Žolynai, žolynėliai: vaikams apie vaistinius augalus
Mieli bičiuliai, kuo užaugę būsite? Ketvirtoje klasėje aš išdidžiai sakydavau, jog būsiu etnobotanike. O dabar ir mano Meškiukas žolynus knebinėja. Tai bent obuolys nuo obels! Kol vaikis man iš pievos tempia lapus, pasidalinsiu, kokias grožines knygas apie vaistinius augalus mes skaitome.
Tų knygų visai nedaug. Nors gamtinis ugdymas vis populiarėja, bet vaikų knygose sėlina lapės, šleivoja meškinai, šokinėja kiškiai, stūkso vienas kitas ąžuolas ar vaišinga obelis. Krūmai ir žolynai palikti sau, niekam neįdomūs. Matyt, mano vaikis išties kitoks, nes gyvūnijos pasaulis jo nevilioja. Kol bendraamžiai prašo šuniuko, kačiuko arba bent gyvalazdės, maniškis nekantriai laukia, kada sėsim pipirnę ir aiškinasi, kodėl nurudo pomidorų lapai. Aišku, kad vaistinių augalų paslaptys jį irgi tiesiog užbūrė. Tam taip pat pasitarnavo mūsų vakaro skaitiniai:



- Paulius Juodišius. Stebuklinga slyva = The magic plum. Vert. Laima Sruoginis. Algarvė, 2008. 20 psl.
- Polonca Kovač. Mažosios burtininkės vaistažolės. Dail. Ančka Gošnik Godec. Vert. Stasys Sabonis. Vaga, 1997. 78 psl.
- Eugenija Šimkūnaitė. Girios medeliai, žali žaliuonėliai. Dail. Ilona Norkūnaitė. Valstybinis leidybos centras, 1991. 151 psl.
Pauliaus Juodišiaus plonytė knygelė „Stebuklinga slyva“ skirta visai mažučiams skaitytojams. Bet net ir jiems pravartu žinoti, kad nuo pilvuko sopulių gali padėti paprasčiausia slyva. Tik kas ta slyva? Iš kur ji atsirado? Kiškučiui mylintys šeimynykščiai padeda suprasti, kuo ypatingi augalai, ir užauginti visą medį, apkibusi tokiais naudingais, tiesiog stebuklingais vaisiais.
Pauliaus Juodišiaus knygų iliustracijos mane visada traukė savo botaniniu tikslumu ir gyvumu. Jei jums, bičiuliai, patinka žiūrinėti, kas raizgiuose žolynuose slepias, kviečiu pavartyti ir kitą jo knygelę – „Amarėlio pyragas“. Nors ilgesni P. Juodišiaus tekstai pabyra, neišlaikę tempo, bet šie – trumpučiai, gamtiniai – išties džiugina. Norėčiau, kad jis sukurtų tokių mažų istorijų knygą apie pačius įvairiausius vaistinius augalus.
Kadangi P. Juodišius nesiskubina mano užgaidų pildyti, teko susirasti dailią ir įtraukiančią verstinę knygą apie vaistažoles. Slovėnų rašytoja Polonca Kovač ne tik surašė dažniausiai gydymui naudojamus savo krašto augalus, ne tik surinko vaikams tinkamus saugius receptus, ne tik paaiškino, kaip teisingai žoliauti, kaip surinktas vaistažoles paruošti, bet ir sukūrė visas šias žinias žaismingai pateikiančią istoriją apie mažutelytę burtininkę – tokią mažą, kad jai tenka skraidyti ne ant šluotos, o ant dantų šepetėlio. Ir visgi ši burtininkė spėja aplankyti visus miško žvėris, visus miesto vaikus, o jei kam pagalbos prireikia, tuoj paruošia kokį antpilą ar nuovirą.
