Nenoriu į mokyklą!

Vajė, rugsėjis atlekia kaip greitasis traukinys, ir tėvai vis dažniau apniunka, spėliodami, kaip tam vaikui paaiškinus, ką čia su juo nuveikus ar paskaičius, kad jis užsimanytų į mokyklą, kad būtų jai pasiruošęs ir ten gerai jaustųsi. Gal kur ir yra tokia stebuklinga knyga su atsakymais į visus klausimus, tik aš jos dar neradau. Būsimiems priešmokyklinukams ar pirmokams mielai įteikčiau Oscaro Brenifier paveikslėlių knygelę „Kodėl aš einu į mokyklą?“, bet jos dar niekas lietuviškai neišleido. Ką gi daryti? Pasiraususi bibliotekoje šį bei tą atrinkau ir skubu su jumis pasidalinti.

Pirmą kartą į mokyklą

Norėčiau turėti knygą, kuri išsklaidytų visas būsimųjų pirmokų baimes ir paruoštų juos mokyklai. Tik vis tiek kiekvienas vaikas pats susipažins su naująja mokytoja, pats pirmą kartą įeis į klasę, pats liks tarp nepažįstamų vaikų. Jo jausmai be galo svarbūs, ir jie yra tik jo – jo vieno. Jokios istorijos to nepakeis. Knyga gali tik parodyti, kad nerimauja, bijo, rūpinasi ir kiti pradinukai. Kad tokia būsena visiškai normali. Štai kelios knygos, kuriose pasakojama apie tai, kaip mokyklai ruošiasi ir kaip pirmą kartą peržengę jos slenksti jaučiasi mūsų didvyriški pirmokai:

Ėva Janikovsky. Aš jau einu į mokyklą. Dail. Laslas Rėberis. Vert. Janina Išganaitytė. Vyturys, 1998. 56 psl.
Abby Hanlon. Nenuorama Dorė ir tikra draugė. Vert. Asta Tobulevičienė. Alma littera, 2018. 160 psl.
Beverly Cleary. Įkyrėlė Ramona. Dail. Tracy Dockray. Vert. Irmina Domeikienė. Obuolys, 2011. 224 psl.
Evelina Daciūtė. Meškiai eina į mokyklą (serija „Meškių istorijos“). Dail. Rasa Kaper. Tikra knyga, 2015. 36 psl.

Vengrų rašytojos Ė. Janikovsky knyga „Aš jau einu į mokyklą“ pirmą kartą išleista dar 1983 metais, bet anų laikų mokykla ne taip jau skiriasi nuo šiuolaikinės lietuviškos. Ir, tiesą sakant, knygoje rašoma ne tiek apie mokyklą, kiek apie tai, kodėl verta mokytis. Mat pradėjęs lankyti pirmą klasę, Dinas tikėjosi, jog darželio draugai juo didžiuosis ir truputį pavydės. Deja, Lialei mokykla visai nedaro įspūdžio, ir Dinas sumanė puikų žaidimą, kaip paaiškinti darželinukams, kam ta mokykla ir tie mokslai išvis reikalingi.

Ė. Janikovsky knygos „Aš jau einu į mokyklą“ („Vyturys“, 1998) atvartas

A. Hanlon sugalvota fantazijų pasaulyje gyvenanti mergaitė Dorė susidūrė su kitu iššūkiu. Ji bijojo, kad mokykloje nesusiras draugų, juk brolis ir sesuo sutartinai tvirtino, kad su tokia keistuole niekas nedraugaus. Knyga „Nenuorama Dorė ir tikra draugė“ yra antroji iš šiuo metu sukurtų keturių serijos knygų (paskutinioji pasirodė vos prieš kelis mėnesius), bet skaityti galima ir ją vieną.

