Maumas visada vėluoja

Norite susidraugauti su maumais, bičiuliai? Į meškiukų biblioteką atkeliavo Susan Kreller ir SaBine Büchner sukurtas „Šliumpis Pumpis, vėlyvasis maumas“ („Baltos lankos“, 2018), išdidus monstriškosios vaikų literatūros atstovas. Kviečiu susipažinti!

Ar pastebėjot, bičiuliai, kaip į vaikų kultūrą įsiveržė visokie siaubingi padarai? Čia jie greitai prijaukinami, sušukuojami bei papudruojami. Ir štai tarp nekaltų triušiukų, kačiukų ir voveriukų įsimaišo mieli meškinai, naivūs tigriukai bei inteligentiški krokodilai. Netrukus baimių tenka ieškoti kitur: tarp raganų, vaiduoklių ar vampyrų. Bet ir šios neilgai tveria – pilnos bibliotekų lentynos smalsių raganiukių, geraširdžių vaiduokliukų ir net rūpestingų vampyriukų. Pagaliau ateina chaotiškų, neprognozuojamų monstrų eilė. Jie keičia pavidalus ir mėgsta tai, kas bet kokiam žmogui kelia tik šleikštulį:

Jų bijoti būtų galima ilgai ir su pasimėgavimu, bet rašytojai greitai atranda čia galimybę gerai pakikenti. Ir kikena, begėdžiai. Baksnoja tuos baubus kaip Amanda Noll, vaikosi monstriukus kaip Tom Fletcher ar paverčia juos mažais ir pliušiniais kaip Jaume Copons su Liliana Fortuny.

Susan Kreller ir SaBine Büchner irgi rimtai apie visokias pabaisas kalbėti neketina. Jų sukurtas maumas Šliumpis Pumpis yra žydras, pūkuotas, dryžuotomis letenėlėmis ir styrančiais išdykėliškais ragiukais:

Jis labai mėgsta groti trikampiu, žiūrėti filmus apie indėnus ir graužti akmeninę picą. Manote, vėl nonsensas? Gal truputį, bet gerai sustyguotas ir visai nuoseklus. Veikėjų keistenybės ir neįtikėtini nuotykiai dygsta ne tiek iš savotiško autorių jumoro jausmo ar pomėgio išryškinti kasdienybės absurdą, kiek iš įsiklausymo į vaiko pasaulį. Juk žvelgiant iš smalsaus, bet menką gyvenimo patirtį turinčio mažylio perspektyvos, daug kas atrodo visai kitaip, neatpažįstamai. Ir tame nėra nė lašo savitikslio žongliravimo paradoksais.

Tiesą sakant, rašytojos Susan Kreller nė nepagalvočiau kaltinti paviršutiniškumu. Lietuvių kalba jau buvo pasirodžiusi kita jos knyga gerokai paaugusiems skaitytojams – „Drambliai nematomi“. Toji istorija labai niūri, kalbanti apie smurtą, žudantį gailestį ir nesugebėjimą veikti. „Šliumpio Pumpio“ knygelė visiškai kitokia – žaisminga, pasakojanti apie atidumu ir savitarpio pagalba grįstą bičiulių bendrystę. Kas sieja šias abi knygas – tai dėmesys vaiko išgyvenimams, preciziškas jo būsenų vaizdavimas.

Kaip Maurice Sendak, Anna Llenas ar islandų vaikų knygų kūrėjų komanda: Áslaug Jónsdóttir, Kalle Güettler bei Rakel Helmsdal, taip ir Susan Kreller pasinaudojo vaikų polinkiu personalizuoti savo netinkamus poelgius, nelabai patrauklias savybes ar nemalonius jausmus. Monstriukas, pabaisa ar maumas šių autorių knygose yra vaiko alter ego ir kartu jo išstumtas pyktis, vienatvė, liūdesys, nesugebėjimas pateisinti lūkesčių, irzlumas ir t. t. Šliumpis Pumpis ne be reikalo yra vėlyvasis maumas – jis visada vėluoja, o dar yra siaubingai netvarkingas, nerangus ir nelabai moka bendrauti. Bet jis nuoširdžiai stengiasi elgtis geriau, o draugai, fantazija ir optimizmas padeda įveikti visus sunkumus.

Ko gero, labiausiai man patiko istorija apie tai, kaip maumas tvarkėsi. Geltoną kaip bananų pudingas pavasario dieną Šliumpis Pumpis pajuto, kad apsikuopti tiesiog būtina. Nenorom kibęs į darbą, jis netrukus užsižaidė, žiūrinėdamas savo sugertukus, pašto ženklus ir nuotraukas. Kadangi Meškiukas yra didysis rūšiuotojas bei rikiuotojas, buvo labai linksma skaityti, kaip maumas rūšiuoja pašto ženklus pagal dantukų skaičių, o vado Obuolmušio plakatus – pagal veido nuožmumą. Deja, perrinkti visų savo turtų nepakanka, kad kambarys virstų tvarkingu. Ir vėlų vakarą mūsų herojus susigriebė beturįs tik kalną daiktų vidury grindų! Oi, kaip pikta ir apmaudu! Bet... Jei pažiūrėsi iš kitos pusės, ne viskas yra taip kaip atrodo. Jei yra kalnas, jame gali rasti urvą. O kas nesvajoja apie jaukų, slaptą urvelį, kuriame sapnuojami patys linksmiausi sapnai?

