Žinote, kodėl mums patinka Pyplių ūkis? Aš irgi nežinau, tiesiog taip jau yra. Namukas su duonkepe, aplink kurią krebžda vaikai – čia nuolatos vyksta edukacijos. Ajerų priaugusi sodželka, moliūgų laukas, krienų laukas, šuo amsi. Lyja. Kai mes Pypliuose, visada lyja. Šeimininkė vaišina karšta arbata. Gardžiai kvepia šviežia duona.

Kai pirmą kartą čia lankėmės, ūkyje buvo labai tyku. Mažai kas buvo girdėjęs apie Pyplių duoną, nesirikiavo norintys paglostyti iš kubilo lipančią tešlą, nesistumdė prie krosnies smalsuoliai. Vos kelios užsukusios šeimos kirto skaniausias ant kopūstlapių keptas bandas, šnekėjosi apie šventą Agotą bei Gabiją ir, aišku, lipdė duonos kepaliukus.

skaityti toliau…

Oho, koks dosnus buvo tas rugsėjis! Knygų kaip obuolių prikrito. Tiesa, nemažai tęsinių ar perleidimų, bet būta ir naujų deimančiukų. Labai knieti pamatyti A. Kiudulaitės iliustracijas, mažiesiems išradėjams tiesiog būtina knyga „Ką daryti kilus idėjai?“, o meškiukų tėvams bus įdomu žvilgtelėti į vaikystėje šiurpą kėlusį S. Eidrigevičiaus kūrybos pasaulį. Regis, anuomet mes Ilganosio žmogučio nesutikome, bet juk aišku, kad jis tiesiog suaugęs su nesuvokiamu, nuolat kintančiu S. Eidrigevičiaus, tad ir mūsų vaikystės, pasauliu. Brr... Gerai, kad augome ne tik su „Kelione į Tandadrika“ ar „Aukso puodu“, bet ir su išdykusiu „Plėšiku Hocenplocu“.

skaityti toliau…

Taip, taip, bičiuliai, žinau, kad daug kas pradėjote vasarą su knyga, bet vėliau pasukote savais keliais. Ir gerai! Gerai, kad yra masinančių kelių, nuotykių, jūrų-iki-kelių! O mes vis kur paunksnėje knygą skaitydavome, pasiryžę įveikti visus iššūkius ir atrasti dar nematytus literatūrinius pasaulius. Dažnai mus tie pasauliai taip įtraukdavo, kad kelioms savaitėms dingdavome knygose jau be jokių užduočių. Taigi, „Vasaros skaitymo iššūkį“ mes, aišku, įveikėme, bet knygomis apsivertėme iki ausų, ir iki galo visų užduočių aprašyti jau nebespėjau. Tad dabar, kai KVB bibliotekininkės Meškiukui oficialiai paspaudė ranką, noriu lentynėles sutvarkyti ir su šiuo daug džiaugsmo suteikusiu skaitymo iššūkiu atsisveikinti.

skaityti toliau…

Prisirpo, prinoko rugsėjis, apsunko meškiukų kuprinės, po truputį prie žemės lenkia. Ne kiekvieną rytą norisi traukti į mokyklą. O kodėl reikia ten eiti? Kam man mokytis? Skubiai ieškome knygelių su atsakymais, bet nerandame. Mums vis apie draugus, apie supratingas mokytojas, apie nuotykius... Kuo tai gali padėti, kai nesupranti, kam apskritai reikia mokyklos? Tad greitai užkuriame savo namų leidyklą ir išverčiame vieną tokią Oscaro Brenifier knygelę. Žvilgt!

skaityti toliau…

Vaje, vaikas supyko... Ką daryti? Kaip tą ugnikalnį atvėsinti? Kaip tą mažą nelaimingą pipirą nuo kraterio krašto nukrapštyti? Čia, meškiukų bibliotekoje, mes sprendimo neturime. Stengiamės išlaukti ir patys neužsiliepsnoti. O kai karštis atlėgsta, keliaujame skaityti apie tai, kaip pyksta lapiukai, triušiai ir katinai, nes man atrodo, kad baisiausia vaikui būna ne tada, kai jis susiduria su savo sunkiais jausmais, bet kai apskritai nesupranta, kas vyksta. Tad skaitome.