A. Hanlon iliustracija knygai „Nenuorama Dorė ir tikra draugė“ („Alma littera“, 2018)

Na, o Ramona pirmą kartą knygų puslapiuose atsirado 1950 metais, dar po penkerių metų jai buvo paskirta atskira knygų serija. B. Cleary nenorėjo skirtis su pamėgtais veikėjais, tad paskutinė serijos knyga pasirodė net 1999 metais. Tiesa, per kone pusę amžiaus Ramona spėjo pabaigti tik ketvirtą klasę. Nieko tokio, ir mokykla, ir iššūkiai, su kuriais susiduria mergaitė menkai tepasikeitė per tuos metus. Be to, visai nebūtina šią seriją skaityti iš eilės. Taigi, knygoje „Įkyrėlė Ramona“ mažoji Ramona pirmą kartą ateina į mokyklą, į paruošiamąją klasę. Ji labai nori būti didelė ir protinga, bet nuolatos pakliūna į bėdą. Jai atrodo, kad ir mokytoja, ir vaikai, ir net tėvai jos nesupranta. Gal tada neverta net eiti į tą mokyklą? Amžinas klausimas, ar ne? Gaila tik, kad knyga prastokai išversta ir labai jau taupiai išleista.

B. Cleary knygos „Įkyrėlė Ramona“ („Obuolys“, 2011) atvartas

Lietuvių autorės irgi užjaučia būsimus pirmokus. Jiems skirta E. Daciūtės bei R. Kaper knyga „Meškiai eina į mokyklą“ iš serijos „Meškių istorijos“. Tai labai tyli serija: ramių spalvų, neskubraus pasakojimo, išmintingų pastebėjimų. Deja, meškiai mūsų bibliotekoje neprigijo, tad apie jų kelią į mokyklą mes net nemėginome skaityti. Pabandykite jūs – gal kaip tik ši knyga padės įveikti mokyklos baimę?

E. Daciūtės knygos „Meškiai eina į mokyklą“ („Tikra knyga“, 2015) atvartas

Gaila, kad lietuvių rašytojos ir rašytojai tiek nedaug dėmesio skyrė šiai temai. O juk baimių mažieji turi oho kiek! Kartais užtenka jas vien įvardinti, ir kelias į mokyklą tampa nebe toks baugus. Tokios labai paprastos, labai konkrečios ir lakoniškos knygos lietuvių kalba aš neradau. Gal dėl to, kad Lietuvoje mokyklą lankyti pradeda septynmečiai dičkiai, kuriems rašomos gerokai rimtesnės istorijos? O štai anglų kalba tokių knygų esama nemažai. Vieną noriu parodyti ir jums:

Robie H. Harris. I am not going to school today! Ill. by Jan Ormerod. Margaret K. McElderry Books, 2003. 32 p.

R. H. Harris knyga paprasta kaip mokyklinė lenta, bet savo užduotį atlieka puikiai. Taigi, pirmąją mokslo metų dieną berniukas atsisako eiti į mokyklą, nes tą dieną ničnieko negalì žinoti. Nežinai klasiokų vardų, nežinai, kur tavo spintelė, ir kur guli kreidelės, nenutuoki, kas bus priešpiečiams, nemoki dainelių, neįsivaizduoji, kada mokytoja skaitys knygelę, nerandi tualeto ir net neįtari, ar galima lyjant žaisti kieme. Bet jei į mokyklą tave lydės geras pažįstamas, kad ir pliušinis, bus gerokai drąsiau.

R. H. Harris knygos „I am not going to school today!“ („Margaret K. McElderry Books“, 2003) atvartas

Puikiai padrąsina ir artimųjų papasakotos istorijos apie tai, kaip jie pirmą kartą ėjo į mokyklą, tegu mokykla ir buvo visai kitokia. Apie tuos senus laikus rašoma šiose knygose:

Jurga Čekatauskaitė. Uršulė eis į mokyklą. Dail. Ieva Babilaitė. Dominicus Lituanus, 2009. 39 psl.
Ramutė Skučaitė. Mano pamokėlės: žaislinė knygelė. Dail. Arūnas Žilys. Vyturys, 1987. 12 psl.
Jevgenijus Švarcas. Pirmokė. Vert. Eduardas Mieželaitis. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950. 108 psl.
Parvathi Thampi. Gita eina į mokyklą. Dail. German Mazurin. Vert. Salomėja Zastarskytė. Vaga, 1982. 30 psl.

