Advento skaitinių kalendorius – antra savaitė

Et, tos lietuviškos žiemos – vos pabąla, tuoj kiaurai permirksta ir visą grožį nusipurto. Bet mes su Meškiuku vis tiek jaučiame, kaip po truputį artėja Kalėdos. Štai jau ir antroji Advento savaitė įpusėjo. Metas parodyti, kas meškiukų bibliotekoje šiuo metu vartoma, skaitoma, meistraujama.

Neseniai raginome jus, bičiuliai, susidėlioti Advento skaitinius. Kviečiu ir toliau kas vakarą mėgautis knygomis. Pažvelkite, ką išrinkau mažiems ir dideliems skaitytojams antrai savaitei.

Mažųjų skaitiniai

Rūta Baltakienė. Peliukas Anicetas. Alma littera, 2011. 24 psl.
Rūta Baltakienė. Nauji peliuko Aniceto nuotykiai. Alma littera, 2013. 24 psl.
Salomėja Nėris. Senelės pasaka:
Salomėja Nėris. Senelės pasaka: įgarsinta vakaro pasakėlė. Dail. Irmina Dūdėnienė. Įgars. Violeta Mickevičiūtė. Alma littera, 2015, 10 psl.
Salomėja Nėris. Senelės pasaka. Dail. Nijolė Šaltenytė. Spauda, 1995. 16 psl.
Salomėja Nėris. Senelės pasaka (serija „Vyturiukas“). Dail. Nijolė Meškauskaitė. Vaga, 1985. 16 psl.
Ulf Stark, Sara Nilsson Bergman. Draugai svajonių girioje. Dail. Sara Nilsson Bergman. Vert. Comactiva Language Partner. Ikea, 2015. 31 psl.
Zdenĕk Miler, Hana Doskočilová. Kurmis ir sniego senis. Dail. Zdenĕk Miler. Vert. Irena Aleksaitė. Nieko rimto, 2012. 36 psl.
Libertas Klimka, Irena Daukšaitė. Senovės lietuvių dievai ir deivės (serija „Vaivos juosta“). Žara, 2009. 50 psl.
Stephanie Jeffs, Jenny Thorne. Peliuko Kalėdos. Dail. Jenny Thorne. Vert. Jana Štutaitė-Šniūrevičienė. Lietuvos Biblijos draugija, 2011. 30 psl.
Mauri Kunnas, Tarja Kunnas. Kalėdų Senelis. Vert. Viltarė Urbaitė. Versus aureus, 2007. 46 psl.

Su mažaisiais aš į Kalėdas nesiskubinu. Jos ateis savu laiku, o mes dar norime pačiupinėti tai iškrentantį, tai vėl dingstantį sniegą, pasvajoti apie ledo čiuožyklas ir smagius kalniukus. Mažutėlių dienos pilnos atradimų. Apie tokius smulkučius atradimus Rūta Baltakienė nupiešė porą knygelių. Peliuko Aniceto istorijos – tai tarpusavyje nesusiję 3-5 paveikslėlių pasakojimai beveik be žodžių. Mums rūpi keli knygelėse atsidūrę žieminiai nuotykiai.

Snieguotas džiugesys ir nuostaba gražiausiai suskamba eiliuotuose posmuose. Meškiukui iki šiol labai patinka Salomėjos Nėries „Senelės pasaka“, nors nepažįsta jis nei žąsino moliūgo, nei raganos piktos. „Senelės pasaką“ rasime daugelyje Nėries rinkinių, gražiausių eilėraščių knygų, tačiau patogiausia skaityti iš atskiro leidimo. Jų būta daug, kelis čia paminiu.

Šventėms pasiruošti padeda Ulfo Starko paveikslėlių knygelė apie žieminę žydinčią girią ir joje gyvenančius keistus padarėlius. Tiesa, jie ketina švęsti ne Kalėdas, o Tuko gimtadienį, bet mes juk niekur neskubame. Užtat padarėliai šnekasi apie varžybas ir laimėjimus, apie materialias ir nematerialias dovanas ir džiaugsmą, kuriuo pasidalinus, lieka dar daugiau.

