Kaip pamilti knygas (su Agumi ir monstriukais!)

Meškiukų bibliotekos lankytojai dažnai domisi, kaip čia nutiko, kad mūsų vaikis iš knygų neišlenda, nuo ryto iki vakaro skaityti pasiryžęs. Tenka man raudonuoti ir prisipažinti, jog aštuntus metus bebaigiantis žmogutis pats tėra įveikęs penketą paveikslėlių knygelių. Nežinau paslapties, kaip greitai išmokyti vaiką skaitymo technikos, galiu papasakoti tik, kaip įvilioti jį į pramanytų istorijų labirintą, kaip išmokyti jį mylėti knygas. Šį būdą žinau ne aš viena – džiaugiuosi, kad bibliotekos lentynose yra kelios knygos, kurių autoriai ne tik pasakoja istorijas, bet ir patyliukais skaitytojams pakiša literatūrinių lobių žemėlapius. Plaukiam? Jo-ho-ho, bičiuliai, ir butelis obuolių sulčių!

Jaume Coponso ir Liliana'os Fortuny sukurta serija „Agus ir monstriukai“ – tikri spąstai skaityti nemėgstantiems mažiesiems piratams. Šios knygos apsimeta lengvo svorio komiksais apie neklaužadą berniūkštį, kuris nemėgsta tvarkytis, namų darbų ir kaimynės Lidijos. Tačiau po truputį teksto daugėja, o nenuoramos Agaus pasaulis darosi vis sudėtingesnis. Kodėl? Ogi todėl, kad šis vaikas pradeda skaityti! Jam atsiveria įvairių kultūrinių simbolių reikšmės, gyvenimas tampa tirštesnis, staiga išryškėja sąsajos tarp netikėčiausių reiškinių, ir nuobodžią mokyklinę rutiną pakeičia pažinimo džiaugsmas.

Pamilti knygas Agui padeda popkultūriniai personažai – nedidučiai monstriukai, turintys super galių. Viskas kaip geriausiuose animaciniuose filmuose. Tik tiek, kad pirmojo sutikto monstriuko galia yra – ramtatatam! – istorijos. Be jų jis susmunka netekęs jėgų ir atrodo kaip keistas pliušinis žaislas. Norėdamas pažaisti su juo, Agus turi ką nors skaityti. O tas nenuorama monstriukas Butinukas trokšta tik geros literatūros, į kurią jam patinka pasinerti vėl ir vėl. Tai Stevenseno „Lobių sala“, Barrie'o „Piteris Penas“, Twaino „Tomo Sojerio nuotykiai“, Grahame'o „Vėjas gluosniuose“, Carrollio „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“, Dahlio „Čarlis ir šokolado fabrikas“ – ne pačios paprasčiausios knygos. Butinukas neketina taikstytis su tuo, kad jos tiesiog dulka Agaus kambaryje. Jis prašo ir reikalauja, jis pasakoja apie knygų autorius bei jų herojus ir – svarbiausia – jis atvirai reiškia savo jausmus, savo meilę knygoms, entuziazmą.

Tai vienintelis skaitytojo auginimo receptas, kurį aš žinau: nuolatos ieškoti gerų istorijų ir džiaugtis jomis kartu su vaiku, pasitikėti jo skoniu ir rizikuoti siūlant vis sudėtingesnes ir kartu labiau įtraukiančias knygas. Butinukas nedaro nuolaidų savo nemokšai draugui. Jis ramia sąžine prašo paskaityti Homero „Odisėją“, o žvalgydamasis po biblioteką, probėgšmais užsimena, kad kiek paaugę jie būtinai atsivers Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“. Bet mūsų herojai nepuola ir į kitą kraštutinumą – jiems svetimas literatūrinis snobizmas. Iki susitikimo su monstriukais Agus bibliotekoje pasirodydavo tik žaisdamas slėpynes, o savo noru skaitė tik komiksus. Draugystė su entuziastingu knygų graužiku jo skonius pakeitė, tad įsivaizduokite, kaip vaikis nustebo, kai Butinukas pasiūlė praleisti vakarą su „Asterikso nuotykiais“ (originalių komiksų kūrėjai – Goscinny ir Uderzo). O monstriukas tik gūžtelėjo nesupratęs – bene nemėgsti komiksų?

Esu dėkinga autoriams už tai, kad priminė: skaitymo esmė – malonumas. Vienoje knygų lentynoje telpa Odisėjas ir Asteriksas, dramatiška istorija ir linksma parodija, epas ir fantastinė apysaka. Svarbu, kad visa tai norėtųsi įsileisti į savo gyvenimą. Juk nėra aukštųjų ir žemųjų žanrų, yra tik gera ir prasta literatūra.

Tikiuosi, kad su klampiais sakiniais besigrumiantiems pradinukams Agus ir jo bičiuliai padės suprasti šias tiesas bei sudomins klasikinėmis knygomis. Pats serijos formatas idealiai tinka dar nespėjusiems pamilti literatūros 6–10 metų vaikams, kurie jau drovisi atsiversti paveikslėlių knygą, bet dar neturi tiekos įgūdžių, kad su malonumu skaitytų net ir paprasčiausią iliustruotą prozą (chapter book). „Agaus ir monstriukų“ knygos yra tarsi tarpinis variantas, o dar ir su komikso elementais, kurie šaukte šaukia: kas kad atvarte tėra tuzinas sakinių, bet tokia knyga tikrai ne mažiukams! Tik taip mūsų dideli skaitytojai leidžia sau nesidrovėti ir žiūrinėti paveikslėlius.