J. Čekatauskaitės knygoje išmaniai supintos dvi istorijos: nerimastingai rugsėjo laukiančios mažosios Uršulės ir jos močiutės, kuri su šypsena prisimena savo mokyklinius metus. Nors močiutė tegali papasakoti apie penketukus ar rudas uniformas su prijuostėmis, bet po tų istorijų Uršulė daug geriau supranta, kas jos laukia. Močiutė šneka apie tai, kad nereikia bijoti suklysti, kad nėra blogų mokinių, ir svarbiausia stengtis pralenkti save, o ne klasės draugus. Ji nežada linksmybių ir mylinčios fėjos mokytojos, bet nuramina, kad mokykloje vaikų niekas nekankina, kad mokytoja padės išspręsti visas bėdas, stengsis dėl vaikų, mokys, auklės ir gal net mylės. Tas „gal“ man labai patiko – meile vaikams per daug spekuliuojama, pragmatiškas močiutės žvilgsnis padeda tvarkingai susidėlioti realius lūkesčius. Tiesa, močiutė ne visada tokia išmintinga – pareiškimas, kad iš kitų vaikų šaiposi tik kvailiai, kiek prieštaringas, ar ne? Ir visgi knyga naudinga, guodžianti ir palaikanti. Ir dar graži, ačiū dailininkei Ievai Babilaitei.

J. Čekatauskaitės knygos „Uršulė eis į mokyklą“ („Dominicus Lituanus“, 2009) atvartas

Penketukus ir prijuostes mena ir mažutė žaislinė R. Skučaitės knygelė „Mano pamokėlės“. Jei dar rasiu bibliotekos lentynoje kur užkritusią, pasodinsiu mažąjį su močiute – lai kartu leidžiasi į kelionę laiku.

Jei kelionė laiku pradžiugins, susirasiu dar vieną knygelę, J. Švarco „Pirmokę“. Ji mena net ne senelių – prosenelių laikus. Istorija apie Marusią pirmą kartą išspausdinta 1947 metais žurnale „Murzilka“, o vėliau pasirodė ir atskiru leidiniu. Knyga atsirado iš scenarijaus tais pačiais metais nufilmuotam kino filmui, tad ir iliustruota ji buvo kino kadrais. „Pirmokę“ skaitytojai pamėgo, Rusijoje ši knyga laikoma vaikų literatūros klasika, perleidžiama ir skaitoma iki šiol. Lietuviškai ji pasirodė 1950 metais, tad daugelyje bibliotekų jau suskaityta. Deja, aš irgi neturiu ir negaliu parodyti lietuviško knygos leidimo. Meškiukui kelias istorijas versiu iš rusų kalbos. Labai man patinka, kaip Marusia keliavo užsirašyti į mokyklą, mat labai panašiai į mokyklą pateko ir Meškiuko močiutė.

Na, o jei vaikiui kils klausimas, ar kartais nebuvo geriau apskritai be mokyklų, galėsime paskaityti P. Thampi knygelę „Gita eina į mokyklą“. Tegu tai ne tokių jau senų laikų istorija, bet čia pasakojama apie vieną Indijos kaimelį, kuriame apie mokyklas niekas nė girdėti negirdėjo. O tada vieną gražią dieną mokykla atsirado, tik vaikai taip ir nesuprato, kam ji skirta. Gita, labai jautri ir lakios fantazijos mergaitė, prisigalvojo tiek visokių baisybių, kad net užeiti į tą naują, erdvų namą nesutiko.