Pasikalbėti apie Kalėdas pakvies Zdenĕko Milerio sugalvotas Kurmis, bet pirmiausia jis susiras tikrą žieminį draugą, gerai su juo prisidūks ir net išgelbės nuo nelauktai atšilusio oro. Tik kaip čia yra, kad sniego senis nieko nežino apie Kalėdas? Ką jam papasakosime?

Pirmą savaitę aš visus adventinio kalendoriaus skaitinius suverčiau į vieną didelį kalną, bet juk tai neteisinga: iš tiesų mes švenčiame ne vienas, o kokias trejas Kalėdas. Yra tradicinė, liaudiška šventė, yra krikščioniška ir yra šiuolaikinės, vakarietiškos Kalėdos. Meškiukų bibliotekoje mes šnekamės apie jas visas – kaip kitaip šventiniame šurmulyje susigaudysi?

Atsivertę Liberto Klimkos ir Irenos Daukšaitės knygą apie senovėje garbintus dievus ir deives, pašnekame apie Saulę motinėlę, apie tai, kaip ji ant elnio Devyniaragio ragų grįžta, ir apie piktąją žiemos dvasią, trokštančią viską sušaldyti. Štai iš kur tos dainos apie kibirkštėlę vidur laukų ar eiklųjį elnią.

Religingose šeimose Kalėdų istoriją vaikai jau gimdami gauna. Na, o tie, kam pasakojimas apie kūdikėlio gimimą negirdėtas, mielai leidžiasi į kelionę su mažu peliuku, netyčia prasigraužusiu kiaurai laiką ir erdvę Stephanie Jeffs ir Jenny Thorne knygelėje.

Po to galima susipažinti ir su Kalėdų seneliu. Mauri Kunnas yra sukūręs visą seriją tokių kalėdinių knygelių, ir aš jas dar įtrauksiu į kitos savaitės kalendorių. Šįkart tiesiog pasilabinkime su mūsų švenčių herojumi. Beje, nors prieš porą metų Kalėdų senelio nuotykius perleido „Nieko rimto“, knygelė „Kalėdų Senelis“ liko pamiršta. Ją rasime tik bibliotekoje.

Paskaičius norisi ką nors nuveikti, pirštelius pamiklinti. Kalėdinių veiklos knygelių knygynuose daug, bet reta jų džiugina. Verčiau su mažutėliais „Mitinių būtybių užduočių knygoje“ susirasime elnią Devyniaragį. O jei labai norėsime kokių šventinių užduotėlių, gal pravers ir nedailus, bet neblogai sudėliotas „Presvikos“ sąsiuvinukas.

Vilniaus vaikų darželis „Baltų šalelė“. Mitinių būtybių užduočių knyga. Dail. dizaino studija „PrimPrim“. S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2018. 25 l. + pieštukai.
Kalėdinės užduotėlės 3-5 metų vaikams. Su 40 lipdukų! Presvika, 2016. 24 psl.

Skaitiniai augesniems

Su Meškiuku mes dar gruodžio pirmą išsirinkome didelę knygą, kurią skaitysime iki pat Kalėdų. Na, o tie ūgtelėję skaitytojai, kurie savosios didelės knygos dar nepradėjo, gal spėtų perskaityti Timo Parvela'os istoriją apie pradinukus Laplandijoje, nutarusius, kad jų mokytojas yra iš Kalėdų senelio giminės. Miela knyga, bet mano vaikis nutarė, kad ji per daug juokinga. Taip, taip, mums pasitaiko. Tačiau jei jūs, bičiuliai, ragavote mokytojo duonos, paslapčiomis nuo vaikų perskaitykite „Elę Laplandijoje“. Gal ir juokinga, bet gryna tiesa.

