Burtai šmurtai!

Regis man, kad vaikystė ant burtų šmurtų užmaišyta, jais įdaryta ir dar pabarstyta. Gal ne kiekvienam vaikui jų paragauti tenka, bet Idai Mlakar, slovėnų bibliotekininkei ir rašytojai, rodos, vaikystėje stebuklų užteko. Kaip kitaip ji būtų tokį pasakojimą surezgusi: sodrų, raštuotą ir dar su pamušalu. Gerojoje knygos pusėje trys mažieji burtininkai siaučia, tarp pirmadienio ir antradienio paklydusio katino ieško. Na, o į išvirkščiąją pusę pakliuvę skaitytojai aptinka, kad jokių burtų čia nėra, tik pasimetę vaikai slampinėja be vietos po suaugusiųjų pasaulį, svarsto, kur dėtis ir kaip išvengti mokyklos direktorės nemalonės.

Painu? Tikrai, painoka. Mano septynmetis bičiulis pilkąją kasdienybę apskritai atsisakė matyti. Kam jam? Jo pasaulis dar pilnas vaizduotės kerų, prakalbinančių žaislus, augalus, akmenis. Jis dar moka sumaišyti puikius burtus šmurtus iš dantų pastos, batų tepalo ir parūgusios uogienės – visai kaip Idos Mlakar knygos herojus trečiokas Jonas Galvočius. Užtat mano vaikis dar galės grįžti prie šio pasakojimo, kai pajus, kad stebuklai po truputį apleidžia jo tikrovę. Nors suaugusiųjų pasaulis čia vaizduojamas ir ne itin patraukliai, bet rašytoja savo ūgtelėjusius skaitytojus guodžia, parodydama, jog gyvenime visada yra vietos stebuklui, žaidimui, fantazijai.

Džiugina, kad fantazijų šalis šioje knygoje nevirsta slėptuve, nuskriaustų vaikų priebėga. Burtai šmurtai skatina veikti, judėti į priekį, keisti pasaulį. Ir jei iš pradžių jie prasiveržia išdaigomis, tai knygos pabaigoje išmintingasis dantų gydytojas pamoko, kaip žaidimu paversti nykiausius darbus ir pareigas, kaip pažvelgti į kasdienybę kitu kampu, kaip geriau suprasti žmones. Pašėlusios mergiotės Kojinė ir Pašiauša bei jų bendražygis Galvočius atranda, kad pagarbus sugyvenimas yra vertybė.

Tik nepamanykit, kad tai nuobodi didaktika! Nieko panašaus! Mažieji burtininkai neketina nuobodžiauti. Nuo pirmų puslapių mes leidžiamės į nuotykius. Kojinė su Pašiauša pabėga iš pamokų į pirmadienį, tada nutaria jį sutrumpinti, sukarpydamos stebuklingomis žirklėmis. Taip taip, laikas šioje fantazijų erdvėje yra labai materialus: jį galima iškočioti, sukarpyti, pagrobti ir – svarbiausia – juo galima keliauti. Regis, vaikiškai naivaus santykio su erdve ir laiku kuriamas knygos pasaulis apstulbina bei įtraukia net ir suaugusį skaitytoją. Galbūt dėl to, kad rašytoja puikiai supranta, jog žaidimas – dalykas rimtas, ir nežiūri iš aukšto į savo nepatyrusius, naivius, bet intuityviai išmintingus personažus. Greičiau atvirkščiai – ji su priekaištu žvelgia į suaugusiųjų gyvenimo būdą.

Galime savęs tik paklausti, kodėl mažųjų akyse mes esame visai ne gerieji stebukladariai, o galingi ir klastingi burtininkai, nuo kurių vienos bėdos ir nemalonumai. Knyga didelius skaitytojus sugėdina ir primena, kaip vaikai išgyvena nuolatinį skubinimą, be jų žinios jiems primetamas veiklas, dėmesio stoką, įtarumą. Kita vertus, rašytoja visai nenori supriešinti vaikų ir suaugusiųjų, tad įveikti mūsų pasaulio blogybes mažiesiems burtininkams padeda irgi suaugęs žmogus, gebantis atidžiai išklausyti ir atjausti.

Mano ditirambai „Burtams šmurtams“ būtų nepilni, jei nepaminėčiau ir knygos iliustratorės Zarja Menart darbo. Nors čia ir ne paveikslėlių knyga, bet linksmi dailininkės piešiniai labai praturtino pasakojimą. O viršelis apskritai toks, kad norisi knygą čiupti ir nepaleisti – pažvelgus taip ir prasmengi spalvotame vaiko vaizduotės pasaulyje. Taip ryšku, taip marga, net grindinio akmenys blizga folijuotais paviršiais, bet puikiai dera, lygiai taip pat, kaip su vaikyste dera karuselės, nubrozdinti keliai ir vyšnių kauliukų šaudyklės. Kitos iliustracijos gal ir ne tokios įspūdingos, bet irgi valiūkiškos, traukiančios akį. Man tik norėjosi jų daugiau, dar daugiau – kiekviename atvarte, per visą puslapį. Ir gal šiek tiek sodresnių – dėl knygai parinkto popieriaus savybių vidinės iliustracijos kiek nublanko.

Ar pastebėjau kokių nors trūkumų? Oi, nieko rimto! Pasirodė, kad Ida Mlakar neišnaudojo visų savo sukurto, tokio įdomaus pasaulio galimybių. Skaitytojai kartu su mažaisiais burtininkais lėkte pralekia visą savaitę, niekur neužsibūdami, o juk taip įdomu būtų stabtelėti, iš arčiau pažvelgti į tą tąsų laiką ir senųjų burtininkių kerus. Kita vertus, tokia skuba atitinka knygos skaitytojų amžių ir skaitymo gebėjimus. Mūsų mažieji burtininkai yra pradinukai, tokiems vaikams ir skirta ši knyga, tad ir formatas parinktas taip, kad skaityti būtų lengva: trumpi, veiksmo kupini knygos skyriai iliustruoti, šriftas padidintas, paraštės plačios.

Et, ką čia bepridursi – pasiutiškai graži knyga pradedančiajam skaitytojui!

Ida Mlakar. Burtai Šmurtai. Dail. Zarja Menart. Vert. Gabija Kiaušaitė. Nieko rimto, 2018. 56 psl.