P. Thampi knygos „Gita eina į mokyklą“ („Vaga“, 1982) iliustracijos

Mokykloje linksma

Ne kartą teko girdėti, kaip darželių auklėtojos gąsdina išdykusius mažylius, kad, štai, jie nenusėdi prie tokių linksmų užduotėlių ar bendrų žaidimų, o mokykloje juk teks ramiai sėdėti, rimtai dirbti, nedūkti, gražiai elgtis. Nenuostabu, kad vaikai nenori eiti į tą nuobodžią mokyklą. Ką daryti? Būsimiems pirmokams gali padėti knygos apie linksmą pradinukų gyvenimą. Tik atsargiai! Šių knygų herojai – tikri nenuoramos ir toli gražu ne visada elgiasi tinkamai ar juolab pagarbiai. Skaitytojus jie gali išmokyti visokių išdaigų, kartais ir visai begėdiškų.

Timo Parvela. Elė ir draugai. Dail. Agnė Nananai. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2013. 120 psl.
Timo Parvela. Elė ir pašėlusi klasė. Dail. Agnė Nananai. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2014. 128 psl.
Achim Bröger. Pica ir Oskaras eina į mokyklą. Dail. Gisela Kalow. Vert. Elena Zambacevičiūtė. Gimtasis žodis, 2005. 71 psl.
Jana Frey. Padorių mokytojų baubas! (serija „Patrakėlė klasė“). Dail. Karin Schliehe, Bernhard Mark. Vert. Vidas Morkūnas. Alma littera, 2006 (2013). 107 psl.
René Goscinny, Jean-Jacques Sempé. Mažasis Nikola. Vert. Ramutė Ramunienė. Alma littera, 2006. 156 psl.
René Goscinny, Jean-Jacques Sempé. Mažojo Nikola pertraukos. Vert. Ramutė Ramunienė. Alma littera, 2006. 124 psl.
Astrida Lindgren. Pepė eina į mokyklą (serija „Pradinuko biblioteka“). Dail. Rimvydas Kepežinskas. Vert. Eugenija Stravinskienė. Šviesa, 2005. 9 psl.
J.K. Rowling. Haris Poteris ir Išminties Akmuo. Vert. Zita Marienė. Alma littera, 2000 (2001-2005, 2007-2009, 2014-2018). 247 psl.

Buvęs pradinių klasių mokytojas T. Parvela sukūrė smagią knygų serija apie mergaitę Elę, jos klasiokus ir mokytoją, kuriam teko ši pašėlusi klasė. Suomiškai tų knygų yra kelios dešimtys, lietuviškai išleistos trys, kuriose sudėtos iš viso septynios istorijos. Būsimiems pirmokams artimiausi bus pasakojimai iš knygos „Elė ir draugai“, mat čia rašoma apie kasdienį gyvenimą pirmoje klasėje. Knygoje „Elė ir pašėlusi klasė“ sutiksime tuos pačius nenuoramas, ką tik perėjusius į antrą klasę. Na, o knygoje „Elė Laplandijoje“ rašoma apie nuotykius, patirtus per žiemos atostogas. Gaila, kad T. Parvela jumoro jausmas Meškiukui neįtiko, mano žmogutis baisiai rimtas. O ką jūs manot apie šias knygas, bičiuliai?

T. Parvela knygos „Elė ir draugai“ („Nieko rimto“, 2013) atvartas

A. Bröger irgi parašė kelias istorijas apie nedidelę mergaitę, visų vadinama Pica. Pica turi įsivaizduojamą, o gal ir nevisai įsivaizduojamą draugą – drambliuką Oskarą, kuriam labai knieti sužinoti, kaip gyvena mažos draugiškos mergaitės. Nenuostabu, kad vieną dieną Oskaras nusprendžia apsilankyti mokykloje. Įsivaizduojate, kokia sumaištis čia kilo! Mokykliniai mergaitės ir drambliuko nuotykiai surašyti knygelėje „Pica ir Oskaras eina į mokyklą“.