Ir šiandien savo piktaisiais skaitiniais pradedame dalintis su meškiukų bičiuliais bei – ypač – su šią temą pasiūliusia Dalia.skaityti toliau…

Ech, nuo tų darganų meškiukai visai surūdijo – net vasaros įspūdžiais nebespėjome su jumis, bičiuliai, pasidalinti. Na, tiek to, bus tų vasarų. Bet apie vieną savaitgalį aš visgi noriu papasakoti. Mat jis buvo šiek tiek knygynis, šiek tiek tautiškas ir mažajam mūsų skaitytojui labai linksmas. Tad jei jūsų pipirai irgi mielai giriose Medeinos paieškotų ar keliautų sakmių bei padavimų takais, maloniai prašom versti puslapį.

skaityti toliau…

Nudardėjo rugpjūtis purvinais ratais, lietaus botagais, ant obuolio paslydo, knygas pabėrė. Kokias knygas? Tuoj pažiūrėsim.

Šįkart į apžvalgą neįtraukiau „Nieko rimto“ naujienų, mat nors el. knygynuose jos pasirodė paskutinėmis rugpjūčio dienomis, bet pačiupinėti jas vis tiek bus galima tik rugsėjo pradžioje. Tad štai mūsų šansas pamatyti, kaip atrodytų knygynų vitrinos, jei Sigutė Ach būtų susidomėjusi ne knygų leidyba, o siuvinėjimu kryželiu. Nežinau, kaip jums, bičiuliai, o man be sparnuotų karvyčių knygynuose tuštoka ir kažkaip nyku. Bet vieną kitą knygą rasti galima.

skaityti toliau…

„Nenoriu skaityti apie tai, kas pramanyta – noriu žinoti, kaip iš tikrųjų pasaulis veikia,“ – sakydavo man vaikis prieš porą metų. Oi, kiek mes tada perskaitėme visokios pažintinės literatūros! Technika, astronomija, anatomija – pačios mėgstamiausios temos, o prieš miegą reikėdavo pasakos apie tai, kaip veikia spausdintuvas. Dar ir dabar vaikis mėgsta atsinešti kokį žinyną, ir skaityk iš eilės, kad gudri. Tad šeštojo, pažintinio, iššūkio aš nesibaiminau – juk mes mėgstame mokytis.

skaityti toliau…

Jei auginate mergaites ne miško trobelėje, tikėtina, jog vieną dieną pabusite šaltibarščių spalvos rojuje su blizgučiais ir tutu sijonėliais. Tartum piktajai burtininkei burtų lazdele mostelėjus, jūsų mergaitės virs princesėmis, fėjomis arba mažaisiais poniais. Blogiausiu atveju – fėjų princesėmis ant ponių. Meškiukų bibliotekos bičiulė ir remėja Dalia pakvietė mus pamąstyti, kaip su tuo gyventi ir ką skaityti. Tad nors mes su meškiuku princesių temai abejingi (ko nepasakytum apie rausvus atspalvius, bet tai jau kita kalba), problema susidomėjome ir leidomės į prašaliečiams tokį atšiaurų pramanytų karalysčių pasaulį.

skaityti toliau…

Ėhei, penktas iššūkis – tikras iššūkis! Nagi, pamėginkime rasti detektyvą pustrečių metų pipirui! O kad ir šešerių. Regis, detektyvas – labai suaugęs žanras, į vaikų žaidimų aikšteles neužsukantis (ir ačiūdie). Kita vertus, detektyvas – tai ne vien piktadariai bei nusikaltimai, tai dar ir intriga, saldus artėjimas prie visų paslapčių atskleidimo. Tad mes būtinai įveiksime šį iššūkį, juolab, kad ir policijos nuovadą namuose įkūrėme:

Bet apie viską iš pradžių.

skaityti toliau…