Šiugžda krentantys lapai, šiugžda vartomų knygų lapai. Iš tų knygų surenčiau ant stalo kelias rietuves. Regis, niekada tiek neskaitome, kaip šlapią, apniūkusį rudenį. Ir leidyklos stengiasi: nuo naujienų lentynos lūžta. Tiesa, ne visos tos knygos tokios jau naujos. Papildomos išparduotų kakių makių, harių poterių, E. Daciūtės meškių atsargos. Naujais rūbais išleidžiamas „Paslaptingas sodas“. Tęsiamos mopso Karlo, Lasio ir Majos, kauko Gugio istorijos, „Įdomiosios senovės“ bei „Pasakų apie techniką“ serijos. Besimokantiems skaityti išleistos naujos gerai žinomų serijų knygelės. O kokių gi spalį sulaukėme staigmenų?

skaityti toliau…

Bičiuliai, aš jau ne kartą rašiau, kaip mėgstu seniau leistas knygas, kiek lobių taip randu. Bet kad rasčiau aukso grynuolį, tenka perrinkti daugybę knygų. Kad išsirinkčiau geriausią leidimą ir puikiausiai išsilaikiusį egzempliorių, būna, įsigyju kelias to paties pavadinimo knygas. Vėliau atlikusios knygos keliauja į draugų bibliotekas ar knygų namelius. Na, ir sumaniau, kad dalį gražiausių, įdomiausių, puikiausiai išsilaikiusių deimančiukų galėčiau padovanoti meškiukų bibliotekos skaitytojams.

skaityti toliau…

Pasaulis tampa mažesnis už kišenę. Tikriausiai tai gerai. Ir nieko tokio, kad šiandien visoje Lietuvoje skaptuojami moliūgai, kad vaikai matuojasi šikšnosparnių sparnus ir smailias raganų skrybelaites. Kur dėsies Vakarų pasaulyje be Helovyno, kalėdinio Santos ir Velykų triušio? Ir visgi norėčiau, kad šios šaltos, vėjuotos rudens dienos vaikams nevirstų vien tik karnavalų ir saldainių sūkuriu. Šis metas – net ir toje subendravardiklintoje Vakarų kultūroje – yra skirtas mirčiai.

skaityti toliau…

Maloningosios ponios ir ponai, noriu pristatyti jums šauniausias užjūrio princeses, jaunąsias karalienes, šamachų valdoves!

Pirmiausia pakviesiu jus pasivaikščioti po autorines pasakas. Taip taip, visai neseniai rašiau apie liaudies pasakos išminties klodus ir slaptus kodus, o pradedu vis tiek nuo autorinių vizijų. Visų pirma, šių pasakų princesės mūsų kraštuose pačios mėgstamiausios. Visų antra, taip laisvai su tautosaka elgęsi rašytojai buvo vieni iš pirmųjų, kurie apskritai atkreipė dėmesį į liaudies pasakos grožį ir pasistengė tą grožį išsaugoti.skaityti toliau…

Tramtamtam! Meškiukai skelbia dar vieną mėnesį su princesėmis! Bet šįsyk ne su keistuolėmis ir padaužomis, o su tradicinėmis pasakų princesėmis, nuo kurių visas tas rožinis šaršalas ir prasidėjo. Tik ar jūs, bičiuliai, skaitote vaikams pasakas? Ne, ne tas su paantraštėmis „trumpos“ ir „prieš miegą“, o ilgas, keistas, vietomis baisias tradicines pasakas, užrašytas kad ir XVII amžiuje? Prisipažinsiu, mes su Meškiuku dar bijome į tas gūdumas giliau lįsti.

skaityti toliau…

Žinote, kodėl mums patinka Pyplių ūkis? Aš irgi nežinau, tiesiog taip jau yra. Namukas su duonkepe, aplink kurią krebžda vaikai – čia nuolatos vyksta edukacijos. Ajerų priaugusi sodželka, moliūgų laukas, krienų laukas, šuo amsi. Lyja. Kai mes Pypliuose, visada lyja. Šeimininkė vaišina karšta arbata. Gardžiai kvepia šviežia duona.