A. Bröger knygos „Pica ir Oskaras eina į mokyklą“ („Gimtasis žodis“, 2005) atvartas

Dar vieną knygų seriją apie neįtikėtinus nuotykius mokykloje sukūrė J. Frey. Trečiokai buvo tiesiog nepakenčiami, kol jų mokytoja netapo tikrų tikriausia burtininkė. Kas galėjo pagalvoti, kad lankyti mokyklą gali būti taip įdomu! Apie pirmąjį susitikimą su naująja mokytoja ir jos stebuklingais metodais rašoma knygoje „Padorių mokytojų baubas!“

J. Frey knygos „Padorių mokytojų baubas!“ („Alma littera“, 2013) atvartas

Na, o apie Prancūzijos pradinukų gyvenimą pasakojama R. Goscinny bei J. Sempé knygose. Tiesa, skaityti jas reikėtų atsargiai. Nors iliustracijos puikios, o istorijos siaubingai juokingos, bet šie mokiniai tokie velnių priėdę, mokytojų metodai tokie nepedagogiški, išvados tokios paradoksalios, kad tėvams gali kilti šiokių tokių abejonių... Ir gerai, mat šias knygas vaikai turi perskaityti paslapčiomis.

Goscinny ir Sempe knygos „Mažasis Nikola“ („Alma littera“, 2006) atvartas

Įžūlias išdaigas lengviau atleisti nenuoramai Pepei. Jei jos nuotykiai dar neskaityti, pats laikas sužinoti bent kaip jai sekėsi mokykloje. Šis epizodas yra išleistas atskira plona knygele „Pradinuko bibliotekos“ serijoje. Gaila, kad A. Lindgren nedaug terašė apie mokinukų džiaugsmus ir rūpesčius. Madikė ar Emilis, aišku, laiku pradėjo lankyti mokyklą, bet, atrodo, kad visaregė autorės akis visgi kiaurai mokyklos sienas nematė.

Na, o ypatingai lakios vaizduotės vaikams siūlyčiau prieš mokyklą susipažinti ir su J.K. Rowling „Hariu Poteriu“. Nors knygos herojus yra keliais metais vyresnis už mūsų pirmokėlius, bet susiduria su tais pačiais iššūkiais – juk jis irgi pradeda lankyti naują mokyklą, jis irgi siaubingai bijo, kad jam nesiseks mokslai ar nepavyks susirasti draugų. Geriausia, kad šios serijos knygos kuo plačiausiai ir išsamiausiai parodo, kaip įdomu gali būti mokytis naujų dalykų.

Dauguma knygų, kurias čia išvardinau nėra labai senos. Elė į pirmą klasę nuėjo 1995 metais, drambliukas aplankė Picą 1985 metais, patrakėlės klasės nuotykiai prasidėjo 2002 metais, Haris Poteris sėdo ant šluotos 1997 metais. Ir tik Pepė su mažuoju Nikola krėtė šunybes gerokai anksčiau. Pepė į Vilą Vilaitę atsikraustė 1945 metais, o Nikola su klasės draugais susipažino šeštame dešimtmetyje. Nenuostabu, kad daugelis visose tose knygose aprašomų išgyvenimų bei nutikimų atrodo tokie pažįstami ir ne taip jau skiriasi nuo dabartinių pradinukų kasdienybės. Tačiau esama knygų, kurių šiandienos vaikams suprasti nelengva, mat jose aprašoma visai kitokia mokykla. Mokykla, kurioje svarbiausia kolektyvas, kurioje būtina priklausyti politizuotoms vaikų ir jaunimo organizacijoms, kurioje svarbiau laiku nukasti bulves, nei mokytis matematikos. Aišku, vaikai ir anuomet buvo vaikais, o greta makulatūros apie spaliukų grandžių varžymąsi dėl geresnio vidurkio pasitaikydavo tikrai įdomių, šmaikščių ir įžvalgių knygų apie amžinus dalykus. Ak, kad kas išrinktų grūdus iš pelų... Tuo tarpu pasiūlysiu pavartyti tik vieną knygą apie tarybinių laikų ketvirtokus:

Nikolajus Nosovas. Vitia Maliejevas mokykloje ir namie. Dail. Georgijus Pozinas. Vert. Vytautas Visockas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1953. 180 psl.

