Užkliuvo už varčios, ir vėl iš pradžios, sakysite, bet aš vis tiek noriu dar pašnekėti apie vaikų dainas. Juk 12-18 mėnesių mažyliui galime padainuoti ir sudėtingesnių kūrinėlių, nei lopšinės ar žaidinimų skanduotės. Tiesą sakant, jau septynerių mėnesių kūdikiui labai patinka visokie pakartojimai, kurių gausu liaudies dainose. Aštuonerių jis ima suvokti melodijos kontūrą. O vyresnis susidomi dainų siužetais, detaliais visokių darbų nupasakojimais. Yra manančių, kad tai, kas išdainuojama, daug lengviau išmokstama. Tad į mažylio biblioteką prašyte prašosi nors keli dainų rinkiniai.

skaityti toliau…

Ėni kėni, šmiki šmaki, orbi sorbi, viki baki! Skaičiuotės ir greitakalbės puikiai tinka ir augesniems vaikams žaisti, ir mažuosius žaidinti. Kurgi ne: trumpučiai, smagūs, skambūs kūrinėliai visus pralinksmina. Tad aš juos siūlau ne tik pagal paskirtį skanduoti, bet ir kūdikių mankštinimui, pirštukų žaidimams naudoti. Šiandieną papasakosiu, kokiose dailesnėse knygelėse tie tautosakos lobiai surašyti.

skaityti toliau…

Kai bibliotekos skaitytoja Eglė paklausė, ką skaityti 7 mėnesių mažyliui, aš tik gūžtelėjau pečiais. Aišku, daiktų knygas! Tokio amžiaus pipirai dar tik susipažįsta su pasauliu, jų žodynas labai ribotas, akiratis siauras. Bet Eglė buvo atkakli – ji norėjo ne žiūrinėti paveikslėlius, o pradžiuginti kūdikį gyvu, grožiniu tekstu. Ir tada aš prisiminiau... Prisiminiau, kaip vos mėnesio sulaukusiam Meškiukui tėtis deklamavo Donelaičio „Metus“ (hegzametras puikiai migdo!), kaip jau truputį prakutęs mažylis įdėmiai klausydavosi Sergejaus Kozlovo istorijų apie Ežiuką ir Meškiuką, kaip džiaugdavosi šeimyniniais Joelio Chandlerio Harriso skaitymais. Tad šiandieną kviečiu pradėti dėlioti 6-18 mėnesių mažylio biblioteką.

skaityti toliau…

Gruodžio knygos užgriuvo mus netikėtai. Visą mėnesį sirgome, o kai žmonės serga, jie neturi kada vaikščioti po knygynus. Jie stato laivus ir pilis, piešia raketas ir žaidžia stalo žaidimus. O tada apsižvalgo ir pamato, kokios keistenybės užderėjo šaltame gruode. Pažvelkite – negirdėtos leidyklos, nematyti autoriai. Leidykla „Nieko rimto“ šįkart buvo labai kantri, naujienų nepaleido iki pat sausio antros, „Alma littera“ irgi niekur neskubėjo, tad gruodžio peizažas labai neįprastas.

skaityti toliau…

Artėja Kalėdos, mažieji pipirai jau gavo arba tuoj gaus laiškus nuo Kalėdų senelio. Nemažai tėvų nesuka sau galvos ir užsako tokį laišką arba atspausdina rastą internete. Paprastai tekstas man kelia šiurpą: „Jūsų namuose aš jau buvau ir skruzdėliuką slaptą palikau. Jis seka kiekvieną tavo žingsnelį ir aš sužinau kiekvieną darbelį.“ Įsivaizduokite, kad jūsų vadovas arba VMI atsiunčia jums dovanėlę su prierašu, kad įrengė slaptą kamerą ir matė, kaip puikiai dirbote bei įstatymų laikėtės. Dievulėliau, 1984-ieji! O vaikai kažkodėl turi tuo džiaugtis.

Bet žinote ką? Didieji rašytojai irgi kurdavo savo vaikams laiškus „nuo Kalėdų senelio“:

skaityti toliau…

Klausiat, bičiuliai, ką mes prieš Kalėdas skaitome. Gal kurią iš naujai išleistų kalėdinių knygų? O gal kokį klasikinį pasakojimą? Nieko panašaus! Mes bastomės po Kaukašlaitį, kur kipšų ir kaukų kariuomenės ruošiasi žūtbūtiniam mūšiui. Šią paslaptingą vietą mums užrodė Justinas Žilinskas – rašytojas, o taip pat tarptautinės ir karo teisės žinovas. Tad nors jo knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ („Aukso žuvys“, 2017) kovoja saujelė katės dydžio padarų, viskas pasiutiškai rimta. Derybos, intrigos, provokacijos, žvalgyba, propaganda. Baisu? Nebijokim. Dramatiška istorija – tik viena šios knygos dedamoji. Dar yra nuostabi atmosfera.

skaityti toliau…

Šeštadienį meškiukai brazdėjo literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“. Oi, bičiuliai, lai jis tampa kasmetiniu! Šauniai pabendravau, į vaikų knygų autorius paspoksojau, pati ant scenos patrypčiojau. O užsikoriau aš ant scenos apie kalėdinių knygų istorijas, apie skirtingų kartų kalėdinius skaitinius pašnekėti. Noriu su jumis savąja prakalba pasidalinti.

skaityti toliau…

Leidyklose pats darbymetis. Kad knygos spėtų po visus knygynus pasklisti, visiems Kalėdų seneliams pamojuoti, jos turi pasirodyti jau lapkritį ar gruodžio pradžioje. Tad praėjusį mėnesį tokia gausybė knygų plūstelėjo, jog meškiukai nebespėjo visų atidžiai apžiūrėti ir kruopščiai atrinkti. Svarbiausia, išrinko, ką į Kalėdų senelio maišą įmesti. Gal ir jums, bičiuliai, bus lengviau, jei mūsų sąrašus peržvelgsite?

skaityti toliau…

Jauna leidykla „Dvi Tylos“ jau pradėjo prekiauti knyga „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“. Žinau, kad knyga laukiama ir iš jos daug tikimasi. Ką čia – jei auginčiau vieną kitą meškutę, jau krapštyčiau taupyklę (18 €, ne juokas!), mat šios „Vakaro istorijos“ yra biografinių apybraižų rinkinys, supažindinantis su ypatingo proto, talento ir drąsos moterimis.

Taip, mums reikia knygų, kurios skatintų mergaites pasitikėti savo jėgomis ir domėtis pasauliu. Bet ar ši knyga tam tinka? Turiu šiokių tokių abejonių. Gal pasvarstykime kartu, protingieji kurmiai?

skaityti toliau…

Meškiukas jau didelis ir išmintingas. Su juo galima pasišnekėti apie atomus ir molekules, apie raketinius variklius ir egzoplanetas. Žmonių jausmus jis irgi puikiai pažįsta. Bet viena yra išmanyti, o kita tuos jausmus patirti. Ypač pyktį. „Tu labai gerai sakai, – aiškina Meškiukas, – bet kai man reikia, aš visus žodžius pamirštu!“ Knygos – tie patys žodžiai, bet kažkodėl įtaigesni, ir juos prisiminti lengviau. Todėl šiandien dalinuosi ypatingomis knygomis – apie pyktį.

skaityti toliau…