O paveikslėliai visai šaunūs! Jie irgi apsimeta gerokai paviršutiniškesniais nei iš tiesų yra. Esą, čia tik baisiai juokingos karikatūros, naudojančios tą pačią klasikinių komiksų bei klasikinės animacijos kalbą – viskas, kaip jūs, mieli mokiniai, įpratę. Gal tik personažų dizainas kiek neįprastas. Na, ir toks iliustracijų detalumas ne visiems komiksams būdingas. Pala, dar ir kažkokie keisti dalykai vis išlenda... Ar čia Holmso kepurė? Dali laikrodžiai? Geltonas povandeninis laivas?! Kodėl gi ne: prie literatūrinių citatų dera ir vaizdinės. O komiksai būna įvairūs, ne tik apie ančiuką Donaldą.

Žodžiu, Coponsas ir Fortuny sukūrė žavias knygeles su dvigubu dugnu ir subtiliai įpinta pažintine linija. Kadangi smagių knygų vaikams apie literatūrą lietuvių kalba nėra daug, Agus su visais monstriukais tikrai nusipelnė garbingos vietos bibliotekos lentynoje.

Bet pala – iš mano žodžių atrodo, kad ši serija tėra vien knygų sąrašas! O juk kartu pasakojama kad ir paprastutė, tačiau svarbi istorija apie baisingo piktadario išvytus monstriukus, kuriems Agus mėgina padėti. Taip, taip, piktadariai čia baisingi, tėvai žioploki, o berniūkščiai siaubingai kieti. Agus nėra mielas vaikas – jis paviršutiniškas, pasipūtęs, nuolatos meluoja, atsikalbinėja, iš aukšto žiūri į tėvus ir bendramokslius.

Iš pradžių atrodo, kad autoriai truputį pataikauja jauniesiems skaitytojams (ir jų ydoms), pasiūlydami tokį teigiamą herojų. Vis dėlto netrukus net ir tamsiausiam pradinukui sukrebžda įtarimas, jog šis vaikis ne visai atviras ir šį bei tą nutyli. Juk tikriausiai tik labai vienišas žmogutis galėjo atrasti ir susidraugauti su dulkinu, bibliotekoje užmigusiu pabaisiuku. Vien su knyginiais monstriukais Agus leidžia sau būti jautrus, rūpestingas, paslaugus. Su jais jis mokosi pasitikėti savimi – iš tiesų pasitikėti, o ne slėptis už pasipūtėlio kaukės.

Dešimt skirtingo būdo monstriukų – tai šimtai pretekstų modeliuoti įvairias situacijas. Autoriai tuo noriai naudojasi, bet kartais įsijautę į svarbius pedagoginius momentus, pameta pasakojimo giją, ir istorijai pritrūksta nuoseklumo. Kas tiesiog neišvengiama, nes į tokį lakonišką, neįgudusiems skaitytojams pritaikytą formatą mėginama sutalpinti labai daug, taigi kartais ausys lieka kyšoti. Tai labiau juntama antrojoje knygoje, galbūt dėl to, kad skaitytojas jau būna apsipratęs su monstriukais ir ima pastebėti daugiau detalių. Ne be reikalo parašyti įspūdinga tęsinį dažnai būna gerokai sunkiau. Įdomu, kaip autoriams sekėsi seriją vystyti toliau? Regis, jie yra sukūrę jau daugiau nei dešimt monstriukiškų knygų. Ar išleis jas lietuviškai leidykla „Apkabink mėnulį“?

Beje, lietuvišką leidimą norėčiau pagirti – ne tik už tai, kad puikiai atrodo, bet ir dėl to, jog nepabijota išleisti knygos pusiau minkštu viršeliu! Lietuvoje įprasta net ir 32 puslapių paveikslėlių knygas mažiesiems leisti kietais viršeliais. Dėl mažų tiražų tokios detalės kainos praktiškai nekeičia, o solidus viršelis greičiau įtikina pirkėją išleisti pinigus. Bet kaip nepatogu lentynose laikyti visas tas storapilves knygas! Kaip nepatogu pasiimti jas į kelionę! „Apkabink mėnulį“ atrado aukso viduriuką – tvirtą, bet lengvesnį ir plonesnį viršelį, tad knygą bus galima neštis ir į mokyklą, paslapčiomis skaityti per nuobodesnę pamoką.

Tikiu, kad Agus ir monstriukai taps puikiais vedliais į knygų pasaulį.

Apie knygas

  • Jaume Copons, Liliana Fortuny. Agus ir monstriukai. Atkeliauja ponas Butinukas! Vert. Laura Stašaitytė. Apkabink mėnulį, 2018. 131 psl. 6,90 €
  • Jaume Copons, Liliana Fortuny. Agus ir monstriukai. Išgelbėkime restoraną! Vert. Laura Stašaitytė. Apkabink mėnulį, 2018. 144 psl. 6,90 €