Nenugalėta mirtis: septynios paveikslėlių knygos
Vos užgimusi pasuki myriop. Nelengva su tuo susitaikyti, tenka ilgai pratintis prie tos minties – lyg prieš nerdama kištum pirštus į šaltą vandenį (ir neištvėrusi pasuktum į krantą). Gal todėl klasikinėje vaikų literatūroje tiek mirties? Ir gal todėl nepakeliama sunkenybe ir graudumu persunkti Biliūno ir Vienuolio, Lazdynų Pelėdos ir Šatrijos Raganos tomeliai šiandien džiūsta nejudinami atokiose bibliotekų lentynose? Nūnai paklausios jausmingos, bet džiugios knygos. Rašytojai, leidėjų bei pirkėjų spaudžiami, drebančiomis rankomis ištaiso „jei mirsime“ į „kai būsime toli toli“ (tikra istorija!). Tik ar visais „toliais“ ir „dangumis“, visais „iškeliavo“ ir „užmigo“ mes nemaitiname juodosios bedugnės vaiko sieloje, iš kurios vieną dieną plūstelės atgal tokia neviltis, kad jau nebegalėsime net žioptelėti? O gal verta sekti Vaižganto pavyzdžiu, kuris net mažiausiems skirtuose vaizdeliuose atvirai rašė apie įvairiausius mirties pavidalus? Esą, tegul pažįsta, tegu pripranta prie pasaulio tvarkos.
Skandinavijos ir Nyderlandų vaikų literatūroje ši tema šiandien skamba visais registrais. Aš jau rašiau apie Pernillą Stalfelt, bet galėčiau taip pat paminėti kad ir Ulfo Nilssono bei Eva'os Eriksson "Alla döda små djur" („Visi mirę gyvūnai“) – graudžiai juokingą istoriją apie nuobodžiaujančius vaikus, kurie sumano žaisti laidotuves. Juk visur tiek daug mirusių gyvūnėlių: pelių pelėkautuose, silkių šaldiklyje, bičių ant palangės. Laidoti juos taip smagu... kol nesusiduri su mirtimi ir praradimu iš arčiau. Tą akimirką mirtis pasirodo visai kitokia, ir kruopščiai sustyguotas žaidimas pažyra.
Skirtingus mirties pavidalus tyrinėja Bette Westera ir Sylvia Weve paveikslėlių ir eilėraščių knygoje "Doodgewoon" („Mirtinai paprasta“). Atviri, sąžiningi tekstai čia vietomis skamba kaip raudos ar baladės, bet nė karto nepanyra į sentimentalumą, o iliustracijų ir teksto dermėje daug sveiko jumoro.
Galėčiau vardinti ir vardinti daugybę kitų knygų, tik gaila, kad jos dar neišmoko lietuviškai. Bet gal žingsnis po žingsnio ir mes pasiryšime vėl pažvelgti neišvengiamybei į akis ir atvirai, nuoširdžiai kalbėtis apie mirtį su vaikais. Juk po truputį tokios knygos, net skirtos visai mažiems, vėl skinasi kelią į mūsų lentynas. Yra jau ir kelios paveikslėlių knygos, išleistos lietuvių kalba.
1. Wolf Erlbruch. Antis, mirtis ir tulpė. Vert. Rūta Jonynaitė. Odilė, 2018. 32 psl.
Plačiausią žingsnį, aišku, žengė leidykla „Odilė“ lietuvių kalba išleidusi Wolfo Erlbrucho paveikslėlių knygą „Antis, Mirtis ir tulpė“. Tai be galo atvira ir labai švelni istorija apie mirtingumą. Tokia švelni, kad jos ciniškas atvirumas neužgauna.
O gal tiesiog nespėja užgauti? Autorius ir piešia, ir rašo be galo lakoniškai. Keliais sakiniais mus supažindina su antimi Antimi, kuri pirmą kartą pajunta artėjančią mirtį (vardu Mirtis, aišku). Po kelių puslapių Anties kūnas jau atšąla ir paleidžiamas pasroviui su apvytusia tulpe ant krūtinės. Dramatiška? Gal tik pačiai Ančiai. Mirtis jau ruošia gėlę lapės vaikomam kiškiui, jai nėra kada gedėti. Ir nėra kada jaustis kaltai – juk visas blogybes atneša gyvenimas, o ne mirtis.
2. Benji Davies. Senelio sala. Vert. Emilija Ferdmanaitė. Presa, 2017. 32 psl.
Apie gedulą ir atsisveikinimą su mirusiaisiais pasakoja kitos knygelės. Benji Davies taip subtiliai pakviečia tai apmąstyti, kad ne tik vaikai, bet kartais ir suaugę skaitytojai nepastebi su knygos herojais įžengę į mirusiųjų valdas. „Senelio saloje“ vaikas mėgina paaiškinti sau, kur dingo mylimas senelis.
Jis sukuria istoriją apie nuostabią atogrąžų salą, kurioje seneliui daugiau niekada neprireiks lazdos, palėpėje rūdijantis gramofonas vėl gros mėgstamas melodijas ir iš tuščio narvelio ištrūkusios papūgos pripildys džiungles klegesio. Bet tai nėra pasakojimas apie senelį „danguje“, tai tylus sugrįžimas į akimirką, kai susivoki, kad viskas kaip visada, tik žmogaus nebėra.