Knyga skirta jau augesniems skaitytojams. Čia sudėta labai daug informacijos, bet ji nevargina. Mat burtininkė ir jos draugai peliukai labai išraiškingi, nutikimai artimi vaiko patirčiai, receptai naudingi, o iliustracijos gražios. Augalai jose puikiai atpažįstami, tačiau tai ne nuobodūs žinyno piešiniai – čia vaistažolės tampa lygiavertėmis grafinės istorijos dalyvėmis.
Tiesą sakant, kai tik pradėjome skaityti, pamaniau, kad atradome pačią geriausią, kokia gali būti, knygą apie vaistažoles. Deja, netrukus pasakojimas ėmė trūkčioti ir buksuoti. Įtariu vertėją, bet įrodyti negaliu. Ir vis tiek – tai beveik tobula knyga. Jei dar visi aprašyti augalai Lietuvoje augtų...
Iki pašaknių lietuviška žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės pasakų apie medžius ir jų gydomąsias savybes knyga. Su jos istorijų herojais nesunku miškuose ar parkuose susipažinti. Tiesa, skaityti tas pasakas ne taip lengva – skirtos jos dar paaugusiems meškiukams, kurie sugebės įvertinti ir vingrią, „senobinę“ autorės kalbą, ir įdomų sumanymą. Pamenu, vaikystėje aš gana sunkiai yriausi per pirmuosius knygos puslapius, kol pajutau, kad čia ne šiaip pasakos ir ne šiaip medžių pristatymas, o ištisas nuoseklus ir vidiniais ryšiais susietas pasaulis. E. Šimkūnaitė aiškina, kodėl gydo tam tikri augalai, pateikdama savotišką etinę sistemą, grįstą auka ir atsisakymu, kurdama mitinę erdvę, kurioje kiekvienas medis užima savo vietą. Tad pasakos ir sudomina vaistinėmis augalų savybėmis, ir pasitarnauja kaip mnemonikos, padedančios geriau šias savybes įsiminti.
Gaila tik, kad knygoje nedaug didesnių iliustracijų. O ir tos, kad ir gražiai Ilonos Norkūnaitės nupieštos, bet augalų pažinti nepadeda, tad skaitytojui prireiks ir kokio žinyno ar atlaso. Matyt, knygos kūrėjos manė, jog ją skaitys jau gerai medžius pažįstantys vaikai. Jei P. Kovač knygoje kiekvieną skyrių pradeda augalo botaninis aprašas, tai E. Šimkūnaitė medžių aprašymui dėmesio neskyrė, užtat kiekvieną pasaką užbaigė farmakognostiniu komentaru, kur paaiškino, kokios veikliosios medžiagos yra to medžio lapuose, pumpuruose, žieduose ar žievėje, kaip šią žaliavą rinkti, paruošti ir naudoti.
Tiesa, turiu pridurti, kad nors man ši knyga – tikras lobis, mano Meškiukui jos etinės maksimos pasirodė per daug aukštos ir stačios. Katarsiu jis nesusigundė, tad tik susigraudino ir toliau klausytis nebenorėjo. Manau, šios knygos skaitytojas turėtų būti sukaupęs kiek daugiau ir kiek įvairesnės gyvenimo patirties, todėl nuo šiol E. Šimkūnaitės pasakas stengsiuosi vaikams siūlyti atsargiau.
Tik tiek grožinių, žaidybinių knygų lietuvių kalba apie vaistinius augalus tesugebėjau rasti. Gal yra dar kokių nors, leistų savomis lėšomis ir mažais tiražais, bet man jų regėti neteko. Užtat girdėjau, kad vienas toks iškalbus vaistininkas bei žolininkas Marius Lasinskas žada imti ir sukurti naujutėlę knygą vaikams. Tikiuosi, jam pavyks suburti stiprią komandą, kurioje bus ne tik augalų žinovų, bet ir talentingų rašytojų, dailininkų, maketuotojų, redaktorių... Vajė, kiek visko reikia vienai knygai!
Žodžiu, laikau kumščius ir laukiu lietuviškų naujienų, o tuo tarpu po pasaulį žvalgausi – juk nesunku kokią įdomią knygą išsiversti. Bet apie tai kitą kartą, bičiuliai.