Iš Laplandijos keliaujame į Italiją: vietomis sentimentali ir graudi, bet fantastiška Giannio Rodario „Žydrosios strėlės kelionė“ verta meškiukų dėmesio. Senoji Befana, Italijoje pavaduojanti Kalėdų Senelį, nenori nešti dovanų neturtingiems vaikams. Tada žaislai pasipiktina ir pabėga, ieškodami vieno šaunaus berniuko. Beje, nenusiminkite, jei šios knygos nespėsite pabaigti iki Kalėdų – Befana dovanas išnešioja tik sausį.

Gianni Rodari. Žydrosios strėlės kelionė:
Gianni Rodari. Žydrosios strėlės kelionė. Dail. Gintaras Gesevičius. Vert. Danutė Čiurlionytė. Alma littera, 2004. 144 psl.
Džanis Rodaris. Žydrosios strėlės kelionė. Vert. Danutė Čiurlionytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. 130 psl.
Timo Parvela. Elė Laplandijoje. Dail. Agnė Nananai. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2017. 128 psl.

Aišku, galima skaityti ir trumputes istorijas, po vieną kiekvieną dieną.

Pavelas Bažovas. Oželis Sidabranagėlis. Dail. Vasilijus Bajuskinas. Vert. Kazys Kiela. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1951. 16 psl.
Apie šaltuką, piešusį spalvomis // Milošas Macourekas. Du šimtai senelių. Dail. Adolfas Bornas. Vert. Almis Grybauskas. Vyturys, 1994. 143 psl.
Mamulė Mū tamsoje; Šventoji Mūcija // Jujja ir Tomas Wieslander. Mamulė Mū ir Varna. Dail. Sven Nordqvist. Vert. Raimonda Jonkutė. Nieko rimto, 2012 (2016). 127 psl.
Mamulė Mū žaidžia // Jujja Wieslander. Mamulė Mū laipioja po medžius. Dail. Sven Nordqvist. Vert. Raimonda Jonkutė. Nieko rimto, 2007 (2009, 2016). 103 psl.
Linksminamės per Kalėdas // Astrid Lindgren. Lota iš Pramuštgalvių gatvės:
Astrid Lindgren. Lota iš Pramuštgalvių gatvės. Dail. Ilon Wikland. Vert. Laima Bareišienė. Garnelis, 2006 (2007, 2008, 2015). 103 psl.
Astrida Lindgren. Lota iš Pramuštgalvių gatvės (serija „H. K. Anderseno premijos laureatai“). Dail. Ilona Vikland. Vert. Eglė Bučienė. Lietus, 2000. 144 psl.
Žiūroniukas sutinka elnią Devyniaragį // Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.
Jaučio pasaka // Leonardas Gutauskas. Žvirblių sodyba. Gimtasis žodis, 2016. 80 psl.
Julius Janonis. Vaikų dienos:
Julius Janonis. Vaikų dienos. Dail. Eglė Kučaitė. Vaga, 1976. 24 psl.
Julius Janonis. Vaikų dienos. Dail. Laima Barisaitė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. 22 psl.

Aš mėgstu į skaitymus įtraukti kokį nors tolimame bibliotekos kampe dulkantį kūrinį. Šįkart tai Pavelo Bažovo stebuklinė pasaka apie oželį sidabrine kanopa. Oželiais, žinia, stirniukus bei elniukus vadina, o šio dar ir ragai penkiašakiai. Žiemą lakstydamas jis sidabrine kanopėle brangakmenius išskelia. Kuo ne kalėdinė istorija? Gerai, gerai, gal ir ne kalėdinė, bet ir su augesniais nėra kur skubėti, žiemos skaitiniais mėgaujamės.

Dar viena šauni žieminė istorija yra apie šaltuką Pranuką (Františeką), kuris norėjo langus marginti ne baltomis, o spalvotomis ledo gėlėmis. Gal prisimenate tokį senut senutėlį vaikystėje matytą animacinį filmą? Filmas sukurtas pagal Milošo Macoureko apsakymą. Lietuviškai išleistoje Macoureko knygoje „Du šimtai senelių“ pažįstamų siužetų ir net siurrealistinių kalėdinių pasakojimų randame ir daugiau, bet šįsyk aš jums siūlau susipažinti su mielu niekur nepritampančiu šaltuku.

