Meškiukas auga, jam kyla vis nauji klausimai, tad ir jo kampelis vis keičiasi. Į kitas lentynas iškeliauja išaugtos knygos, pliušinukus keičia dinozaurai, pavasariškos vėliavėlės užleidžia vietą krentančioms rugpjūčio žvaigždėms, iškabiname naujus piešinius ir plakatus. Kaip visada, kaip visur, kur ganomi maži meškiukai. Ir aš, bičiuliai, jums apie tai nepasakočiau, jei ne mūsų draugai iš Vilniaus, atsiuntę mums netikėtą dovaną.

Vieną ankstų rytą pro duris vos įsispraudė laiškanešė su milžinišku ritiniu. Jau supratote, kas buvo tame ritinyje?

skaityti toliau…

Ei, kur dingo liepa?! Kur liepžiedžiai, šviežias, varvantis medus, hamakas po vėsiais beržais ir prinokusi knygelė meškiukui? Nespėjome nė mirktelėti, o leidyklos jau pakuoja vadovėlius ir patarinėja, kaip ruoštis mokyklai. Tad knygų vaikams vėl nedaug.

skaityti toliau…

O mes su meškiuku buvome ekspuodicijoje: spalvų gaudyti! Juk spalvos – tai irgi rambliai. Neieškojęs nerasi, neįvardinęs nepastebėsi. Tad šiais metais meškiukų bibliotekoje tik to ir mokomės. Kiekvieną mėnesį gauname po laišką, skirtą vienai spalvai, ir kalbamės, piešiame, skaitome, žiūrinėjame paveikslus, žaidžiame ta spalva. Visa tai regisi tolima nuo mūsų mėgstamo STEMo, bet STEMas be A(rt) kažkaip neveikia. O su spalvom kažkaip sušvinta. Tad žaliąjį mėnesį mes iškeliavome ieškoti tų spalvų kiemuose bei daržuose.

Taisyklės paprastos:skaityti toliau…

O koks buvo sumanymas! Atseit, trečiojo, lietuviškojo, iššūkio imsimės per Valstybės dieną, šnekėsimės apie lietuvybę ir istoriją. Kur tau! Mes vis dar mėginame užtempti Sizifą ant stiklo kalno – vis dar skaitome Jipo ir Janikės istorijas iš antrosios knygelės. Po pastraipą, po sakinį, besislėpdami po antklode, nes „Jipo mama tuoj supyks“. Suprantat, bičiuliai, labai baisu, kai mamos pyksta, todėl šios šiltos istorijos mums vietoje šiurpių. O šiurpes skaityti baugu, bet ir liautis neįmanoma.

Tataigi, karališkosios dienos atėjo ir praėjo, o mes tik dabar imsimės lietuviškų skaitinių. Maloniai prašom su mumis.

skaityti toliau…

Ką atplukdė žalios birželio liūtys į knygynus ir bibliotekas? Ėgi, enciklopedijas ir užduočių knygeles. Regis, pasibaigus mokslo metams, tėvai savo aukselių nenori palikti ramybėje ir puola į knygynus ko nors „naudingo“ ieškoti. O leidyklos tai puikiai žino. Kitaip nesuprantu, kodėl nė vienos vykusios naujos grožinės knygos jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams neišleista. Visgi „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“ viso labo perleisti su senu vertimu. Bendrą vaizdą gelbsti tik knygos mažiesiems: „Diena, kai kreidelės nusprendė išeiti“ ir „Aš nenoriu būti princesė“ išties masina, nors mano meškiukui jau ir per daug paprastos.

skaityti toliau…

Ėgi, menu, dar prieš porą metų perskaitydavome mudu su meškiuku po šimtą puslapių vienu prisėdimu. Kas čia mums tie skaitymo iššūkiai! Bet, štai, ėmėmės pirmos užduoties ir įklimpom. Pusantro šimto „Jipo ir Janikės“ puslapių kankinome dvi savaites. Prieš miegą, po pietų, laukdami eilėje, iškylose – vis po skyrelį, po pastraipą. Nors knyga paprastutė, teko pro ją braute brautis. Kodėl? Apie šios knygos paslaptis bei apie antrąjį iššūkį šiandien jums, bičiuliai, ir papasakosiu.

skaityti toliau…

Prieš savaitę į meškiukų biblioteką atriedėjo siuntinukas iš VŠĮ „Laikas skaityti“. Tai buvo karališka dovana! Išlaukta išsvajota Maurice Sendako paveikslėlių knyga „Kur gyvena pabaisos“ ir šaunūs atvirlaiškiai su eilėraščiais bei patarimais šeimyniniam skaitymui. Truputį nerimavau, kad mano naujai iškeptam šešiamečiui knyga atrodys pernelyg paprasta, bet paaiškėjo, kad ji sluoksniuota kaip močiutės pyragas, todėl kartais rekomenduojama ne 3-6, o 8-12 metų vaikams!

skaityti toliau…

Birželio 15 dieną M. Žilinsko dailės galerijoje atidaryta Lietuvos knygų iliustracijų paroda „Šiltas prisiminimas“. Čiupau meškiuką, ir nužygiavom šildytis prie tų piešinių, taip gerai iš knygų pažįstamų. Toks keistas jausmas pamatyti mėgstamų knygų iliustracijų originalus. Spauda jiems būna negailestinga. Spalvos dingsta, detalės nunyksta, kraštai nukarpomi, maži piešiniai ištampomi, dideli – sugrūdami. Juolab, kad eksponuojamos XX a. iliustracijos, kai pačios techninės spaudos galimybės buvo visai kitos.

Žiūri, ir taip gražu. skaityti toliau…

Meškiukų bibliotekoje yra ne tik meškiukų. Aš, pavyzdžiui, voverė – tempiu viską, ką randu, o po to pamirštu, kas, kur ir apie ką. Dažnai mane gelbsti vaikis – jis žino, ko nori. Tada mes leidžiamės klajoti su drakonais, kosminėse erdvėse ar požemiuose. Kol turiu kryptį, aš rausiu ir rausiu lentynėles. Bet kartais meškiuko kompasas užstringa, „tu patark“, – sako jis man. Tad džiaugiuosi, kad šįkart kelionių maršrutą paruošė bibliotekos. Nuo birželio 15 dienos visi skaitytojai kviečiami leistis į knygynį nuotykį.

skaityti toliau…

Namų biblioteka – brangus malonumas, bet kaip be jos meškiukus ganyti? Tad tenka ieškoti, kur tos knygos lizdus suka, kur už jas paskutinių marškinių neatims. Aš mėgstu senas knygas. Tarp jų galima rasti tikrų deimančiukų, taip ir nesulaukusių perleidimo. Jos turi savo istoriją, savo aurą, bet (o gal kaip tik dėl to) dažnai yra nebrangios, žmonės mielai jomis keičiasi ar net dovanoja. Tačiau į lentynas prašosi ir puikios naujos knygos. Štai tada ir tenka pradėti detektyvinį tyrimą – juk knygynams tiesiog garbės reikalas yra kuo labiau supainioti kainas.

skaityti toliau…