Ir vėl „Švieskime vaikus“!
Yra tokių nepagaunamų knygų – jei vaikų literatūra ypatingai nesidomi, niekada jų nesutiksi: nei knygynuose pamatysi, nei tėvams skirtuose leidiniuose apie jas perskaitysi. O jei kur viena ausimi ir nugirdai, tai vis tiek, žiū, nerasi kur pavartyti. Tokios paslaptingos yra labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ leidžiamos knygos.
Bibliotekininkės mane užjuoks – girdi, tų knygų tiražai tokie, kad nepastebėti jų neįmanoma. Bet juk Fondo leidybos bei platinimo politika unikali! Taip ir gaunasi, kad teoriškai Fondo naujienomis bibliotekos ir mokyklos tiesiog užverčiamos. Praktiškai – su šiomis knygomis susipažinsite tik jei aiškiai žinosite, kur, kada ir ko ieškoti.
Kodėl? Ogi šios knygos gimsta ir traukia per Lietuvą oriai, neskubriai, po truputį dingdamos po kelio dulkėmis ir užmaršties miglomis. Fondas savo „Vaikų bibliotekėlę“ formuoja iš perleidžiamos lietuvių vaikų literatūros klasikos bei konkursuose atrenkamų naujų kūrinių vaikams. Apie klasikines knygas visi tyli it vandens į burną prisisėmę, o konkrusų laureatės šen bei ten šmėkšteli, taip. Bet! Štai nuskambėjo, kad šiemet pirmos vietos premija skirta Rasai Lazauskaitei už knygą „Dviese bijoti drąsiau“. Jei pasiseks, ši knyga išvys dienos šviesą kitų metų pradžioje milžinišku tiražu, kuris bus išdalintas švietimo bei kultūros įstaigoms. Daugelio įstaigų gelmėse jis ir dings, tik bibliotekos su mumis dalinsis skaitymo džiaugsmu. Deja, viešosios bibliotekos lėtos: kol naujienas suregistruos, kol į lentynas sustatys... Pasiskolinti šią knygą galėsime tik 2020 metų rudenį. Ar beprisiminsime, kad 2019 metų pavasarį ji mums rūpėjo? Tai va, bičiuliai. Vienintelė reali galimybė atrasti Fondo knygas yra apsilankyti Vilniaus knygų mugėje, kur jos nemokamai visiems norintiems dalinamos. Man tokia padėtis nelabai patinka, tad šįkart iškeliu Fondo naujienas į atskirą įrašą, kad tarp kitų naujienų nepasimestų, kad sutikę į jas dėmesį atkreiptumėte.
Tik ar taip jau reikia tas knygas prisiminti ir bibliotekose jų tykoti? Viena vertus, pretendentes į „Vaikų bibliotekėlę“ atrenka išmintingi specialistai, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus ir Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai, knygas iliustruoja talentingi dailininkai, išleidžiamos jos paskutiniu metu itin kokybiškai. Kita vertus, jau keli bičiuliai skundėsi, kad šiemet Fondo bibliotekėlė nelabai vykusi, klausinėjo meškiukų nuomonės. Aš gi vartau ir stebiuosi – gal pritrūko ryškesnių akcentų, bet juk geros knygelės! Gal aš joms per daug atlaidi, nes dar pamenu pradžią su Naisių gandrais? Palyginus su jais, šiemet pristatytos knygos – nepriekaištingos. Nors... Pačiupinėkime, apžiūrėkime.
Dail. Jurga Šulskytė. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2019. 44 psl.
Labiausiai mane nuvilia Fondo paveikslėlių knygelės. Štai ir Pauliaus Norvilos „Strykt pastrykt“ nei šiokia, nei tokia. Personažai, elementarus siužetas, gausios iliustracijos šnabžda, kad knygelė skirta 2–5 metų skaitytojams, bet tie satyriniai pasažai ir šaržuotos suaugusiųjų pasaulio aktualijos tokiai auditorijai visai netinka:
O dar tekstas įkyriai trūkčioja: tai įsibėgėja, tai užklimpsta kaip vežimaitis pelkėje. J. Šulskytė, visai gražiai nupiešusi miško gyventojus šiai istorijai, su tokiu teksto trūkčiojimu irgi nesusitvarkė: vienur visame atvarte tėra vienas sakinys, kitur – net kelios pastraipos puslapyje.
Pamenu, kad ankstesnės Fondo paveikslėlių knygelės: Giedrės Rakauskienės „Dramblys ir antis“ (2016) ar Virginijaus Malčiaus „Do Do ūsai“ (2016) man irgi pasirodė visiškai netinkamos mažiesiems skaitytojams. Nejaučiama tokių knygų specifika, neišnaudojama galimybė supinti tekstą ir vaizdą.
Dail. Ieva Babilaitė. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2019. 20 psl.
Tempą geriau išlaikė Ieva Babilaitė, papuošusi Prano Mašioto „Kiškį smaližį“. Beje, knygelė su šiomis iliustracijomis jau buvo pasirodžiusi 2014 metais (leido „Jungtinės spaudos paslaugos“), bet anuomet plačiau nepasklido. Visai linksma, kad tokia originali knygelė perleidžiama, tik ar tos beveik abstrakčios iliustracijos patrauks skaitytoją, nežinia.
Prisipažinsiu, atpažinti kiškį ar vilką toje skiautelių, šiaudelių, gumulėlių maišatynėje man nelengva – bet tai nieko. Blogiau, kad nelabai ir norisi. Papasakokit, ar įdomu jūsų mažyliams, a?
