas Petsonas. Vert. Alma Braškytė. Nieko rimto, 2012. 24 psl.
Sven Nordqvist. Nelaimingas Petsonas; Sąmyšis darže. Vert. Alma Braškytė. Tyto alba, 2005. 51 psl.
Taigi, vienoje atokioje sodyboje gyveno dėdulė Petsonas ir jo vienišų dienų paguoda, kalbantis katinas Findusas. Dar gyveno vištos, šimtai muklų ir žiurkių, bet kokie iš jų draugai? Vištos išsiblaškiusios, muklos nematomos – niekas nenuoramai katinėliui neprilygsta. Visa bėda, kad tas Findusas kartais per daug triukšmauja ir nenustygsta vietoje. Apniūkusią rudens dieną, kai norisi tik sėdėti ir gailėti savęs, jo strakaliojimai bet ką išvestų iš kantrybės! Ir Petsonas įsiunta, o Findusas supranta, jog laikas dėdulę gelbėti.
Tai labai šauni knygelė 3-6 metų vaikams, knygelė apie pyktį ir atjautą, draugystę ir pagalbą, išmonę ir atkaklumą. O dar – apie būvimą gamtoje, apie raminantį miško grožį, apie apmirusio ežero rudeninę tylą.
Nordqvistas nupiešė kiek rečiau vaikų knygose vaizduojamą rudenį – vėlyvą, kai ant medžių jau beveik nelikę ryškių lapų, spalvos prigesusios, ir dangus, ir ežeras slepiasi po pilka dulksna, bet ta pilkuma tokia gili ir švytinti.
Ko gero, šioje serijos knygoje dailininkas gamtą pavaizdavo tikroviškiausiai, neįpindamas mėgstamų kito mastelio pasaulių ženklų: jokių gigantiškų morkų ir milžinų batų, net muklų ir kitų pabaisiukų beveik nėra. Regis, per darganas jie visi įsikraustė į Petsono namelį. Štai tuose naminiuose atvartuose pokštų skaičius kvadratiniame centimetre išties viršija bet kokias normas, kad ir kaip siustų Petsonas. Nors, pažvelkite, namo jis grįžta jau visai nepiktas:
Matyt, Petsonui neteko miške slapstytis nuo lokio, kaip kad nutiko tėčiui Roželiui.
6. Markus Majaluoma. Tėti, eime grybauti! Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2010. 72 psl.
O buvo taip: ankstų rudenį, kai dar galima klydinėti po miškus vienmarškiniams ir skaičiuoti paskutinius drugelius, bet grybų jau pilni pašaliai, Roželių šeimyna išsiruošė grybauti. Na, kaip išsiruošė – vaikai murzinas nosytes užvertė, akytėmis paklapsėjo, ir tėtis nesugebėjo jiems atsispirti.
Tėtis Roželis apskritai nemoka sakyti „ne“, mat jo širdis tirpsta iš meilės savo mažyliams. Nieko nuostabaus, kad mažyliai į kelionę pasiėmė knygą apie dinozaurus, kaimyną Pumputį ir vėliavos stiebą. Ir nieko nuostabaus, kad grybų jie taip ir nepririnko, užtat parsivežė karvę ir daugybę įspūdžių.
Meškiukui labai patiko netikėti Markuso Majaluoma istorijų posūkiai, pasiutiškai linksmos painiavos, o man buvo gera skaityti apie tobulai netobulą tėtį, besidžiaugiantį, pasitikintį savo vaikais, stoiškai pakeliantį to pasitikėjimo pasekmes ir visas vaikų išdaigas.
Prisipažinsiu, nemėgstu nonsenso tekstuose ir karikatūriškumo iliustracijose. Šioje knygoje netrūksta nei vieno, nei kito, tad ilgai nedrįsau jos liesti. Ir tik vaikio dėka galų gale atradau linksmas Majaluoma istorijas. Iki valiai prisikvatojusi, dabar turiu pripažinti, kad jei autorius jaučia ribas ir turi gerą skonį, joks nonsensas jam nepakenks.
Beje, jei su Roželių šeima susidraugausite, galėsite su jais susitikti dar kartą – toje pačioje knygoje sudėtos dvi istorijos, tad jie dar ir prie jūros nukeliauja, o tėtis atsiduria negyvenamoje saloje su milžinišku sieniniu laikrodžiu. Bet ša! Aš jums nieko nesakiau! Verčiau papasakosiu apie dar vieną rudeninę knygą (ėėė... tiksliau, pasikartosiu):
7. Vsevolodas Garšinas. Varlė keliauninkė. Dail. Jevgenijus Čiarušinas. Vert. Kazys Papečkys. Vaga, 1980. 14 psl.
Prisipažinsiu, kviesdama į svečius V. Garšino „Varlę keliauninkę“, aš truputį gudrauju. Tai greičiau ne paveikslėlių, o viso labo iliustruota knyga. Žinote, kuo jos skiriasi? Ogi labiausiai tuo, kad paveikslėlių knygoje tekstas neįsivaizduojamas, iki galo nesuvokiamas be vaizdo, o vaizdas – be teksto. Iliustracijos čia būna dalimi autorinio sumanymo, perpiešti jas iš naujo – tai sukurti naują, kitokią knygą. Tuo tarpu Garšino pasaka pirmus kartus leista visai be iliustracijų, o vėliau iliustruota skirtingų dailininkų, nors, man regis, nei vienas iš jų talentu ir subtilumu neprilygsta Jevgenijui Čiarušinui. Čiarušino piešiniai suteikė didaktiniam pasakojimui naujų niuansų: kažkokio svajingumo, mąslumo.
Leidinio formatas irgi linksta prie paveikslėlių knygų: iliustracijos tarpusavyje susietos, didelės, kiekviename atvarte, dažnai driekiasi per abu atvarto puslapius. Tik tiek, kad tekstas čia kiek sudėtingesnis nei anksčiau minėtose knygose, geriau jį supras 5-8 metų skaitytojai.
O istorija verta dėmesio! Rudenį paukščiai traukia į pietus. O varlės? Ką varlės? Jų dalia slėptis dumble ir laukti, tik ne visoms tai patinka. Viena gudragalvė sumanė įsiprašyti į ančių draugiją. Šios taip nustebo, kad net pamiršo ją praryti. Išradinga varlė pasikinkė antis, įsikabino žabtais į rykštelę ir nuskrido virš miškų ir laukų. Gal būtų ir šiltus kraštus pasiekusi, jei nebūtų prasižiojusi, norėdama savo sumanumu pasigirti. Pamokantis finalas? Pamokantis. Ak, bet ne tai svarbiausia! Mums su Meškiuku daug labiau rūpi rudeninė paukščių kelionė, ir kaip antys sunkiais pilvais pliūkšteli į tvenkinį, kaip svarsto, ar tilps tokia didelė varlė į snapą, kaip žemyn galva tarp ančių įsitaisiusi varlė žiūri į margaspalvį mišką ir laukuose plušančius žmones.
Labai vaizdingas pasakojimas, labai žadinančios fantaziją iliustracijos, kalbančios ne tik spalvomis, bet ir tuščiais plotais, nutylėjimais. Visgi Čiarušinas buvo genialus dailininkas-animalistas. Todėl nors ši knyga lietuviškai paskutinį kartą leista kone prieš keturiasdešimt metų, nuoširdžiai patariu jos paieškoti bibliotekose ir pasidžiaugti neįprasta rudenine pasaka.
Gražių jums skaitinių! Gražaus rudens!
