Ech, nuo tų darganų meškiukai visai surūdijo – net vasaros įspūdžiais nebespėjome su jumis, bičiuliai, pasidalinti. Na, tiek to, bus tų vasarų. Bet apie vieną savaitgalį aš visgi noriu papasakoti. Mat jis buvo šiek tiek knygynis, šiek tiek tautiškas ir mažajam mūsų skaitytojui labai linksmas. Tad jei jūsų pipirai irgi mielai giriose Medeinos paieškotų ar keliautų sakmių bei padavimų takais, maloniai prašom versti puslapį.
Nudardėjo rugpjūtis purvinais ratais, lietaus botagais, ant obuolio paslydo, knygas pabėrė. Kokias knygas? Tuoj pažiūrėsim.
Šįkart į apžvalgą neįtraukiau „Nieko rimto“ naujienų, mat nors el. knygynuose jos pasirodė paskutinėmis rugpjūčio dienomis, bet pačiupinėti jas vis tiek bus galima tik rugsėjo pradžioje. Tad štai mūsų šansas pamatyti, kaip atrodytų knygynų vitrinos, jei Sigutė Ach būtų susidomėjusi ne knygų leidyba, o siuvinėjimu kryželiu. Nežinau, kaip jums, bičiuliai, o man be sparnuotų karvyčių knygynuose tuštoka ir kažkaip nyku. Bet vieną kitą knygą rasti galima.
„Nenoriu skaityti apie tai, kas pramanyta – noriu žinoti, kaip iš tikrųjų pasaulis veikia,“ – sakydavo man vaikis prieš porą metų. Oi, kiek mes tada perskaitėme visokios pažintinės literatūros! Technika, astronomija, anatomija – pačios mėgstamiausios temos, o prieš miegą reikėdavo pasakos apie tai, kaip veikia spausdintuvas. Dar ir dabar vaikis mėgsta atsinešti kokį žinyną, ir skaityk iš eilės, kad gudri. Tad šeštojo, pažintinio, iššūkio aš nesibaiminau – juk mes mėgstame mokytis.
Jei auginate mergaites ne miško trobelėje, tikėtina, jog vieną dieną pabusite šaltibarščių spalvos rojuje su blizgučiais ir tutu sijonėliais. Tartum piktajai burtininkei burtų lazdele mostelėjus, jūsų mergaitės virs princesėmis, fėjomis arba mažaisiais poniais. Blogiausiu atveju – fėjų princesėmis ant ponių. Meškiukų bibliotekos bičiulė ir remėja Dalia pakvietė mus pamąstyti, kaip su tuo gyventi ir ką skaityti. Tad nors mes su meškiuku princesių temai abejingi (ko nepasakytum apie rausvus atspalvius, bet tai jau kita kalba), problema susidomėjome ir leidomės į prašaliečiams tokį atšiaurų pramanytų karalysčių pasaulį.
Ėhei, penktas iššūkis – tikras iššūkis! Nagi, pamėginkime rasti detektyvą pustrečių metų pipirui! O kad ir šešerių. Regis, detektyvas – labai suaugęs žanras, į vaikų žaidimų aikšteles neužsukantis (ir ačiūdie). Kita vertus, detektyvas – tai ne vien piktadariai bei nusikaltimai, tai dar ir intriga, saldus artėjimas prie visų paslapčių atskleidimo. Tad mes būtinai įveiksime šį iššūkį, juolab, kad ir policijos nuovadą namuose įkūrėme:
Bet apie viską iš pradžių.
skaityti toliau…Ruošdamasi detektyviniam iššūkiui prisiminiau vieną žavią knygelę patiems mažiausiems. Kažkada jau rašiau apie ją specialiai „Nieko rimto“, bet kažin, ar jūs, bičiuliai, tą tekstą skaitėte. Tad imsiu ir pasikartosiu. Juk knygelė tikrai šauni, o ir aš nė vienu žodžiu tiesai nenusižengiau bei dar apie pirmuosius vaiko skaitinius pasvarsčiau. Gal pravers?
Meškiukas neazartiškas, visai. Todėl skaitymo iššūkyje tempą tenka palaikyti man, o mane labai lengva papirkti naujais žaidimais bei šypsenomis. Buvome geologai ir skaitėme apie akmenis; pasistatėme observatoriją ir išsitraukėme savo kosminę biblioteką; kol vidury kambario stūksojo pilis, mes skaitėme apie riterius ir viduramžių pilies gyvenimą. Labai norėdami, galėtume šiuos skaitinius į korčiukę įrašyti, bet mes – sąžiningi meškiukai. Todėl šiandieną rašau tik apie trečiojo iššūkio rezultatus ir ketvirtojo užduotį.
O trečiasis iššūkis buvo stebuklingas. Mes bastėmės po miškus su kaukais ir kitomis neapsakomomis būtybėmis, skaityti toliau…
Meškiukas auga, jam kyla vis nauji klausimai, tad ir jo kampelis vis keičiasi. Į kitas lentynas iškeliauja išaugtos knygos, pliušinukus keičia dinozaurai, pavasariškos vėliavėlės užleidžia vietą krentančioms rugpjūčio žvaigždėms, iškabiname naujus piešinius ir plakatus. Kaip visada, kaip visur, kur ganomi maži meškiukai. Ir aš, bičiuliai, jums apie tai nepasakočiau, jei ne mūsų draugai iš Vilniaus, atsiuntę mums netikėtą dovaną.
Vieną ankstų rytą pro duris vos įsispraudė laiškanešė su milžinišku ritiniu. Jau supratote, kas buvo tame ritinyje?
Ei, kur dingo liepa?! Kur liepžiedžiai, šviežias, varvantis medus, hamakas po vėsiais beržais ir prinokusi knygelė meškiukui? Nespėjome nė mirktelėti, o leidyklos jau pakuoja vadovėlius ir patarinėja, kaip ruoštis mokyklai. Tad knygų vaikams vėl nedaug.
O mes su meškiuku buvome ekspuodicijoje: spalvų gaudyti! Juk spalvos – tai irgi rambliai. Neieškojęs nerasi, neįvardinęs nepastebėsi. Tad šiais metais meškiukų bibliotekoje tik to ir mokomės. Kiekvieną mėnesį gauname po laišką, skirtą vienai spalvai, ir kalbamės, piešiame, skaitome, žiūrinėjame paveikslus, žaidžiame ta spalva. Visa tai regisi tolima nuo mūsų mėgstamo STEMo, bet STEMas be A(rt) kažkaip neveikia. O su spalvom kažkaip sušvinta. Tad žaliąjį mėnesį mes iškeliavome ieškoti tų spalvų kiemuose bei daržuose.
Taisyklės paprastos:skaityti toliau…