Terminą „informacinė visuomenė“ pirmąkart išgirdau pradėjusi mokytis tuometinėje Teisės akademijoje. Ir tai buvo vienas iš tų stebuklingų raktažodžių, nuo kurių apima kosminis jausmas – „ohoviskastaipiryra“. Noras išsiaiškinti, kaip ten tas viskas yra, vedė iš vieno universiteto į kitą, pačiais keisčiausiais klystkeliais. Prisipažinsiu: nespėjau, visuomenė jau postinformacinė, o mano vežimaitis vis dar ten pat. Tik vežimaityje meškiukas tupi. Kur jį vežti – neaišku.

Ką gi, šiandien, kai minime Pasaulinę informacinės pernykščio sniego visuomenės dieną, ruošiuosi lėkti visai netoli – į „Vilnius Mini Maker Faire“. Jei neapšlubsim, gegužės 27 dieną mes su meškiukais jus ten palinksminsim. Žinot, kaip?

skaityti toliau…

Visi meškiukai skirtingi, bet ar yra nors vienas nesidomėjęs, kokia čia didelė, raudona, greita ir staugianti mašina laksto po miestą? O kur ji važiuoja? Ką veža? Kas ją vairuoja? Kaip ji veikia? Ir jei bibliotekininkės nežino atsakymų, tai patys meškiukai išsiaiškina ir paaiškina:

Čia bibliotekininkės susigėsta ir neria į lentynas. Išneria su ilgu sąrašu. Norite pamatyti?

skaityti toliau…

Šaukiamas skubus meškiukų susirinkimas! Gavome naujų knygelių – žiūrinėsime. O žiūrinėdami, smaližiausime. Nes skaitytoja Dalia atsiuntė meškiukams dovanų! Meškiukai (ir Filipas) labai džiaugiasi, nes be skaitytojų palaikymo gyžta ir tęžta kaip besmegeniai gegužę. Ačiū, Dalia!

O knygelės kokios?

skaityti toliau…

Ū-yyy! Ū-yyy! Mes ir vėl skubame į pagalbą! Kas dega? Kad svyla? Kas medyje įstrigo?

Tikriausiai, visi ikimokyklinukai retkarčiais taškosi vandeniu, garsiai stūgaudami. Bet jei jie taip dūksta kiekvieną antradienį, jiems turbūt reikalinga rimta ugniagesių įranga bei apsaugos priemonės. Ėmėm mes jas ir pasidirbom.

skaityti toliau…

Ir kas gi čia sūpuoklėse supasi? Taip, taip! Atlėkė knygos iš „Baltų lankų“. Ūčia! Įdomios, spalvingos, išradingos. Ūčia! Deja, statinėje medaus vis tiek šaukštas deguto. Ir tuoj mes jį patyrinėsime!

skaityti toliau…

Et, norėjau ką nors dvasingo apie motinystę parašyti. Atbėgo vaikis, šliūkšt vyšnių uogienę ant klaviatūros. Tai proga pasiklausyti, kaip multimetras pypsi, kaip išardyti klavišai klaksi... Bariausi, aišku, kur nesibarsi. O vaikis vis tiek mano, kad mama – toks budistų vienuolis, kelyje į arhatą. Žiū:

skaityti toliau…

Žiū: knygelės brangios ar ne? Regis, brangios – 10-15 € kainuojančios, bet kas gi jas tokias perka, jei kasdien knygynai moja ryškiais „pigiau“ lipdukais ir slaptus žodžius šnibžda? Tikrai šnibžda? Tai kodėl aš jų savo bičiuliams neperduodu? Todėl, kad ne kiekvienas slaptas žodis – stebuklingas. „Knygų klubo“ ir „Knygos.lt“ šnabždesių šiandien neklausykime. Šiandien stebuklus daro „Baltų lankų“ žodis. Maloniai prašom pažiūrėti:

skaityti toliau…

Kur lekia ugniagesių automobilis, garsiai stūgaudamas? Gaisrų gesinti, gaisrų gesinti. Ką tempia mažas meškiukas? Gesintuvus, deguonies balionus, kirvį ir kibirą. Meškiukas – ugniagesys. Trys raudonos kreidelės sudilo bepiešiant liepsnas, kibiras vandens išpurkštas jas gesinant. Geras žaidimas Gaisrų sergėtojo dienai, tai juokias šventas Florijonas!

O aš seku pasakas apie vaidmenų žaidimus ir pradedu ugniagesių temą, juk gaisrai ne tik per šventą Florijoną kyla, ar ne?

skaityti toliau…

Balandžio šonai gerokai įšilo. Norisi keliauti į pievas su dėžele naujų knygų ir skaityti įsaulyje. Tik kur tos naujos geros knygos?

skaityti toliau…

Dienos permainingos, spalvingos: lietus ir saulė, sniegas ir žiedai. O mes dar ir žaidžiame spalvas, tad vis dažniau prireikia eilėraščių, kurie suspindėtų skirtingais atspalviais. Kur mes jų ieškome? Nagi, dvejose nedidukėse knygelėse:

skaityti toliau…