Na, o Kalėdoms ruoštis linksma su Mamule Mū bei jos drauge Varna. Apie šį nenuilstantį duetą Jujja ir Tomas Wieslanderiai kūrė ne tik paveikslėlių knygeles, bet dar ir apsakymus, kurie sudėti knygose „Mamulė Mū ir Varna“ bei „Mamulė Mū laipioja po medžius“. Keli iš jų yra apie žiemos pramogas („Mamulė Mū žaidžia“), Advento metą („Mamulė Mū tamsoje“) ir švediškas adventines linksmybes („Šventoji Mūcija“). Rinkitės, kuris jums mieliausias.

Po šventosios Liucijos – gruodžio 13 dienos – belieka laukti Kalėdų. Švediškas jų tradicijas puikiai aprašė Astrida Lindgren keliose savo knygose, kurios dar pasirodys kitos savaitės Advento skaitiniuose. O dabar siūlau susirasti „Lotą iš Pramuštgalvių gatvės“. Jei mūsų ūgtelėję skaitytojai dar nepažįsta Jono, Mijos Marijos ir mažosios Lotos, jiems bus gera pasinerti į šventinį linksmos šeimos šurmulį. Knyga sudėta iš trumpų, tarpusavyje menkai susietų istorijų, tad ją galima skaityti bet kokia tvarka, kad ir vieną skyrių „Linksminamės per Kalėdas“.

Bet kaip gi lietuviškos Kalėdos? Nedaug apie jas vaikams rašyta, visgi šį bei tą rasti galima. Yra tokia neįprasta Jono ir Daivos Vaiškūnų knyga apie berniuką Žiūroniuką, mėgstantį stebėti dangaus šviesulius. Ne šiaip stebėti, bet dar ir išsiaiškinti, kaip visi tie astronominiai reiškiniai atrodė mūsų protėviams, kaip buvo įprasminami mituose, kalendorinėse šventėse. Labai įdomu prieš Kalėdas paskaityti, kaip Žiūroniukas sutiko elnią Devyniaragį.

Lietuviškose kalėdinėse tradicijose neatskiriamai susipynę etniniai ir krikščioniški motyvai. Tokį sinkretišką pasaulio pajautimą puikiai perteikia Leonardas Gutauskas. Knygoje „Žvirblių sodyba“ šešiametis Antaniukas apie pasaulio paslaptis šnekasi su savo mokytoju – daug žinančiu, bet pasipūtusiu bajoru Gaidžiu. Viena iš tų paslapčių yra Kūčių naktį prabylantys gyvuliai. Pasirodo, tą stebuklingą valandą kalba tik jautis, kūdikėlio Jėzaus gimimo liudininkas. Gaila, kad ne visos „Žvirblių sodybos“ istorijos yra tokios išradingos ar paslaptingos. Nemaža čia ir visokių tamsybių, tad prieš nešantis knygą namolio, reikia ją gerai pavartyti. Ir visgi „Jaučio pasaka“ vienam Advento vakarui puikiai tiks.

Į skaitymus norisi įtraukti ir ką nors iš mūsų vaikų literatūros klasikos, tik kokia istorija, tokia ir klasika. Neišsigąsite Juliaus Janonio, bičiuliai? Šis jo pasakojimas apie vieną vaikystės žiemą lietuviškame kaime išties mielas. Aišku, ir vaikystė anuomet buvo kitokia, ir auklėjimas, ir santykiai tarp žmonių. Bet kaip tik tai ir svarbu aptarti su savo pipiriukais. Beje, Janonis dar ir aprašė, kaip į Lietuvą atkeliavo paprotys puošti eglutes. Labai įdomu!

Dar įdomiau, kada atsirado paprotys Kalėdų senelį eilėraščiais kamuoti. Gal žinote? Aš – ne, bet jei mažyliui prireikė trumpo žieminio eilėraščio, siūlau pavartyti eiliuotą Matučio kalendorių „Dvylikos svečių lauktuvės“. O jei Kalėdų senelis nebus toks senamadiškas, vis tiek šią savaitę perskaitysime kelis eilėraščius. Be eilės. Gražu gi!