Tuo mane Susan Kreller knyga ir pradžiugino. Nors kiekviena istorija (o jų čia yra šešios), regis, prašyte prašosi moralo, bet autorė elegantiškai jo išvengia. Jokių didaktinių vaizdelių! Užtat daug gyvenimo džiaugsmo. Jei čia ko ir mokoma, tai tik žaisti, fantazuoti, būti savimi ir pasikliauti draugais.

Tą vaizduotės šėlsmą puikiai pratęsia SaBine Büchner iliustracijos. Dailininkė užbaigia kurti maumišką pasaulį, suteikia jam formą ir apimtį. Tik jos dėka galime sužinoti, kaip žaidimų kauliukai gali vartyti akutes, ir kodėl tokie svarbūs pašto ženklų dantukai:

Dantukais čia kaukši visi: nuo laikrodžio iki orkaitės. Durys, stalai, lempos ir veidrodžiai tik ir taikosi įkąsti. Daugybė smagių detalių kviečia tyrinėti babaušiškas keistenybes.

Taip, taip, čia ir tokie gyvena. Man patiko vertėjos Rūtos Jonynaitės sumanymas visus tuos monstrus paversti maumais bei babaušiais. Iškart jie tapo artimesni. Be to, kaip puikiai dera netvarkingas, jūros bjaurybėmis ir rankenomis užkandžiaujantis, smirdantį sūrį tramvajuje paliekantis Šliumpis Pumpis prie seno gero lietuviško Maumo, už nešvarą ir ligas atsakingos mitinės būtybės!

Viena mane kiek nuvylė: personažas „mergaitė“. Knygos maumai tokie belyčiai, neapibrėžti savo chaose, turintys įvairių interesų. Ir tada pasirodo ji – vienintelė maumė Margarita. Viskas, ką galima apie ją pasakyti – kad ji mergaitė: apsiavusi aukštakulniais, pasidažiusi, bijanti sustorėti ir mėgstanti niurkyti mažylius.

Norėčiau, kad lytis ir su ja susieti stereotipai vaikų literatūroje nebūtų paverčiami tipažu. Gerai, kad Šliumpis Pumpis nėra toks primityvus. Jis – asmenybė, o ne tiesiog „berniukas“.

Skaityti apie tą nebrandų, bet geranorišką asmenybiuką linksma, atmosfera atsiveria plačiais potėpiais. Po pirmų puslapių Meškiukas pareiškė, kad čia net kvepia maumais! Ir visgi mano septynmečiui ši knygelė pasirodė per daug lengva. Matyt, labiausiai ji pradžiugintų 5-6 metų skaitytojus. Taip pat tiktų tiems, kas mokosi skaityti savarankiškai, mat istorijos trumpos, juokingos ir gausiai iliustruotos, tačiau ne tokios elementarios kaip daugelyje 24-32 puslapių paveikslėlių knygelių. Skaityti padeda kiek padidintas šriftas, platesni tarpai tarp eilučių bei kontrastingas fonas.

Ką gi, ar draugausite su Šliumpiu Pumpiu, bičiuliai? Nuo lapkričio jis jūsų jau laukia knygynuose.

Susan Kreller­, Sabine Büchner. Šliumpis Pumpis, vėlyvasis maumas. Vert. Rūta Jonynaitė. Baltos lankos, 2018. 82 psl. 7,60 €

Kitos čia paminėtos monstriškos knygos:

  • Amanda Noll. Man reikia baubo. Dail. Howard McWilliam. Vert. Nijolė Regina Chijenienė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. 32 psl.
  • Tom Fletcher. Atsargiai! Monstriukas knygoje. Dail. Greg Abbott. Vert. Živilė Andriūnienė. Alma littera, 2017. 32 psl.
  • Jaume Copons, Liliana Fortuny. Agus ir monstriukai. Atkeliauja ponas Butinukas! Vert. Laura Stašaitytė. Apkabink mėnulį, 2018. 131 psl.
  • Maurice Sendak. Kur gyvena pabaisos. Vert. Violeta Palčinskaitė. Laikas skaityti, 2016 [2017]. 48 psl.
  • Anna Llenas. Spalvų monstriukas. Vert. Jurga Tūrienė. Right Thing, 2016. 40 psl.
  • Áslaug Jónsdóttir, Kalle Güettler, Rakel Helmsdal. Dideli pabaisiukai neverkia. Vert. Jurgita Marija Abraitytė. Burokėlis, 2014. 32 psl.