Ir jau baikim apie tuos išdykėlius bei jų išdaigas! Galų gale mokslai irgi svarbūs.

Mokytis smagu

Mažutėliai kone visi smalsuoliai. Bet būna, kad domisi kuo nori, tik ne skaitymu, rašymu, skaičiavimu. Ir į mokyklą jų netraukia. Galbūt jiems padėtų kelios knygelės?

Jujja Wieslander. Mamulė Mū skaito. Dail. Sven Nordqvist. Vert. Raimonda Jonkutė. Nieko rimto, 2013. 26 psl.
Becky Bloom. Išsilavinęs vilkas. Dail. Pascal Biet. Vert. Kristina Kudirkienė. Gimtasis žodis, 2004. 26 psl.
Georgijus Jurminas. Apie suolą ir pieštuką... Dail. J. Grušinas. Vert. Renata Zajančkauskaitė. Vaga, 1983. 64 psl.

Yra daugybė pažintinių knygų, skirtų vaikų matematiniams, gamtamoksliniams, kalbiniams ar dar kokiems gebėjimams lavinti. Jų apžvalgos aš čia nedarysiu. Noriu paminėti tik porą knygelių, siūlančių sektinus pavyzdžius – herojus, kurie patys labai trokšta mokytis ir įveikia net didžiausias kliūtis. Štai Mamulė Mū yra karvė, o karvėms nedera skaityti knygų bei lankytis bibliotekose, ir visgi ji atkakliai deda raidę prie raidės.

J. Wieslander knygos „Mamulė Mū skaito“ („Nieko rimto“, 2013) atvartas

O štai B. Bloom sumanė visą ūkį, kuriame skaito ir karvės, ir antys, ir paršeliai. Tik didelis piktas vilkas nemoka skaityti... kol kas. Išmoks ir jis, juk nori padaryti įspūdį ūkio gyventojams.

B. Bloom knygos „Išsilavinęs vilkas“ („Gimtasis žodis“, 2004) atvartas

Abi knygelės yra skirtos visai nedideliems skaitytojams ir labiausiai galėtų patikti 3-5 metų vaikams. Bet jei priešmokyklinukas visai nesidomi skaitymu, tai ir knygų pasaulyje jis tikriausiai jaučiasi nejaukiai. Tokie paprastučiai skaitiniai su daugybe spalvingų paveikslėlių – neblogas startas.

O jei vaikas gudrus ir smarkus, nei raidžių, nei skaičių nebijo, bet nesupranta, kuo mokykla jam gali būti įdomi? Tada gal jam tereikia pagelbėti atidžiau įsižiūrėti? G. Jurmino knyga „Apie suolą ir pieštuką...“, kad ir gerokai senstelėjusi, be galo naudinga. Čia pasakojama apie pačius paprasčiausius, kasdienius mokinuko reikmenis, klasės inventorių, mokymosi organizavimą. Ir dėstoma be galo įdomiai – per trumputes istorines apybraižas. Suprasti visas jas būsimam pirmokėliui gali būti sunkoka, bet iš eilės visko skaityti ir neverta. Per daug pasikeitė ir pati mokykla, ir jos vertybės.