Anzelmas Matutis. Dvylikos svečių lauktuvės. Dail. Albina Makūnaitė. Vaga, 1984. 176 psl.

Šią savaitę meškiukai jau ir atvirutes piešia, siųsti ruošiasi, tad liaudiškus raštus, senuosius simbolius žiūrinėja. Tam padeda dvi Jūratės Leikaitės sukurtos pažintinės veiklos knygelės:

Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai. Lavinanti knyga. Išmintis, 2015. 32 psl.
Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai. Lavinamoji knyga, 2 dalis. Filmų štrichai, 2018. 48 psl.

Skaitiniai dar paaugusiems

Jei paaugę skaitytojai jau įveikė visas prieš savaitę pradėtas knygas, galima jiems pasiūlyti dar kelias:

Ulf Stark. Meilės kontrolinis. Dail. Rūta Dzin. Vert. Mantas Karvelis. Nieko rimto, 2017. 96 psl.
Louisa May Alcott. Mažosios moterys:
Louisa May Alcott. Mažosios moterys (serija „10+“). Dail. Shirley Hughes. Vert. Lina Paulauskaitė. Alma littera, 2013 (2015). 380 psl.
Louisa May Alcott. Mažosios moterys (serija „10+“). Dail. Shirley Hughes. Vert. Lina Paulauskaitė. Alma littera, 2007. 366 psl.
Louisa May Alcott. Mažosios moterys (serija „10+“). Dail. Shirley Hughes. Vert. Lina Paulauskaitė. Alma littera, 2002. 366 psl.
Motiejus Valančius. Palangos Juzė:
Motiejus Valančius. Palangos Juzė (serija „Mokinio skaitiniai“). Žaltvykslė, 2005. 115 psl.
Motiejus Valančius. Palangos Juzė („Skaitinių serija“). Par. Birutė Vanagienė. Baltos lankos, 1996. 157 psl.
Motiejus Valančius. Palangos Juzė. Dail. Vytautas Jurkūnas. Vaga, 1977. 154 psl.

Ulfo Starko knyga nestora, išpuošta spalvotomis iliustracijomis, tad atrodo skirta kiek jaunesniems vaikams. Tačiau istorija išties pilna dramatiškų posūkių, paliečiamos labai rimtos temos: karas, baimė, nepriteklius, meilė. Ir viskas kvepia kalėdinėmis eglutėmis. Karo siaubiamame pasaulyje šventė dar reikalingesnė, tad jaunasis eglučių pardavėjas sukasi kaip vijurkas.

Karas šmėžuoja ir klasikinėje amerikiečių paauglių knygoje „Mažosios moterys“. Ši knyga apima vienerius metus, nuo Kalėdų iki Kalėdų, per kuriuos keturioms seserims tenka suaugti. Praradęs turtą, tėvas išeina į karą, tad mergaitėms tenka išmokti pasirūpinti viena kita, įveikti skurdą ir kartu neprarasti savęs. Kalėdos virsta tuo lakmuso popierėliu, registruojančiu visus dvasios virptelėjimus.

Na, o apie lietuviškas Kalėdas paaugę vaikai galėtų pasiklausti Palangos Juzės. Juoksitės, bičiuliai, bet man Juzės pasakojimai vaikystėje labai patiko. Gal jie vietomis gruboki ir kelia šiurpą, bet, va, taip žmonės gyveno. Šios knygos leidimų būta daug, čia nurodžiau kelis prieinamus.

Beje, žieminių eilėraščių norėčiau pasiūlyti ir tokiems rimtiems skaitytojams – kad dūšiai per speigus šilčiau būtų. Jų galima susirasti čia:

Sigitas Poškus. Amalgama: eilėraščiai mažiems ir dideliems. Dail. Algis Kliševičius. Ciklonas, 2007. 88 psl.

