Bičiuliai, retai dalinuosi Knygos.lt naujienomis, mat nuo jų kainodaros man svaigsta galva. Tačiau nuo tada, kai šį elektroninį knygyną įsigijo „Balto“, čia kartkartėmis pasiūloma gera kaina „Balto“ leidiniams. O tai reiškia, ir knygoms pasirodžiusioms po „Scriptus“ ar „Zoombook“ ženklais. Kad ir dabar: iki pirmadienio (2018 kovo 15 dienos) ryto puikiomis kainomis galima įsigyti kelias įdomesnes knygas vaikams:
Oi, bičiuliai, žinote, kad kovo mėnesį minima Pasaulinė poezijos diena? Laikas ruoštis! Nors jei auginate mažylį, tikriausiai jums kiekviena diena – poezijos. Juk dar nešnekantis vaikelis rimuoja nuo ryto iki vakaro: gu-gu, ba-ba, ma-ma, te-te. Nenuostabu, kad jis taip įdėmiai įsiklauso į paprastas liaudiškas rimuotes, taip susidomi eilėraščiais. Poezija – ankstyvosios vaikystės kalba. Aišku, ne bet koks eilėraštis įkandamas pirmiesiems mažylio dantukams.
Oi, keistas tas vasaris! Trumpas kaip kilbukas, bet knygų po jo – nors vežimu vežk (arba karučiu parsistumk). Kurgi ne, juk ką tik praūžė Vilniaus knygų mugė. Visi tik ir šneka apie naujas knygas, bet jei Mugėje nespėjai jų pačiupinėti, tai ir pašvilpk – kol visos naujienos vėžlio žingsniu po knygynus bei bibliotekas iššliaužios, žiūrėk, ir balandis įpusės. Mes su Meškiuku nedaug ką spėjome pamatyti, tad naujas knygas suvertėme į vieną aukštą pusnį, deimančiukų neieškodami. Nors jų ten, aišku, pilna! Jūs man patys, bičiuliai, pasakykit, ką įdomaus suradę, gerai?
Man labai smalsu, ką žmonės parsineša iš Vilniaus knygų mugės. Maniau, aš viena tokia ilganosė. Pasirodo, ne – meškiukų bibliotekos skaitytojams irgi parūpo, ką mes įsigijom. Bet žinote ką? Mugėje ne tik perkama, čia dairomasi, vartoma, pasakojama ir... dovanojama! Pažvelkite, kokių dovanų gavome:
Ei, bičiuliai, ruošiatės į Vilniaus knygų mugę? Meškiukai purto taupykles ir tuština knygų lentynas, bet to neužtenka. Šiais metais keliausime į Mugę su mažuoju, tad laiko turėsime nedaug, ir mums reikia aiškaus plano! Leidykla „Nieko rimto“ surašė puikius patarimus, kaip tokiame renginyje nepasimesti ir viską spėti. Tik tie punktai ne tokie paprasti, kaip gali atrodyti. Na, ar jūs mėginote, pavyzdžiui, sudarinėti aplankytinų leidyklų ir įsigytinų knygų sąrašus? Pasidalinsiu savo patirtimi.
Meškiuko tėtis kartais juokauja, kad mes su savo patriotiniu ugdymu iš vystyklų taikome tiesiai į Šaulius. Bet išties aš stengiuosi, kad mūsų namuose suskambėtų ne pilietiškumas, o etniškumas. Ir Valstybės atkūrimo dienai, prisipažinsiu, skyriau gerokai mažiau dėmesio, nei Užgavėnėms. Taigi, tikros teminės apžvalgos nebus, nors tokia mintis ir kirbėjo. Deja, nesibaigiantys žieminiai varvanosiai privertė visus darbus atidėti geresniems laikams, pasidalinsiu tik keliais pastebėjimais ir lašu vaikiškos išminties.
Iš knygų lentynos jau kyšo šarmotos sausio ausys. Jis jau paskutinį savo kalendoriaus lapelį užvertė ir į bibliotekas bei knygynus įsirangė. Pažvelkime, ką su savimi atsinešė.
Nors pasirodė šaunių knygų, bet ne tiek daug, kiek prieš Vilniaus knygų mugę tikėjausi. Gali būti, kad leidyklos dar neskuba traukti visų tūzų iš rankovių. Viena „Nieko rimto“ buvo tokia atlapaširdė – visą šūsnį knygų išleido. Be to, knygynuose jau sausio pabaigoje atsirado ir leidyklos anonsuotos vasario naujienos. Tad šiame sąraše jos ir karaliauja.
Jau supratote, bičiuliai, kad man geriausia pirmoji mažylio knyga yra liaudies dainas dainuojantys, kūdikėlius žaidinantys tėvai. Kodėl liaudies? Tokie kūrinėliai po kruopelę, po žodį surinkti ir sudėti, jų forma nugludinta, daugelio kartų patikrinta bei ištobulinta. Ir jei vyresniems skirtos dainos, pasakos, sakmės persmelktos anų laikų gyvenimo būdo bei vertybių, mažiesiems skirtoje „motinos poezijoje“ užtenka vietos tik mamos švelnumui ir meilei. Beje, ši liaudies kūryba nebūtinai turi būti iš mūsų krašto! Kodėl kartais nepakeliavus po Italiją, Olandiją ar Moldaviją?
Pamenate vasaros skaitymo iššūkį, bičiuliai? Tada mes su Meškiuku nesugebėjome paskubomis rasti išties įdomios neskaitytos knygelės apie egzotiškus kraštus. Nuo to laiko knygynuose pirmiausia ieškome ko nors apie tolimas šalis bei nematytus gyvūnus. Ir aptinkame visokiausių stebuklų. Štai lapkričio pabaigoje pasirodė Ritos Šemelytės ir Vytauto Brazausko knyga „Bubio nuotykiai Galapaguose“. Apie šią knygelę bei susitikimą su jos autore šiandieną ir norėčiau papasakoti.
Kol mūsų mažasis skaitytojas yra labiau klausytojas, knygų paveikslėliai atrodo ne tokie ir svarbūs. Bet juk maždaug tarp 4 ir 12 mėnesių jis tampa kvalifikuotu žiūrėtoju. Gal po 20 metų ir neatmins, ką tokioje kūdikystėje matęs, bet grožio supratimas priklausys ir nuo to, kas anuomet mėgstamose knygelėse pleveno. Va todėl mums ir reikia dailių paveikslėlių knygelių. Pirmosiomis tokiomis knygelėmis gali tapti iliustruotos pažįstamos liaudies dainelės.
