Krokodilas po lova, pingvinai skrynioje: Kur dingo Spotas?
Ruošdamasi detektyviniam iššūkiui prisiminiau vieną žavią knygelę patiems mažiausiems. Kažkada jau rašiau apie ją specialiai „Nieko rimto“, bet kažin, ar jūs, bičiuliai, tą tekstą skaitėte. Tad imsiu ir pasikartosiu. Juk knygelė tikrai šauni, o ir aš nė vienu žodžiu tiesai nenusižengiau bei dar apie pirmuosius vaiko skaitinius pasvarsčiau. Gal pravers?
Tvirtos, spalvingos ir paprastos – tokios būna pirmosios vaiko knygelės. Jos tokios nerimtos, skirtos ne tiek skaityti, kiek žaisti. Rodos, ko iš jų reikalausi, ko tikėsiesi? Ir kaip džiugu knygyno lentynose tarp šimtų kitų kartoninių knygelių mažiesiems atrasti tokias, kurių autoriai šį nerimtą darbą atliko labai rimtai, labai reikliai. Todėl bičiuliams, ieškantiems pirmųjų knygelių savo mažiesiems skaitytojams, patarčiau pradėti nuo niekorimtiškos kolekcijos (knygelės jau išparduotos, bet ir bibliotekose jos puikiai jaučiasi). Štai puiki žodžių knyga „Kaip vadinami daiktai“, kurią sukūrė Bettina Abel ir Dorothee Raab. Štai išradingas Annes Mußenbrock „Pirmųjų spalvų“ albumėlis.
Ir štai galiausiai Erico Hillo knygelė su langais „Kur dingo Spotas?“ Jei pirmos dvi yra tiesiog lavinančios, tai pastaroji – jau „tikra“ knyga, kurioje yra savi herojai ir siužetas. Bet, aišku, išsiskiria ji iš kitų lietuviškai išleistų kartoninių knygų ne tuo, o savo žaismingumu, nutrūktgalviškumu, netikėtumu.
Šunelio Spoto mama ieško sūnaus po visus namus, bet jo niekur nėra. Užtat po laiptais gyvena liūtas, spintoje – beždžionė, o palovėje – krokodilas! Jei mažasis skaitytojas jau išmano daiktų tvarką pasaulyje, tai atverdamas kiekvieną langelį iš džiaugsmo spygaus kaip jūrų kiaulytė! Juk šie netikėtai aukštyn kojomis apvirtę namai tarsi skrynelė su iššokančiu velniuku! Bet knygelė tinka ne tik patiems mažiausiems skaitytojams, savo žaismingumu ji įtiks ir baisiai dideliems darželinukams, kurie šiaip jau kartoninių knygelių nebeskaito. Kelios minutės įkvėpto tyrinėjimo ir atradimų džiaugsmo garantuotos ir mažiems, ir dideliems.
Aišku, tėveliai gali susimąstyti, ar neišgąsdins jų mažylių toks saugios ir įprastos namų aplinkos suardymas, apgyvendinant visose pakampėse meškas ir gyvates. Tačiau žvėrys čia visai negrėsmingi, jie padeda Spoto mamai ieškoti sūnaus ir yra ne tik ir ne tiek linksmas dailininko pokštas, kiek įrodymas, kad sugyventi gali patys įvairiausi padarai. O jų netikėtos buveinės puikiai atspindi mažųjų filosofišką mokėjimą džiugiai stebėtis, kur apkerpėję suaugėliai tik pašiurptų iš baimės.
Vizualiai knygelė atrodo paprastutė, bet tas paprastumas iš metodiškai teisingų. Taip retai pasitaiko lakoniško kontūro, grynų spalvų iliustracijos, kurios tuo pat metu nerėžtų akies ir būtų išraiškingos bei gyvybingos. Todėl Spoto nuotykiai ne tik suteiks tėveliams valandžiukę ramybės, bet ir pasitarnaus vaikų skonio, kūrybiškumo ugdymui.
Ir taip, kaip mes įpratę, „Nieko rimto“ leidimas nepriekaištingos kokybės: švarios, suderintos puslapių ir atsidarančių langų spalvos, tvirtas kartonas, lengvai valomas paviršius.