Skaitiniai beveik dideliems

Beveik dideliems žmonėms tėvų ar bibliotekininkų patarimų nereikia. Nebent kur matomoje vietoje pasidėsime „Kalėdukę“ – septyniolikmetės Elytės šventinę istoriją. O gal paliksime atverstus Charleso Dickenso „Varpus“ – antrą šio autoriaus kalėdinę knygą, kuri taip ir liko „Kalėdų giesmės“ šešėlyje. Įdomu, ar mūsų skaitytojams apskritai patiktų Dickensas? Štai O. Henris, man regis, tikrai galėtų patraukti savo ironija, nepiktais pasišaipymais.

Musierowicz Malgorzata. Kalėdukė. Vert. Lidija Girevičienė. Vaga, 2006. 204 psl.
Varpai // Charles Dickens. Neeiliuota Kalėdų giesmė; Varpai. Dail. H. M. Brock. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Žaltvykslė, 2005. 199 psl.
O. Henry. Išminčių dovanos; Eglutė su siurprizu:
O. Henry. Išminčių dovanos (serija „Mažos didelės knygos“). Vert. Silvija Lomsargytė-Pukienė. Baltos lankos, 2013. 320 psl.
O. Henry. Išminčių dovanos (serija „Klasika“). Vert. Silvija Lomsargytė-Pukienė. Tyto alba, 2006. 271 psl.
O. Henry. Sukčių novelės. Vert. Augustas Tamaliūnas. Vaidotas Oškinis, 1996. 78 psl.
O. Henris. Apsakymai; Džekas Londonas. Martinas Idenas (serija „Pasaulinės literatūros biblioteka“). Vert. Silvija Lomsargytė-Pukienė, Elena Kuosaitė, Tadas Zaleskis, Gražina Zolubienė. Vaga, 1986. 559 psl.

Ir kad jau visiems dalinu eilėraščius, tai ir prie O. Henrio padėsiu... mažutėliams išleistą Aleksandro Puškino žieminių eilėraščių knygelę! Graži ji man, o eilėraščiai vis vien ne mažyliams rašyti.

Aleksandras Puškinas. Žiemos kelias. Dail. Borisas Dechteriovas ir Georgijus Nikolskis. Vaga, 1976. 17 psl.

Skaitiniai su vaikais

Beje, antroji Advento savaitė – tinkamiausias laikas pasišnekėti apie Kalėdų prasmę ar prasmes, jei prisiminsime visus skirtingus Kalėdų veidus. Krikščioniškas ir populiariąsias Kalėdų tradicijas, šios šventės istoriją aptaria Volker Ufertinger. Juozo Kudirkos knygelėse surinktos žinios apie lietuvių liaudies papročius. O pažvelgti į žiemos šventes skirtingų religijų kontekste padeda puiki pažintinė knyga apie pasaulio religijas.

Volker Ufertinger. Kodėl mes švenčiame Kalėdas? Dail. Klaus Ensikat. Vert. Gražina Vasiliauskienė. Mūsų knyga, 2005. 64 psl.
Juozas Kudirka. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. Vaga, 1993. 316 psl.
Burkhard Weitz. Aš domiuosi pasaulio religijomis. Pasikaustyk ir kalbėk. Gimtasis žodis, 2010. 144 psl.

Nors, aišku, savi marškiniai arčiau kūno. Viena kibirkštėlė vidur marių mus labiau sušildo nei visas kojinėmis dabintas židinys, tad mes ir toliau klausomės lietuviškų Advento dainų. Šiemet Etninės kultūros globos taryba sudarė adventinių ir kalėdinių dainų sąrašą su nuorodomis į AGATA muzikos platformą. Jį galima parsisiųsti iš Tarybos interneto svetainės.

Na, ar užteks skaitinių? Ne? O ar jau visas knygas iš pirmojo sąrašo perskaitėte? Ir ką slepiate po pagalve? Gal kokią kalėdinę knygą, apie kurią meškiukai nė negirdėjo? Pasidalinkite, a?

Šviesaus jums Advento, bičiuliai!