3. Martin Widmark, Emilia Dziubak. Ilga kelionė. Vert. Mantas Karvelis. Nieko rimto, 2019. 40 psl.
Martino Widmarko istorija „Ilgoje kelionėje“ ilgesnė, bet ir paprastesnė, tiesmukesnė. Liguistas, melancholiškas berniukas Adamas netenka vienintelio draugo – seno šuns. Negalėdamas ištverti šio išsiskyrimo, jis panyra į sapnus ir regėjimus, vis labiau silpdamas ir toldamas nuo gyvųjų pasaulio.
Išgelbsti jį energinga benamė mergaitė ir jos katė, sumaniusi atsivesti kačiukus tiesiog Adamo namuose. Nauja gyvybė, užpildanti po išsiskyrimo atsiradusias tuštumas, įveikianti mirtį, guodžianti – gal ir ne nauja idėja, tačiau Emilia'os Dziubak piešiniai suteikia pasakojimui gelmės ir savotiško universalumo.
4. Trace Moroney. Kai jaučiuosi liūdnas. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2014. 18 psl.
Trace Moroney. Kai man liūdna. Vert. Simona Šoparaitė. Baltos lankos, 2019. 18 psl.
Kaip dar ištverti liūdesį padeda suprasti Trace'ės Moroney knygelė „Kai jaučiuosi liūdnas“ („Kai man liūdna“ – naujesniame leidime). Jos negalima pavadinti pasakojimu apie mirtį. Mirtis čia minima tik kaip vienas iš liūdinančių dalykų, bet kalbėjimas apie ją ir atviras patiriamų jausmų įvardinimas galbūt padės kokiai skaudančiai sielai pasveikti.
Visa šios autorės „Jausmų“ serija sumanyta kaip savotiška emocinė greitoji pagalba – gairės vaikų ir tėvų pokalbiui, kai užklumpa sunkiai suvokiami ir suvaldomi išgyvenimai. Grožinė knygos vertė, matyt, Moroney rūpėjo mažiausiai, užtat labiausiai – vaiko širdis.
5. Viola Rohner, Dorota Wünsch. Kaip senelis mokėsi plaukti. Vert. Indrė Dalia Klimkaitė. Gimtasis žodis, 2013. 26 psl.
Knygų apie išsiskyrimą ir gedėjimą galima rasti ir daugiau, bet visose jose į mirtį žvelgiama tarsi pro galinio vaizdo veidrodėlį. Mirtis jau nutiko kažkam kitam, tereikia atrasti, kaip su ja susitaikyti. Bet kaip susitaikyti su artėjančia mirtimi? Filosofinį atsakymą siūlo „Antis, Mirtis ir tulpė“, kasdieniškesnį – Violos Rohner ir Dorotos Wünsch „Kaip senelis mokėsi plaukti“. Mažos mergaitės senelį kamuoja mirties baimė, jis kartoja ir kartoja, kad tikriausiai jau paskutinį kartą lanko anūkę, paskutinį kartą mato traukinius, paskutinį kartą perka knygą ir išlydi mirusius draugus. Jo gyvenime nebeliko vietos niekam, tik mirties laukimui.
Bent jau taip jis manė, kol maža mergaitė neparodė, kad iki paskutinio atodūsio yra laiko ir pirmiems kartams. Ir tegu netrukus senelis išplauks visiems laikams, bet šiandien jis gali pirmą kartą paplaukioti ežere, ar ne?
6. Sylvia van Ommen. Dražė. Vert. Vida Bėkštienė. Gimtasis žodis, 2005. 46 psl.
Sylvijos van Ommen „Dražė“ herojai mirties visai nebijo. Jie labai ramiai spėlioja, kas jų laukia anapus. Ar yra dangus? Ar po mirties dings visi prisiminimai? Ar dar pavyks pasimatyti su draugais? Tie svarstymai atrodo labai naivūs, bet nejučiomis pajunti pagarbą dviems bičiuliams, stoiškai priimantiems nežinomybę ir visada matantiems išeitį.
Gali pasirodyti, kad jie vengia galvoti apie tai, kad mirtis gali būti visiška nebūtis, bet vėl ir vėl grįždama prie jų pokalbio, įžiūriu jų ramų pasitikėjimą savimi ir pasauliu – juk sulig nebūtimi neliks ir klausimų, ar ne? O kol gyvename, galime taupiais nespalvotais štrichais keliauti po šią be galo gražiai nupieštą knygelę.
7. Knister, Eve Tharlet. Draugystė su piene. Vert. Loreta Kavolė. Alma littera, 2013. 35 psl.
Pomirtinė būtis bei gyvenimo prasmė neramina ir Knisterio bei Eve'os Tharlet knygoje „Draugystė su piene“ klajojantį švilpiką Rudutį. Nors kiekviena pienė žino, kad jos žydėjimas trumpas, bet mažam švilpikui labai sunku su tuo susitaikyti. Vienintelė viltis – vėl susitikti pavasarį. Ir mažylis laukia, ilgai laukia, bet atšilus jį pasitinka ne senoji draugė, o visa žiedų jūra.
Gyvenimas tęsiasi – per palikuonis, per gamtos ratą, per nuolatinį atsinaujinimą. Ir per mirtį. Gana netikėtas ir kiek trikdantis atsakymas tikriausiai tiks ne kiekvienam vaikui, bet į klausimus apie mirtį apskritai nėra vienareikšmių atsakymų. Gal jų net nereikia – kad tik kalbėtumėmės ir nesužeistume savo mažylių, norėdami juos apsaugoti nuo paties gyvenimo.
