Kur lekia ugniagesių automobilis, garsiai stūgaudamas? Gaisrų gesinti, gaisrų gesinti. Ką tempia mažas meškiukas? Gesintuvus, deguonies balionus, kirvį ir kibirą. Meškiukas – ugniagesys. Trys raudonos kreidelės sudilo bepiešiant liepsnas, kibiras vandens išpurkštas jas gesinant. Geras žaidimas Gaisrų sergėtojo dienai, tai juokias šventas Florijonas!

O aš seku pasakas apie vaidmenų žaidimus ir pradedu ugniagesių temą, juk gaisrai ne tik per šventą Florijoną kyla, ar ne?

skaityti toliau…

Balandžio šonai gerokai įšilo. Norisi keliauti į pievas su dėžele naujų knygų ir skaityti įsaulyje. Tik kur tos naujos geros knygos?

skaityti toliau…

Dienos permainingos, spalvingos: lietus ir saulė, sniegas ir žiedai. O mes dar ir žaidžiame spalvas, tad vis dažniau prireikia eilėraščių, kurie suspindėtų skirtingais atspalviais. Kur mes jų ieškome? Nagi, dvejose nedidukėse knygelėse:

skaityti toliau…

Kartą išvadinau Janoschą panku, ir savo žodžių neatsisakau! Vaikų literatūroje daug be galo dvasingų asmenybių, nešinų tikrosiomis vertybėmis. Daug be galo išmintingų asmenybių, rašančių taip, lyg jų skaitytojai būtų kerpės ir melsvadumbliai. Tad tokioje kompanijoje reikalingas bent vienas tikras pankas. Tiesa, ne visi tiki, kad šias negarbingas pareigas galima patikėti Janoschui. Juk „Panama labai graži“! Juk Meškiukas ir Tigriukas! Juk laimės paieškos! Pagalvosi, žąsiai blogai baigėsi, neakcentuokim.

skaityti toliau…

Dažno meškinėlio kišenės kiauros, tad į knygų lentynas ne kiekvieną patikusią viešnią pakviesi. Tenka laukti kažkokių mistinių išpardavimų-akcijų-nuolaidų, kad jas kur! Tada čiupti, griebti, spėti per tris valandas ir aštuonis slaptus žodžius, et... Tad visada malonu bičiuliams parodyti tiesiog nebrangias geras knygas ir vietas, kur tos knygos ramiai laukia savo išlaidauti nemėgstančių skaitytojų. Ir jei reikės, lauks mėnesį, dar ir dar vieną.

skaityti toliau…

Meškinai iškeliauja velykauti, o visus, kas šiomis dienomis užplauks į mūsų biblioteką, sveikina su Velykomis! Tikiuosi, visi turite gerų velykinių skaitinių mažiesiems velykautojams.

Aš taip bumbėjau, kad trūksta gerų velykinių knygelių, kad galima pamanyti, jog trūksta man ne šiaip ko – tikrų dangiškų migdolų. O juk kad knygelė būtų gera, tereikia šiek tiek suprasti vaiką ir gerbti jo skonį. Per Velykas noriu jums parodyti, kokia paprasta gali būti gera knygelė mažiesiems:

O dabar lietuviškai ->

skaityti toliau…

Meškiukų bibliotekoje sujudimas: meškinėlis dažo, piešia, stato ir visaip kitaip skubina Velykas. Kad jau taip, tai ir velykinius skaitinius gerai būtų susidėlioti. Tik nesidėlioja jie, nelaimingieji. Beveik nėra margučių, Velykės, kiškių ir viščiukų lietuviškose knygelėse! Gal kad velykinių pasakojimų tradicija buvo nutrūkusi, gal kad krikščioniškoji šventės prasmė sunkiai vaikams paaiškinama – kas žino?

Bet mes nepasidavėm, ridu-ridu po viešąsias bibliotekas, po knygynus bei bukinistų kampelius, ir susidėliojom velykinių skaitinių planą. Gal ir jums pravers?

skaityti toliau…

Kažkodėl edukacijų rengėjai šventai tiki, kad visi vaikai mėgsta spalvinti. Nieko panašaus! Juk spalvinimas – tai ne laisvė, o taisyklės, ne kūryba, o pratimas. Tiesa, labai naudingas pratimas, kai prireikia lavinti motoriką, spalvų pajautimą ar tiesiog kantrybę. Tik kaip tokia veikla sudominti nemėgstantį spalvinti vaiką?

Ėgi, labai paprastai! Praktiškai įrodyta, kad vaiko susidomėjimas proporcingas spalvonės dydžiui. Net ir negalintis pieštukų pakęsti vaikis, pamatęs pusę sienos dengiantį plakatą, atšuoliuoja šaukdamas: „O galima man?“ Dabar svarbu tik duoti jam kokybiškas piešimo priemones. Empiriškai patikrinta, kad daugelis vaikų, gavę netikusius kietus, blankius, lūžtančius pieštukus, pabėga klykdami.

O dabar jūsų dėmesiui Velykinių plakatų nerštavietės ->

skaityti toliau…

Kai mūsų vakariniai skaitiniai tapo spalvoti, dienomis mes ėmėme žaisti su spalvotomis užduočių knygelėmis. Mat Filipo pasiūlymų mums vis neužtekdavo.

Ir tada atradau knygelę, kurią lentynose mačiau tūkstantį kartų. Ir nė karto neatsiverčiau. Mat ji pavadinta „Spalvink pieštukais“ (naujas leidimas – „Nuspalvink mane“). O spalvinimas nieko bendro neturi nei su fantazija, nei su kūryba. Tai pratimas dėmesiui, smulkiajai motorikai ir disciplinai lavinti. Bet ši knygelė tik apsimeta spalvinimo knygele! Norite pamatyti, kas ten, viduje?

skaityti toliau…

Oi, kad įsivažiavau: žaisti kviečiu, spalvotais ratais akinu, o kad ne visi tokius ratukus turi, tai ir pamiršau. Edukaciniuose plakatuose dažnai vaizduojamas klasikinis spalvų ratas, kur parodomos ir įvardinamos tik pagrindinės ir papildomos spalvos. O kaip atskirus atspalvius pavadinti? Kas padės?

Meškiukai turi savo gaires – Zinos Surovos „Spalvotą kalendorių“. Gaila, negaliu pasidalinti jos sukurtu dailiu spalvų ratu. Tad pamėginau jame naudojamus atspalvių pavadinimus išversti ir jums kuklesnį, bet, tikiuosi, naudingą spalvų ratą nupiešti.

skaityti toliau…