Ruošdamasi detektyviniam iššūkiui prisiminiau vieną žavią knygelę patiems mažiausiems. Kažkada jau rašiau apie ją specialiai „Nieko rimto“, bet kažin, ar jūs, bičiuliai, tą tekstą skaitėte. Tad imsiu ir pasikartosiu. Juk knygelė tikrai šauni, o ir aš nė vienu žodžiu tiesai nenusižengiau bei dar apie pirmuosius vaiko skaitinius pasvarsčiau. Gal pravers?
Meškiukas neazartiškas, visai. Todėl skaitymo iššūkyje tempą tenka palaikyti man, o mane labai lengva papirkti naujais žaidimais bei šypsenomis. Buvome geologai ir skaitėme apie akmenis; pasistatėme observatoriją ir išsitraukėme savo kosminę biblioteką; kol vidury kambario stūksojo pilis, mes skaitėme apie riterius ir viduramžių pilies gyvenimą. Labai norėdami, galėtume šiuos skaitinius į korčiukę įrašyti, bet mes – sąžiningi meškiukai. Todėl šiandieną rašau tik apie trečiojo iššūkio rezultatus ir ketvirtojo užduotį.
O trečiasis iššūkis buvo stebuklingas. Mes bastėmės po miškus su kaukais ir kitomis neapsakomomis būtybėmis, skaityti toliau…
Meškiukas auga, jam kyla vis nauji klausimai, tad ir jo kampelis vis keičiasi. Į kitas lentynas iškeliauja išaugtos knygos, pliušinukus keičia dinozaurai, pavasariškos vėliavėlės užleidžia vietą krentančioms rugpjūčio žvaigždėms, iškabiname naujus piešinius ir plakatus. Kaip visada, kaip visur, kur ganomi maži meškiukai. Ir aš, bičiuliai, jums apie tai nepasakočiau, jei ne mūsų draugai iš Vilniaus, atsiuntę mums netikėtą dovaną.
Vieną ankstų rytą pro duris vos įsispraudė laiškanešė su milžinišku ritiniu. Jau supratote, kas buvo tame ritinyje?
Ei, kur dingo liepa?! Kur liepžiedžiai, šviežias, varvantis medus, hamakas po vėsiais beržais ir prinokusi knygelė meškiukui? Nespėjome nė mirktelėti, o leidyklos jau pakuoja vadovėlius ir patarinėja, kaip ruoštis mokyklai. Tad knygų vaikams vėl nedaug.
O mes su meškiuku buvome ekspuodicijoje: spalvų gaudyti! Juk spalvos – tai irgi rambliai. Neieškojęs nerasi, neįvardinęs nepastebėsi. Tad šiais metais meškiukų bibliotekoje tik to ir mokomės. Kiekvieną mėnesį gauname po laišką, skirtą vienai spalvai, ir kalbamės, piešiame, skaitome, žiūrinėjame paveikslus, žaidžiame ta spalva. Visa tai regisi tolima nuo mūsų mėgstamo STEMo, bet STEMas be A(rt) kažkaip neveikia. O su spalvom kažkaip sušvinta. Tad žaliąjį mėnesį mes iškeliavome ieškoti tų spalvų kiemuose bei daržuose.
Taisyklės paprastos:skaityti toliau…
O koks buvo sumanymas! Atseit, trečiojo, lietuviškojo, iššūkio imsimės per Valstybės dieną, šnekėsimės apie lietuvybę ir istoriją. Kur tau! Mes vis dar mėginame užtempti Sizifą ant stiklo kalno – vis dar skaitome Jipo ir Janikės istorijas iš antrosios knygelės. Po pastraipą, po sakinį, besislėpdami po antklode, nes „Jipo mama tuoj supyks“. Suprantat, bičiuliai, labai baisu, kai mamos pyksta, todėl šios šiltos istorijos mums vietoje šiurpių. O šiurpes skaityti baugu, bet ir liautis neįmanoma.
Tataigi, karališkosios dienos atėjo ir praėjo, o mes tik dabar imsimės lietuviškų skaitinių. Maloniai prašom su mumis.
skaityti toliau…Ką atplukdė žalios birželio liūtys į knygynus ir bibliotekas? Ėgi, enciklopedijas ir užduočių knygeles. Regis, pasibaigus mokslo metams, tėvai savo aukselių nenori palikti ramybėje ir puola į knygynus ko nors „naudingo“ ieškoti. O leidyklos tai puikiai žino. Kitaip nesuprantu, kodėl nė vienos vykusios naujos grožinės knygos jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams neišleista. Visgi „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“ viso labo perleisti su senu vertimu. Bendrą vaizdą gelbsti tik knygos mažiesiems: „Diena, kai kreidelės nusprendė išeiti“ ir „Aš nenoriu būti princesė“ išties masina, nors mano meškiukui jau ir per daug paprastos.
Ėgi, menu, dar prieš porą metų perskaitydavome mudu su meškiuku po šimtą puslapių vienu prisėdimu. Kas čia mums tie skaitymo iššūkiai! Bet, štai, ėmėmės pirmos užduoties ir įklimpom. Pusantro šimto „Jipo ir Janikės“ puslapių kankinome dvi savaites. Prieš miegą, po pietų, laukdami eilėje, iškylose – vis po skyrelį, po pastraipą. Nors knyga paprastutė, teko pro ją braute brautis. Kodėl? Apie šios knygos paslaptis bei apie antrąjį iššūkį šiandien jums, bičiuliai, ir papasakosiu.
Prieš savaitę į meškiukų biblioteką atriedėjo siuntinukas iš VŠĮ „Laikas skaityti“. Tai buvo karališka dovana! Išlaukta išsvajota Maurice Sendako paveikslėlių knyga „Kur gyvena pabaisos“ ir šaunūs atvirlaiškiai su eilėraščiais bei patarimais šeimyniniam skaitymui. Truputį nerimavau, kad mano naujai iškeptam šešiamečiui knyga atrodys pernelyg paprasta, bet paaiškėjo, kad ji sluoksniuota kaip močiutės pyragas, todėl kartais rekomenduojama ne 3-6, o 8-12 metų vaikams!
![Maurice Sendak. Kur gyvena pabaisos. Vert. Violeta Palčinskaitė. Laikas skaityti, 2016 [2017]](/img/knygos/pabaisos/1.jpg)
Birželio 15 dieną M. Žilinsko dailės galerijoje atidaryta Lietuvos knygų iliustracijų paroda „Šiltas prisiminimas“. Čiupau meškiuką, ir nužygiavom šildytis prie tų piešinių, taip gerai iš knygų pažįstamų. Toks keistas jausmas pamatyti mėgstamų knygų iliustracijų originalus. Spauda jiems būna negailestinga. Spalvos dingsta, detalės nunyksta, kraštai nukarpomi, maži piešiniai ištampomi, dideli – sugrūdami. Juolab, kad eksponuojamos XX a. iliustracijos, kai pačios techninės spaudos galimybės buvo visai kitos.
Žiūri, ir taip gražu. skaityti toliau…