Su šiuolaikine proza kiek augesniems vaikams Fondui paprastai sekasi daug geriau. Deja, šiais metais tokių kūrinių į Knygų mugę atgabenti nespėta. Pasirodė tik nauja Ramunės Savickytės „Adelės dienoraščio“, leidžiamo ne konkurso tvarka, dalis.
Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2018. 104 psl.
„Dienoraštis“ pirmą kartą šviesą išvydo 2014 metais, tada pasirodė rudeniniai jo skyriai. 2016 metais išleista žieminė dalis, o dabar – pavasarinė.
Teko girdėti, kad vaikams šios knygelės labai patinka, bet mes su Meškiuku jų skaityti dar nemėginome. Netraukia, tuštokos rodosi. Nors... Lengvų, pramoginių lietuviškų skaitinių vaikams irgi trūksta. Kad vos pramokę skaityti galėtų sau maloniai vartyti ir kikenti.
Dail. Taida Balčiūnaitė. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2019. 48 psl.
Man labiau patinka Petro Cvirkos „Vaikų karas“. Tiesa, teko girdėti nusivylusių balsų, esą, kodėl Fondas tarybinių laikų nostalgiją gaivina. Cvirka išties žymus savo politiniu trumparegiškumu, dėl kurio nukentėjo ir jis pats, ir jo kolegos, tačiau šis kūrinys vaikams visiškai nesusijęs su rašytojo politinėmis pažiūromis. Sukurtas nepriklausomoje Lietuvoje jis ir pasakoja apie to meto mokyklą, jos mokinių godas, ydas ir dorybes, skausmingą augimą, tapsmą žmogumi.
Ar gali apie tai rašyti žmogus, pats užaugęs neitin dorybingu, tesprendžia kiekviena skaitanti šeima pati. Aš manau, kad Cvirkos proza vaikams visgi yra ne tarybinė, o tiesiog klasika.
Dail. Andrius Seselskas. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2018. 80 psl.
Klasikai priskirtina ir Balio Sruogos „Giesmė apie Gediminą“. Kiek per daug pakili šiuolaikiniam skaitytojui, per tiesmukai deklaruojanti meilę tėvynei poema visgi gali patraukti vaikus vaizdingai aprašytais šiurpiais nuotykiais ir – ypač – įspūdingomis Andriaus Seselsko iliustracijomis, kurios turbūt ne vienam jautresniam mažyliui naktimis sapnuosis. Bet kaip įdomu jas žiūrinėti!
Stengiasi serijos sudarytojai ir šiuolaikinę poeziją leisti, bet tai nelengva. Šiemet pavyko išsisukti su Lino Bitvinsko knyga „Kodėl miške švilpauti negalima“.
Dail. Audronė Uzielaitė. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2019. 56 psl.
Aš labai norėjau, kad šie eilėraščiai man patiktų – juk apie laumes, laimes ir babaušius, apie miškinį ir maumą, dangaus kalvį ir pelkių bobą. Eiliuotuose tekstuose atgyja padavimai ir legendos – ko dar norėti.
Deja. Eilėraščiai neišlaiko pusiausvyros ir kaip domino kauliukai galų gale nubyra nuo siauros šiurpių briaunos į primityvų moralizavimą ir juodąją pedagogiką: neklaužados greitai pražūva, Babaušis nepuola tik klusnių vaikų, prie upės slankiojančių laumės tyko. Tas „negalima“ nuo viršelio spindi kaip švyturys. Gaila, nes esama ir įdomių, keistą, mistišką nuotaiką kuriančių tekstų, tiesiog tame grasymo piršteliu kontekste jie pasimeta. Na, ir daugžodžiavimo bei ausį rėžiančio eiliavimo šiek tiek pasitaiko.
Žodžiu, knygelė verta dėmesio, bet ranka nuolatos siekia raudono rašiklio. Ir, ko gero, jei jau norisi šiurpių, geriau jų ieškoti Linos Darbutaitės „Baltame danguje“ („Švieskime vaikus“, 2016) ar Daivos Čepauskaitės „Baisiai gražiuose eilėraščiuose“ („Žalias kalnas“, 2017), prie Bitvinsko knygelės grįžtant tik protarpiais, kad vakaro nepersūdytume.
Taip paknebinėjus Fondo metų derlius išties silpnokas rodosi. Tik nepamirškime, kad dviejų užpernykščio konkurso laureatų knygos, turėjusios būti 2019 metų „Vaikų bibliotekėlės“ puošmenomis, dar nepasirodė, o prie ne konkurso tvarka išleisto papildymo reikia priskaičiuoti Ignės Zarambaitės „Stebuklingus senelio batus“, nespėjusius į Mugės šurmulį, tad mums negirdėtus, neregėtus.
Dail. Vanda Padimanskaitė. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2019. 120 psl.
Galų gale metų rezultatai gali pasirodyti ne tik padorūs, bet ir pasiutiškai stiprūs. Matysim, kai dugną dėsim, bičiuliai. O tuo tarpu laukiame, kol bus išleistas Povillo Villuveit „Spinčius“ bei Dovilės Zavedskaitės „Lietus ir skafandras“. Tik kažin, kada juos pamatysim ir kur rasim... Be geranoriškos meškiukų bibliotekos rėmėjos Almanės pagalbos ir čia parodytos knygos mūsų nebūtų pasiekusios. Ačiū jai! Ir, aišku, ačiū visiems geriesiems žmonėms, daug dirbusiems, kad šios knygos atsirastų.
O ką jūs manote apie Fondo knygas, a?