Kai pirmą kartą čia lankėmės, ūkyje buvo labai tyku. Mažai kas buvo girdėjęs apie Pyplių duoną, nesirikiavo norintys paglostyti iš kubilo lipančią tešlą, nesistumdė prie krosnies smalsuoliai. Vos kelios užsukusios šeimos kirto skaniausias ant kopūstlapių keptas bandas, šnekėjosi apie šventą Agotą bei Gabiją ir, aišku, lipdė duonos kepaliukus.

skaityti toliau…

Oho, koks dosnus buvo tas rugsėjis! Knygų kaip obuolių prikrito. Tiesa, nemažai tęsinių ar perleidimų, bet būta ir naujų deimančiukų. Labai knieti pamatyti A. Kiudulaitės iliustracijas, mažiesiems išradėjams tiesiog būtina knyga „Ką daryti kilus idėjai?“, o meškiukų tėvams bus įdomu žvilgtelėti į vaikystėje šiurpą kėlusį S. Eidrigevičiaus kūrybos pasaulį. Regis, anuomet mes Ilganosio žmogučio nesutikome, bet juk aišku, kad jis tiesiog suaugęs su nesuvokiamu, nuolat kintančiu S. Eidrigevičiaus, tad ir mūsų vaikystės, pasauliu. Brr... Gerai, kad augome ne tik su „Kelione į Tandadrika“ ar „Aukso puodu“, bet ir su išdykusiu „Plėšiku Hocenplocu“.

skaityti toliau…

Taip, taip, bičiuliai, žinau, kad daug kas pradėjote vasarą su knyga, bet vėliau pasukote savais keliais. Ir gerai! Gerai, kad yra masinančių kelių, nuotykių, jūrų-iki-kelių! O mes vis kur paunksnėje knygą skaitydavome, pasiryžę įveikti visus iššūkius ir atrasti dar nematytus literatūrinius pasaulius. Dažnai mus tie pasauliai taip įtraukdavo, kad kelioms savaitėms dingdavome knygose jau be jokių užduočių. Taigi, „Vasaros skaitymo iššūkį“ mes, aišku, įveikėme, bet knygomis apsivertėme iki ausų, ir iki galo visų užduočių aprašyti jau nebespėjau. Tad dabar, kai KVB bibliotekininkės Meškiukui oficialiai paspaudė ranką, noriu lentynėles sutvarkyti ir su šiuo daug džiaugsmo suteikusiu skaitymo iššūkiu atsisveikinti.

skaityti toliau…

Prisirpo, prinoko rugsėjis, apsunko meškiukų kuprinės, po truputį prie žemės lenkia. Ne kiekvieną rytą norisi traukti į mokyklą. O kodėl reikia ten eiti? Kam man mokytis? Skubiai ieškome knygelių su atsakymais, bet nerandame. Mums vis apie draugus, apie supratingas mokytojas, apie nuotykius... Kuo tai gali padėti, kai nesupranti, kam apskritai reikia mokyklos? Tad greitai užkuriame savo namų leidyklą ir išverčiame vieną tokią Oscaro Brenifier knygelę. Žvilgt!

skaityti toliau…

Vaje, vaikas supyko... Ką daryti? Kaip tą ugnikalnį atvėsinti? Kaip tą mažą nelaimingą pipirą nuo kraterio krašto nukrapštyti? Čia, meškiukų bibliotekoje, mes sprendimo neturime. Stengiamės išlaukti ir patys neužsiliepsnoti. O kai karštis atlėgsta, keliaujame skaityti apie tai, kaip pyksta lapiukai, triušiai ir katinai, nes man atrodo, kad baisiausia vaikui būna ne tada, kai jis susiduria su savo sunkiais jausmais, bet kai apskritai nesupranta, kas vyksta. Tad skaitome.

Ir šiandien savo piktaisiais skaitiniais pradedame dalintis su meškiukų bičiuliais bei – ypač – su šią temą pasiūliusia Dalia.skaityti toliau…