G. Jurmino knygos „Apie suolą ir pieštuką...“ („Vaga“, 1983) atvartas

Mokausi namie

Kokia bebūtų mokykla, lankyti ją lengviau, kai moki šiek tiek daugiau, nei klasiokai. Todėl daug tėvų stengiasi paruošti vaiką mokyklai ne tik morališkai, bet ir lavindami jo kalbą, motoriką, dėmesį. Tam skirtų įvairių užduočių knygų, pratybų knygynuose pilna, tačiau kaip retai šios mokymo priemonės džiugina mažuosius. Man liūdna žiūrėti į populiariąsias „Katino dienas“ ar „Opa Pa“, nesinori vedžioti linijų ar rašyti kabliukų kituose leidiniuose. Tiesą sakant, toks pasiruošimas, man regis, tik atgraso nuo mokyklos. Jei labai norisi, geriau rinktis kokį nedidelį ir simpatišką pratybų sąsiuvinį, net jei jis ir nėra visiškai metodiškai tobulas. Užtat bus galima mėgautis iliustracijomis ir neskubant, iš lėto atlikti užduotis.

Hanna Sörensen. Einu į mokyklą (serija „Mano draugė Tina“). Dail. Uli Velte. Vert. Loreta Kavolė. Alma littera, 2012. 49 psl.
Daiva Gedvilienė. Kakė Makė ruošiasi į mokyklą: užduotys priešmokyklinukams, 1-2 d. Dail. Lina Žutautė, Marius Zavadskis. Alma littera, 2016.

Prieš kelerius metus „Alma littera“ pamėgino leisti Vokietijoje be galo populiarios serijos „Mano draugė Tina“ (vok. "Meine Freundin Conni") užduočių knygeles – jos išties labai mielos. Tikiuosi, kad kada nors ši serija dar užsuks į mūsų kraštus, nors mes čia turime ir savų herojų. Prieštaringoji „Kakė Makė“ pritraukė daugybę gerbėjų. Jiems tikriausiai daug linksmiau bus atlikti pratimus su mėgstamų knygų veikėjais. Bet dar linksmiau mokyklai ruoštis ne tepliojant sąsiuvinius, o žaidžiant arkliukus, gaudant „blusas“ ar dar kaip kvailiojant. Tokių naudingų pakvailiojimų tėvai gali rasti puikioje L. Doyon knygoje „Parenkite savo vaiką mokyklai. 500 psichomotorinių žaidimų 2-6 metų vaikams“:

Louise Doyon. Parenkite savo vaiką mokyklai. 500 psichomotorinių žaidimų 2-6 metų vaikams. Vert. Giedrė Cibulskaitė. Baltos lankos, 2011. 177 psl.
Louise Doyon. Parenkite savo vaiką mokyklai. 500 psichomotorinių žaidimų 2-6 metų vaikams. Vert. Giedrė Cibulskaitė. Baltos lankos, 2017. 178 psl.

Viskas, bičiuliai, mano lentynos ištuštėjo. Nebežinau, ką čia dar įdomaus galėtumėte su būsimais pirmokėliais paskaityti. Tiesa, yra kelios knygos, kurias pravartu perskaityti patiems tėvams.

Apie sužeistą vaiką

Vaiko vidinis pasaulis gal ir nebrandus, bet toks pats sudėtingas. Gal nenoras eiti į mokyklą nėra užgaida? Kokios povandeninės srovės prasiveržia šiomis baimėmis? Specialistai tikriausiai galėtų daug apie tai papasakoti, bet pajusti šį mikropasaulį kitame, kitaip pažvelgti į vaiką man geriausiai padeda grožinė literatūra:

Marija Gripė. Elvis Karlsonas. Dail. Haraldas Gripė. Vert. Eugenija Stravinskienė. Vaga, 1980. 128 psl.
Marija Gripė. Elvi! Elvi! Dail. Haraldas Gripė. Vert. Eugenija Stravinskienė. Vyturys, 1986. 134 psl.
Marina Aromštam. Kai ilsis angelai. Dail. Ilja Donec ir Margarita Ščetinskaja. Vert. Virginija Genienė. Gelmės, 2016. 208 psl.

