Budisto jaunų dienų portretas ir kitos motinystės dovanos
Et, norėjau ką nors dvasingo apie motinystę parašyti. Atbėgo vaikis, šliūkšt vyšnių uogienę ant klaviatūros. Tai proga pasiklausyti, kaip multimetras pypsi, kaip išardyti klavišai klaksi... Bariausi, aišku, kur nesibarsi. O vaikis vis tiek mano, kad mama – toks budistų vienuolis, kelyje į arhatą. Žiū:
Net galva plikai skusta. Na, menininkas taip mato. Dar mato, kad be ausų. Populiarioji psichologija lieptų susirūpinti – matyt, vaikas jaučiasi neišklausytas. Aišku, jaučiasi! O jūs matėte „išklausytą“ penkiametį? Jie transliuoja į eterį kiaurą parą ir visiems, kas tik simpatiškesnis už plėšiką Hocenplocą.
Ir vis tik ne viskas taip paprasta su tom ausim. Kai septynerių užklydau į raidos vertinimą, piešiau brolį. Taip stengiausi, taip stengiausi: ir sūkurį ant viršugalvio, ir adomo obuolį, ir blakstienas, ir nagus ant pirštų nupiešiau, o ausis pamiršau... Kažin, kiek man ten balų nuskaičiavo?
O daržely, matėt? Ausų proporcija 3:11, ne ausų naudai. Jas piešia vaikai mamoms, kurios nešioja ilgus auskarus. Todėl ausys – visų vaivorykštės spalvų. Nutarė nupiešt mėlynus auskarus – oi, o kur kabint? Na, ir ausis tuo pačiu brūkštelėjimu, mėlynai.
Apie ką aš čia? A! Tiek to tos ausys, svarbiausia – ramybė! Giedros jums nuotaikos nuo šiol ir amžinai. Juk mamoms kiekviena diena – Motinos.
