Leidyklose pats darbymetis. Kad knygos spėtų po visus knygynus pasklisti, visiems Kalėdų seneliams pamojuoti, jos turi pasirodyti jau lapkritį ar gruodžio pradžioje. Tad praėjusį mėnesį tokia gausybė knygų plūstelėjo, jog meškiukai nebespėjo visų atidžiai apžiūrėti ir kruopščiai atrinkti. Svarbiausia, išrinko, ką į Kalėdų senelio maišą įmesti. Gal ir jums, bičiuliai, bus lengviau, jei mūsų sąrašus peržvelgsite?
Jauna leidykla „Dvi Tylos“ jau pradėjo prekiauti knyga „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“. Žinau, kad knyga laukiama ir iš jos daug tikimasi. Ką čia – jei auginčiau vieną kitą meškutę, jau krapštyčiau taupyklę (18 €, ne juokas!), mat šios „Vakaro istorijos“ yra biografinių apybraižų rinkinys, supažindinantis su ypatingo proto, talento ir drąsos moterimis.
Taip, mums reikia knygų, kurios skatintų mergaites pasitikėti savo jėgomis ir domėtis pasauliu. Bet ar ši knyga tam tinka? Turiu šiokių tokių abejonių. Gal pasvarstykime kartu, protingieji kurmiai?
skaityti toliau…Meškiukas jau didelis ir išmintingas. Su juo galima pasišnekėti apie atomus ir molekules, apie raketinius variklius ir egzoplanetas. Žmonių jausmus jis irgi puikiai pažįsta. Bet viena yra išmanyti, o kita tuos jausmus patirti. Ypač pyktį. „Tu labai gerai sakai, – aiškina Meškiukas, – bet kai man reikia, aš visus žodžius pamirštu!“ Knygos – tie patys žodžiai, bet kažkodėl įtaigesni, ir juos prisiminti lengviau. Todėl šiandien dalinuosi ypatingomis knygomis – apie pyktį.
Šiugžda krentantys lapai, šiugžda vartomų knygų lapai. Iš tų knygų surenčiau ant stalo kelias rietuves. Regis, niekada tiek neskaitome, kaip šlapią, apniūkusį rudenį. Ir leidyklos stengiasi: nuo naujienų lentynos lūžta. Tiesa, ne visos tos knygos tokios jau naujos. Papildomos išparduotų kakių makių, harių poterių, E. Daciūtės meškių atsargos. Naujais rūbais išleidžiamas „Paslaptingas sodas“. Tęsiamos mopso Karlo, Lasio ir Majos, kauko Gugio istorijos, „Įdomiosios senovės“ bei „Pasakų apie techniką“ serijos. Besimokantiems skaityti išleistos naujos gerai žinomų serijų knygelės. O kokių gi spalį sulaukėme staigmenų?
Bičiuliai, aš jau ne kartą rašiau, kaip mėgstu seniau leistas knygas, kiek lobių taip randu. Bet kad rasčiau aukso grynuolį, tenka perrinkti daugybę knygų. Kad išsirinkčiau geriausią leidimą ir puikiausiai išsilaikiusį egzempliorių, būna, įsigyju kelias to paties pavadinimo knygas. Vėliau atlikusios knygos keliauja į draugų bibliotekas ar knygų namelius. Na, ir sumaniau, kad dalį gražiausių, įdomiausių, puikiausiai išsilaikiusių deimančiukų galėčiau padovanoti meškiukų bibliotekos skaitytojams.
Pasaulis tampa mažesnis už kišenę. Tikriausiai tai gerai. Ir nieko tokio, kad šiandien visoje Lietuvoje skaptuojami moliūgai, kad vaikai matuojasi šikšnosparnių sparnus ir smailias raganų skrybelaites. Kur dėsies Vakarų pasaulyje be Helovyno, kalėdinio Santos ir Velykų triušio? Ir visgi norėčiau, kad šios šaltos, vėjuotos rudens dienos vaikams nevirstų vien tik karnavalų ir saldainių sūkuriu. Šis metas – net ir toje subendravardiklintoje Vakarų kultūroje – yra skirtas mirčiai.
Maloningosios ponios ir ponai, noriu pristatyti jums šauniausias užjūrio princeses, jaunąsias karalienes, šamachų valdoves!
Pirmiausia pakviesiu jus pasivaikščioti po autorines pasakas. Taip taip, visai neseniai rašiau apie liaudies pasakos išminties klodus ir slaptus kodus, o pradedu vis tiek nuo autorinių vizijų. Visų pirma, šių pasakų princesės mūsų kraštuose pačios mėgstamiausios. Visų antra, taip laisvai su tautosaka elgęsi rašytojai buvo vieni iš pirmųjų, kurie apskritai atkreipė dėmesį į liaudies pasakos grožį ir pasistengė tą grožį išsaugoti.skaityti toliau…
Tramtamtam! Meškiukai skelbia dar vieną mėnesį su princesėmis! Bet šįsyk ne su keistuolėmis ir padaužomis, o su tradicinėmis pasakų princesėmis, nuo kurių visas tas rožinis šaršalas ir prasidėjo. Tik ar jūs, bičiuliai, skaitote vaikams pasakas? Ne, ne tas su paantraštėmis „trumpos“ ir „prieš miegą“, o ilgas, keistas, vietomis baisias tradicines pasakas, užrašytas kad ir XVII amžiuje? Prisipažinsiu, mes su Meškiuku dar bijome į tas gūdumas giliau lįsti.
Žinote, kodėl mums patinka Pyplių ūkis? Aš irgi nežinau, tiesiog taip jau yra. Namukas su duonkepe, aplink kurią krebžda vaikai – čia nuolatos vyksta edukacijos. Ajerų priaugusi sodželka, moliūgų laukas, krienų laukas, šuo amsi. Lyja. Kai mes Pypliuose, visada lyja. Šeimininkė vaišina karšta arbata. Gardžiai kvepia šviežia duona.
Kai pirmą kartą čia lankėmės, ūkyje buvo labai tyku. Mažai kas buvo girdėjęs apie Pyplių duoną, nesirikiavo norintys paglostyti iš kubilo lipančią tešlą, nesistumdė prie krosnies smalsuoliai. Vos kelios užsukusios šeimos kirto skaniausias ant kopūstlapių keptas bandas, šnekėjosi apie šventą Agotą bei Gabiją ir, aišku, lipdė duonos kepaliukus.
Oho, koks dosnus buvo tas rugsėjis! Knygų kaip obuolių prikrito. Tiesa, nemažai tęsinių ar perleidimų, bet būta ir naujų deimančiukų. Labai knieti pamatyti A. Kiudulaitės iliustracijas, mažiesiems išradėjams tiesiog būtina knyga „Ką daryti kilus idėjai?“, o meškiukų tėvams bus įdomu žvilgtelėti į vaikystėje šiurpą kėlusį S. Eidrigevičiaus kūrybos pasaulį. Regis, anuomet mes Ilganosio žmogučio nesutikome, bet juk aišku, kad jis tiesiog suaugęs su nesuvokiamu, nuolat kintančiu S. Eidrigevičiaus, tad ir mūsų vaikystės, pasauliu. Brr... Gerai, kad augome ne tik su „Kelione į Tandadrika“ ar „Aukso puodu“, bet ir su išdykusiu „Plėšiku Hocenplocu“.