M. Gripė rašo labai liūdnas ir skaudžias knygas apie nepritampančius ir skriaudžiamus vaikus. Jos turėtų būti skirtos taip pat vaikams, bet kažin, ar Elvio Karlsono bendraamžiai ištvertų tiek daug teksto apie gyvenimo neteisybes. Be to, ko gero, vien suaugę gali visiškai suprasti, kokia skriauda daroma tam mažučiui, tik besiruošiančiam į mokyklą berniukui. Ir gal truputį pasimokyti supratimo bei atjautos.

M. Aromštam knygoje taip pat labai daug skausmo ir nevilties. Tik šįkart perspektyva mainosi, pinasi vaiko ir mokytojos žvilgsniai į pasaulį. Ir jei vaikas susitelkęs į save, mokytoja mėgina sustyguoti klasės bendrabūvį. Ji charizmatiška, ta mokytoja, protinga, atvira ir teisinga. O knyga vis tiek – viena nesekmės istorija, pasakojimas apie netobulus žmones.

Šios knygos mezga paradoksą, rodo, kaip sunku ką nors pakeisti vaiko sieloje, ir kartu – kaip atsargiai reikia tai daryti, kaip lengva viską sugriauti. Todėl, beje, aš į savo sąrašus neįtraukiau kelių kadaise mėgtų ir populiarių knygų apie mokyklą.

Kreivi veidrodžiai

Prisimenat „Zuikį puikį“? Aišku, prisimenat: „Sėdi klasėje / Po du, / Rašo zuikiai / Be klaidų“. Tai viena iš populiariausių lietuviškų poemėlių vaikams, istorija apie zuikį, kuris ruošėsi į mokyklą, bet susidėjo su bloga kompanija ir vos nenuėjo šunkeliais. Šios knygos leidimų skaičius įspūdingas:

Eduardas Mieželaitis. Zuikis puikis:
Eduardas Mieželaitis. Zuikis puikis. Dail. Rimtas Kalpokas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949. 16 psl.
Eduardas Mieželaitis. Zuikis puikis. Dail. Vaclovas Kosciuška. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. 20 psl.
Eduardas Mieželaitis. Zuikis puikis. Dail. Vaclovas Kosciuška. Vaga, 1965 (1973, 1975). 20 psl.
Eduardas Mieželaitis. Zuikis puikis. Dail. Vaclovas Kosciuška. Victoria, 1992. 24 psl.
Eduardas Mieželaitis. Zuikis puikis. Dail. Albina Makūnaitė. Džiugas, 1996 (2001, 2003). 25 psl.
Eduardas Mieželaitis. Zuikis puikis. Dail. Vaclovas Kosciuška. Alma littera, 2009 (2010, 2011, 2013-2016). 21 psl.

Įspūdingas ir čia aprašytas mokinių bendravimas tarpusavyje, mokytojo pedagoginis talentas. Nenorėčiau, kad mano vaikis eitų į tokią mokyklą. Nenorėčiau ir kad susidarytų mokyklos vaizdą pagal šią poemą.

Panašų mokyklos kaip disciplinavimo ir bausmės vietos įvaizdį sukūrė Vytė Nemunėlis (Bernardas Brazdžionis), versdamas Adolfo Holsto poemėlę „Mokykla miške“:

Adolf Holst. Mokykla miške. Dail. E. Wenz-Victor. Vert. Vytė Nemunėlis. Victoria, 1991. 16 psl.

Ne, bičiuliai, jei šias knygas ir sumanysime skaityti, tai tik ne prieš mokyklą!

Dienoraščiai

Beje, besiruošdami į mokyklą, mes ne tik skaitome. Netrukus vieną knygą pradėsime ir rašyti. Taip, taip – tą patį pirmoko dienoraštį. Gali jis būti savadarbis, bet galima jį ir įsigyti. Įvairiausių moksleivio dienoraščių pilni knygynai, mokyklose dalinami „Pirmoko pasai“. Na, o man patiko šis: