Ėhė, baigėsi kovas. O jau toks liesutis, čiuplutis buvo – vos kelias knygeles po pažastimi tepanešė. Nors gal čia aš pavasariop vitaminų pritrūkau ir taip priekabiai skaitinius rinkausi, kad krepšelis liko pustuštis? Visgi kelias įdomesnes knygas radau. Gal ir jums, bičiuliai, patiks? Maloniai prašom lentynėlėje pasirausti:
Metai, bičiuliai! Jau praėjo metai nuo tada, kai internete puslapius paskleidė elektroninė meškiukų bibliotekos atstovybė. Pradėjome kelionę dviese su Meškiuku, o dabar jau susirinko kone septyni šimtai nuolatos mūsų įrašus skaitančių ir prenumeruojančių smalsių žmonių. Užklystančių – jau virš dešimties tūkstančių. Gal ir nedaug žiniatinklio knibždėlynams, bet aš džiaugiuosi, kad tiek žmonių mielai skaito, ką aš rašau apie knygas vaikams. Tad šiandien noriu ir pasigirti, ir jus pagirti, ir pašnekėti, kokie vis dėlto dosnūs knygų tie metai buvo. Nes kokia gi šventė be įdomiausių knygų dešimtukų?
Yra, bičiuliai, tokia leidykla – „Muzikija“. Ne, ne taip! Iš tikrųjų yra toks ugdymo centras „Strazdanėlės“. Kartais, kai „Strazdanėlės“ sukuria ką nors ypatingai gražaus, pasivadina „Muzikija“ ir savo ugdytiniams bei visiems geros valios žmonėms išleidžia knygą ar muzikinę plokštelę. Kaip ir daugelis mažų leidyklų, „Muzikija“ neranda bendros kalbos su didžiaisiais knygų platintojais ir jau kurį laiką nesuka sau dėl to galvos, skirdama savo leidinius aplink ugdymo centrą susibūrusios bendruomenės nariams. Apmaudu? Ne tas žodis! Mes turime tiek nedaug meniniam ugdymui skirtų knygų, o šios dar ir slepiasi! Pamėginkime tą paslapties šydą truputį praskleisti.
Pasaulis vis traukiasi, ir man tai patinka! Vaikystėje nė į galvą neatėjo, kad vienu mygtuko spustelėjimu galėsiu pasiekti patikusią knygą sukūrusį rašytoją ar dailininką. O štai mano Meškiukas vakarais klausinėja Virgio Šidlausko, ar žvėržuvė išgalvota, gurkšnodamas ypatingą meškiukų arbatą, kurią papuošė pati Greta Alice!
Bičiuliai, jei jūs negirdėjote apie Gretą, tai tik todėl, kad ji labai jauna dailininkė, bet pasiutiškai talentinga. Noriu parodyti jums jos pieštas knygas vaikams, pasidžiaugti atvirutėmis ir arbatėlėmis. Užsuksit?
Bičiuliai, retai dalinuosi Knygos.lt naujienomis, mat nuo jų kainodaros man svaigsta galva. Tačiau nuo tada, kai šį elektroninį knygyną įsigijo „Balto“, čia kartkartėmis pasiūloma gera kaina „Balto“ leidiniams. O tai reiškia, ir knygoms pasirodžiusioms po „Scriptus“ ar „Zoombook“ ženklais. Kad ir dabar: iki pirmadienio (2018 kovo 15 dienos) ryto puikiomis kainomis galima įsigyti kelias įdomesnes knygas vaikams:
Oi, bičiuliai, žinote, kad kovo mėnesį minima Pasaulinė poezijos diena? Laikas ruoštis! Nors jei auginate mažylį, tikriausiai jums kiekviena diena – poezijos. Juk dar nešnekantis vaikelis rimuoja nuo ryto iki vakaro: gu-gu, ba-ba, ma-ma, te-te. Nenuostabu, kad jis taip įdėmiai įsiklauso į paprastas liaudiškas rimuotes, taip susidomi eilėraščiais. Poezija – ankstyvosios vaikystės kalba. Aišku, ne bet koks eilėraštis įkandamas pirmiesiems mažylio dantukams.
Oi, keistas tas vasaris! Trumpas kaip kilbukas, bet knygų po jo – nors vežimu vežk (arba karučiu parsistumk). Kurgi ne, juk ką tik praūžė Vilniaus knygų mugė. Visi tik ir šneka apie naujas knygas, bet jei Mugėje nespėjai jų pačiupinėti, tai ir pašvilpk – kol visos naujienos vėžlio žingsniu po knygynus bei bibliotekas iššliaužios, žiūrėk, ir balandis įpusės. Mes su Meškiuku nedaug ką spėjome pamatyti, tad naujas knygas suvertėme į vieną aukštą pusnį, deimančiukų neieškodami. Nors jų ten, aišku, pilna! Jūs man patys, bičiuliai, pasakykit, ką įdomaus suradę, gerai?
Man labai smalsu, ką žmonės parsineša iš Vilniaus knygų mugės. Maniau, aš viena tokia ilganosė. Pasirodo, ne – meškiukų bibliotekos skaitytojams irgi parūpo, ką mes įsigijom. Bet žinote ką? Mugėje ne tik perkama, čia dairomasi, vartoma, pasakojama ir... dovanojama! Pažvelkite, kokių dovanų gavome:
Ei, bičiuliai, ruošiatės į Vilniaus knygų mugę? Meškiukai purto taupykles ir tuština knygų lentynas, bet to neužtenka. Šiais metais keliausime į Mugę su mažuoju, tad laiko turėsime nedaug, ir mums reikia aiškaus plano! Leidykla „Nieko rimto“ surašė puikius patarimus, kaip tokiame renginyje nepasimesti ir viską spėti. Tik tie punktai ne tokie paprasti, kaip gali atrodyti. Na, ar jūs mėginote, pavyzdžiui, sudarinėti aplankytinų leidyklų ir įsigytinų knygų sąrašus? Pasidalinsiu savo patirtimi.
Meškiuko tėtis kartais juokauja, kad mes su savo patriotiniu ugdymu iš vystyklų taikome tiesiai į Šaulius. Bet išties aš stengiuosi, kad mūsų namuose suskambėtų ne pilietiškumas, o etniškumas. Ir Valstybės atkūrimo dienai, prisipažinsiu, skyriau gerokai mažiau dėmesio, nei Užgavėnėms. Taigi, tikros teminės apžvalgos nebus, nors tokia mintis ir kirbėjo. Deja, nesibaigiantys žieminiai varvanosiai privertė visus darbus atidėti geresniems laikams, pasidalinsiu tik keliais pastebėjimais ir lašu vaikiškos išminties.
Iš knygų lentynos jau kyšo šarmotos sausio ausys. Jis jau paskutinį savo kalendoriaus lapelį užvertė ir į bibliotekas bei knygynus įsirangė. Pažvelkime, ką su savimi atsinešė.
Nors pasirodė šaunių knygų, bet ne tiek daug, kiek prieš Vilniaus knygų mugę tikėjausi. Gali būti, kad leidyklos dar neskuba traukti visų tūzų iš rankovių. Viena „Nieko rimto“ buvo tokia atlapaširdė – visą šūsnį knygų išleido. Be to, knygynuose jau sausio pabaigoje atsirado ir leidyklos anonsuotos vasario naujienos. Tad šiame sąraše jos ir karaliauja.
Jau supratote, bičiuliai, kad man geriausia pirmoji mažylio knyga yra liaudies dainas dainuojantys, kūdikėlius žaidinantys tėvai. Kodėl liaudies? Tokie kūrinėliai po kruopelę, po žodį surinkti ir sudėti, jų forma nugludinta, daugelio kartų patikrinta bei ištobulinta. Ir jei vyresniems skirtos dainos, pasakos, sakmės persmelktos anų laikų gyvenimo būdo bei vertybių, mažiesiems skirtoje „motinos poezijoje“ užtenka vietos tik mamos švelnumui ir meilei. Beje, ši liaudies kūryba nebūtinai turi būti iš mūsų krašto! Kodėl kartais nepakeliavus po Italiją, Olandiją ar Moldaviją?
Pamenate vasaros skaitymo iššūkį, bičiuliai? Tada mes su Meškiuku nesugebėjome paskubomis rasti išties įdomios neskaitytos knygelės apie egzotiškus kraštus. Nuo to laiko knygynuose pirmiausia ieškome ko nors apie tolimas šalis bei nematytus gyvūnus. Ir aptinkame visokiausių stebuklų. Štai lapkričio pabaigoje pasirodė Ritos Šemelytės ir Vytauto Brazausko knyga „Bubio nuotykiai Galapaguose“. Apie šią knygelę bei susitikimą su jos autore šiandieną ir norėčiau papasakoti.
Kol mūsų mažasis skaitytojas yra labiau klausytojas, knygų paveikslėliai atrodo ne tokie ir svarbūs. Bet juk maždaug tarp 4 ir 12 mėnesių jis tampa kvalifikuotu žiūrėtoju. Gal po 20 metų ir neatmins, ką tokioje kūdikystėje matęs, bet grožio supratimas priklausys ir nuo to, kas anuomet mėgstamose knygelėse pleveno. Va todėl mums ir reikia dailių paveikslėlių knygelių. Pirmosiomis tokiomis knygelėmis gali tapti iliustruotos pažįstamos liaudies dainelės.
Užkliuvo už varčios, ir vėl iš pradžios, sakysite, bet aš vis tiek noriu dar pašnekėti apie vaikų dainas. Juk 12-18 mėnesių mažyliui galime padainuoti ir sudėtingesnių kūrinėlių, nei lopšinės ar žaidinimų skanduotės. Tiesą sakant, jau septynerių mėnesių kūdikiui labai patinka visokie pakartojimai, kurių gausu liaudies dainose. Aštuonerių jis ima suvokti melodijos kontūrą. O vyresnis susidomi dainų siužetais, detaliais visokių darbų nupasakojimais. Yra manančių, kad tai, kas išdainuojama, daug lengviau išmokstama. Tad į mažylio biblioteką prašyte prašosi nors keli dainų rinkiniai.
Ėni kėni, šmiki šmaki, orbi sorbi, viki baki! Skaičiuotės ir greitakalbės puikiai tinka ir augesniems vaikams žaisti, ir mažuosius žaidinti. Kurgi ne: trumpučiai, smagūs, skambūs kūrinėliai visus pralinksmina. Tad aš juos siūlau ne tik pagal paskirtį skanduoti, bet ir kūdikių mankštinimui, pirštukų žaidimams naudoti. Šiandieną papasakosiu, kokiose dailesnėse knygelėse tie tautosakos lobiai surašyti.
Kai bibliotekos skaitytoja Eglė paklausė, ką skaityti 7 mėnesių mažyliui, aš tik gūžtelėjau pečiais. Aišku, daiktų knygas! Tokio amžiaus pipirai dar tik susipažįsta su pasauliu, jų žodynas labai ribotas, akiratis siauras. Bet Eglė buvo atkakli – ji norėjo ne žiūrinėti paveikslėlius, o pradžiuginti kūdikį gyvu, grožiniu tekstu. Ir tada aš prisiminiau... Prisiminiau, kaip vos mėnesio sulaukusiam Meškiukui tėtis deklamavo Donelaičio „Metus“ (hegzametras puikiai migdo!), kaip jau truputį prakutęs mažylis įdėmiai klausydavosi Sergejaus Kozlovo istorijų apie Ežiuką ir Meškiuką, kaip džiaugdavosi šeimyniniais Joelio Chandlerio Harriso skaitymais. Tad šiandieną kviečiu pradėti dėlioti 6-18 mėnesių mažylio biblioteką.
Gruodžio knygos užgriuvo mus netikėtai. Visą mėnesį sirgome, o kai žmonės serga, jie neturi kada vaikščioti po knygynus. Jie stato laivus ir pilis, piešia raketas ir žaidžia stalo žaidimus. O tada apsižvalgo ir pamato, kokios keistenybės užderėjo šaltame gruode. Pažvelkite – negirdėtos leidyklos, nematyti autoriai. Leidykla „Nieko rimto“ šįkart buvo labai kantri, naujienų nepaleido iki pat sausio antros, „Alma littera“ irgi niekur neskubėjo, tad gruodžio peizažas labai neįprastas.
Artėja Kalėdos, mažieji pipirai jau gavo arba tuoj gaus laiškus nuo Kalėdų senelio. Nemažai tėvų nesuka sau galvos ir užsako tokį laišką arba atspausdina rastą internete. Paprastai tekstas man kelia šiurpą: „Jūsų namuose aš jau buvau ir skruzdėliuką slaptą palikau. Jis seka kiekvieną tavo žingsnelį ir aš sužinau kiekvieną darbelį.“ Įsivaizduokite, kad jūsų vadovas arba VMI atsiunčia jums dovanėlę su prierašu, kad įrengė slaptą kamerą ir matė, kaip puikiai dirbote bei įstatymų laikėtės. Dievulėliau, 1984-ieji! O vaikai kažkodėl turi tuo džiaugtis.
Bet žinote ką? Didieji rašytojai irgi kurdavo savo vaikams laiškus „nuo Kalėdų senelio“:
Klausiat, bičiuliai, ką mes prieš Kalėdas skaitome. Gal kurią iš naujai išleistų kalėdinių knygų? O gal kokį klasikinį pasakojimą? Nieko panašaus! Mes bastomės po Kaukašlaitį, kur kipšų ir kaukų kariuomenės ruošiasi žūtbūtiniam mūšiui. Šią paslaptingą vietą mums užrodė Justinas Žilinskas – rašytojas, o taip pat tarptautinės ir karo teisės žinovas. Tad nors jo knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ („Aukso žuvys“, 2017) kovoja saujelė katės dydžio padarų, viskas pasiutiškai rimta. Derybos, intrigos, provokacijos, žvalgyba, propaganda. Baisu? Nebijokim. Dramatiška istorija – tik viena šios knygos dedamoji. Dar yra nuostabi atmosfera.
Šeštadienį meškiukai brazdėjo literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“. Oi, bičiuliai, lai jis tampa kasmetiniu! Šauniai pabendravau, į vaikų knygų autorius paspoksojau, pati ant scenos patrypčiojau. O užsikoriau aš ant scenos apie kalėdinių knygų istorijas, apie skirtingų kartų kalėdinius skaitinius pašnekėti. Noriu su jumis savąja prakalba pasidalinti.
Leidyklose pats darbymetis. Kad knygos spėtų po visus knygynus pasklisti, visiems Kalėdų seneliams pamojuoti, jos turi pasirodyti jau lapkritį ar gruodžio pradžioje. Tad praėjusį mėnesį tokia gausybė knygų plūstelėjo, jog meškiukai nebespėjo visų atidžiai apžiūrėti ir kruopščiai atrinkti. Svarbiausia, išrinko, ką į Kalėdų senelio maišą įmesti. Gal ir jums, bičiuliai, bus lengviau, jei mūsų sąrašus peržvelgsite?
Jauna leidykla „Dvi Tylos“ jau pradėjo prekiauti knyga „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“. Žinau, kad knyga laukiama ir iš jos daug tikimasi. Ką čia – jei auginčiau vieną kitą meškutę, jau krapštyčiau taupyklę (18 €, ne juokas!), mat šios „Vakaro istorijos“ yra biografinių apybraižų rinkinys, supažindinantis su ypatingo proto, talento ir drąsos moterimis.
Taip, mums reikia knygų, kurios skatintų mergaites pasitikėti savo jėgomis ir domėtis pasauliu. Bet ar ši knyga tam tinka? Turiu šiokių tokių abejonių. Gal pasvarstykime kartu, protingieji kurmiai?
skaityti toliau…Meškiukas jau didelis ir išmintingas. Su juo galima pasišnekėti apie atomus ir molekules, apie raketinius variklius ir egzoplanetas. Žmonių jausmus jis irgi puikiai pažįsta. Bet viena yra išmanyti, o kita tuos jausmus patirti. Ypač pyktį. „Tu labai gerai sakai, – aiškina Meškiukas, – bet kai man reikia, aš visus žodžius pamirštu!“ Knygos – tie patys žodžiai, bet kažkodėl įtaigesni, ir juos prisiminti lengviau. Todėl šiandien dalinuosi ypatingomis knygomis – apie pyktį.
Šiugžda krentantys lapai, šiugžda vartomų knygų lapai. Iš tų knygų surenčiau ant stalo kelias rietuves. Regis, niekada tiek neskaitome, kaip šlapią, apniūkusį rudenį. Ir leidyklos stengiasi: nuo naujienų lentynos lūžta. Tiesa, ne visos tos knygos tokios jau naujos. Papildomos išparduotų kakių makių, harių poterių, E. Daciūtės meškių atsargos. Naujais rūbais išleidžiamas „Paslaptingas sodas“. Tęsiamos mopso Karlo, Lasio ir Majos, kauko Gugio istorijos, „Įdomiosios senovės“ bei „Pasakų apie techniką“ serijos. Besimokantiems skaityti išleistos naujos gerai žinomų serijų knygelės. O kokių gi spalį sulaukėme staigmenų?
Bičiuliai, aš jau ne kartą rašiau, kaip mėgstu seniau leistas knygas, kiek lobių taip randu. Bet kad rasčiau aukso grynuolį, tenka perrinkti daugybę knygų. Kad išsirinkčiau geriausią leidimą ir puikiausiai išsilaikiusį egzempliorių, būna, įsigyju kelias to paties pavadinimo knygas. Vėliau atlikusios knygos keliauja į draugų bibliotekas ar knygų namelius. Na, ir sumaniau, kad dalį gražiausių, įdomiausių, puikiausiai išsilaikiusių deimančiukų galėčiau padovanoti meškiukų bibliotekos skaitytojams.
Pasaulis tampa mažesnis už kišenę. Tikriausiai tai gerai. Ir nieko tokio, kad šiandien visoje Lietuvoje skaptuojami moliūgai, kad vaikai matuojasi šikšnosparnių sparnus ir smailias raganų skrybelaites. Kur dėsies Vakarų pasaulyje be Helovyno, kalėdinio Santos ir Velykų triušio? Ir visgi norėčiau, kad šios šaltos, vėjuotos rudens dienos vaikams nevirstų vien tik karnavalų ir saldainių sūkuriu. Šis metas – net ir toje subendravardiklintoje Vakarų kultūroje – yra skirtas mirčiai.
Maloningosios ponios ir ponai, noriu pristatyti jums šauniausias užjūrio princeses, jaunąsias karalienes, šamachų valdoves!
Pirmiausia pakviesiu jus pasivaikščioti po autorines pasakas. Taip taip, visai neseniai rašiau apie liaudies pasakos išminties klodus ir slaptus kodus, o pradedu vis tiek nuo autorinių vizijų. Visų pirma, šių pasakų princesės mūsų kraštuose pačios mėgstamiausios. Visų antra, taip laisvai su tautosaka elgęsi rašytojai buvo vieni iš pirmųjų, kurie apskritai atkreipė dėmesį į liaudies pasakos grožį ir pasistengė tą grožį išsaugoti.skaityti toliau…
Tramtamtam! Meškiukai skelbia dar vieną mėnesį su princesėmis! Bet šįsyk ne su keistuolėmis ir padaužomis, o su tradicinėmis pasakų princesėmis, nuo kurių visas tas rožinis šaršalas ir prasidėjo. Tik ar jūs, bičiuliai, skaitote vaikams pasakas? Ne, ne tas su paantraštėmis „trumpos“ ir „prieš miegą“, o ilgas, keistas, vietomis baisias tradicines pasakas, užrašytas kad ir XVII amžiuje? Prisipažinsiu, mes su Meškiuku dar bijome į tas gūdumas giliau lįsti.
Oho, koks dosnus buvo tas rugsėjis! Knygų kaip obuolių prikrito. Tiesa, nemažai tęsinių ar perleidimų, bet būta ir naujų deimančiukų. Labai knieti pamatyti A. Kiudulaitės iliustracijas, mažiesiems išradėjams tiesiog būtina knyga „Ką daryti kilus idėjai?“, o meškiukų tėvams bus įdomu žvilgtelėti į vaikystėje šiurpą kėlusį S. Eidrigevičiaus kūrybos pasaulį. Regis, anuomet mes Ilganosio žmogučio nesutikome, bet juk aišku, kad jis tiesiog suaugęs su nesuvokiamu, nuolat kintančiu S. Eidrigevičiaus, tad ir mūsų vaikystės, pasauliu. Brr... Gerai, kad augome ne tik su „Kelione į Tandadrika“ ar „Aukso puodu“, bet ir su išdykusiu „Plėšiku Hocenplocu“.
Taip, taip, bičiuliai, žinau, kad daug kas pradėjote vasarą su knyga, bet vėliau pasukote savais keliais. Ir gerai! Gerai, kad yra masinančių kelių, nuotykių, jūrų-iki-kelių! O mes vis kur paunksnėje knygą skaitydavome, pasiryžę įveikti visus iššūkius ir atrasti dar nematytus literatūrinius pasaulius. Dažnai mus tie pasauliai taip įtraukdavo, kad kelioms savaitėms dingdavome knygose jau be jokių užduočių. Taigi, „Vasaros skaitymo iššūkį“ mes, aišku, įveikėme, bet knygomis apsivertėme iki ausų, ir iki galo visų užduočių aprašyti jau nebespėjau. Tad dabar, kai KVB bibliotekininkės Meškiukui oficialiai paspaudė ranką, noriu lentynėles sutvarkyti ir su šiuo daug džiaugsmo suteikusiu skaitymo iššūkiu atsisveikinti.
Prisirpo, prinoko rugsėjis, apsunko meškiukų kuprinės, po truputį prie žemės lenkia. Ne kiekvieną rytą norisi traukti į mokyklą. O kodėl reikia ten eiti? Kam man mokytis? Skubiai ieškome knygelių su atsakymais, bet nerandame. Mums vis apie draugus, apie supratingas mokytojas, apie nuotykius... Kuo tai gali padėti, kai nesupranti, kam apskritai reikia mokyklos? Tad greitai užkuriame savo namų leidyklą ir išverčiame vieną tokią Oscaro Brenifier knygelę. Žvilgt!
Vaje, vaikas supyko... Ką daryti? Kaip tą ugnikalnį atvėsinti? Kaip tą mažą nelaimingą pipirą nuo kraterio krašto nukrapštyti? Čia, meškiukų bibliotekoje, mes sprendimo neturime. Stengiamės išlaukti ir patys neužsiliepsnoti. O kai karštis atlėgsta, keliaujame skaityti apie tai, kaip pyksta lapiukai, triušiai ir katinai, nes man atrodo, kad baisiausia vaikui būna ne tada, kai jis susiduria su savo sunkiais jausmais, bet kai apskritai nesupranta, kas vyksta. Tad skaitome.
Ir šiandien savo piktaisiais skaitiniais pradedame dalintis su meškiukų bičiuliais bei – ypač – su šią temą pasiūliusia Dalia.skaityti toliau…
Ech, nuo tų darganų meškiukai visai surūdijo – net vasaros įspūdžiais nebespėjome su jumis, bičiuliai, pasidalinti. Na, tiek to, bus tų vasarų. Bet apie vieną savaitgalį aš visgi noriu papasakoti. Mat jis buvo šiek tiek knygynis, šiek tiek tautiškas ir mažajam mūsų skaitytojui labai linksmas. Tad jei jūsų pipirai irgi mielai giriose Medeinos paieškotų ar keliautų sakmių bei padavimų takais, maloniai prašom versti puslapį.
Nudardėjo rugpjūtis purvinais ratais, lietaus botagais, ant obuolio paslydo, knygas pabėrė. Kokias knygas? Tuoj pažiūrėsim.
Šįkart į apžvalgą neįtraukiau „Nieko rimto“ naujienų, mat nors el. knygynuose jos pasirodė paskutinėmis rugpjūčio dienomis, bet pačiupinėti jas vis tiek bus galima tik rugsėjo pradžioje. Tad štai mūsų šansas pamatyti, kaip atrodytų knygynų vitrinos, jei Sigutė Ach būtų susidomėjusi ne knygų leidyba, o siuvinėjimu kryželiu. Nežinau, kaip jums, bičiuliai, o man be sparnuotų karvyčių knygynuose tuštoka ir kažkaip nyku. Bet vieną kitą knygą rasti galima.
„Nenoriu skaityti apie tai, kas pramanyta – noriu žinoti, kaip iš tikrųjų pasaulis veikia,“ – sakydavo man vaikis prieš porą metų. Oi, kiek mes tada perskaitėme visokios pažintinės literatūros! Technika, astronomija, anatomija – pačios mėgstamiausios temos, o prieš miegą reikėdavo pasakos apie tai, kaip veikia spausdintuvas. Dar ir dabar vaikis mėgsta atsinešti kokį žinyną, ir skaityk iš eilės, kad gudri. Tad šeštojo, pažintinio, iššūkio aš nesibaiminau – juk mes mėgstame mokytis.
Jei auginate mergaites ne miško trobelėje, tikėtina, jog vieną dieną pabusite šaltibarščių spalvos rojuje su blizgučiais ir tutu sijonėliais. Tartum piktajai burtininkei burtų lazdele mostelėjus, jūsų mergaitės virs princesėmis, fėjomis arba mažaisiais poniais. Blogiausiu atveju – fėjų princesėmis ant ponių. Meškiukų bibliotekos bičiulė ir remėja Dalia pakvietė mus pamąstyti, kaip su tuo gyventi ir ką skaityti. Tad nors mes su meškiuku princesių temai abejingi (ko nepasakytum apie rausvus atspalvius, bet tai jau kita kalba), problema susidomėjome ir leidomės į prašaliečiams tokį atšiaurų pramanytų karalysčių pasaulį.
Ėhei, penktas iššūkis – tikras iššūkis! Nagi, pamėginkime rasti detektyvą pustrečių metų pipirui! O kad ir šešerių. Regis, detektyvas – labai suaugęs žanras, į vaikų žaidimų aikšteles neužsukantis (ir ačiūdie). Kita vertus, detektyvas – tai ne vien piktadariai bei nusikaltimai, tai dar ir intriga, saldus artėjimas prie visų paslapčių atskleidimo. Tad mes būtinai įveiksime šį iššūkį, juolab, kad ir policijos nuovadą namuose įkūrėme:
Bet apie viską iš pradžių.
skaityti toliau…Ruošdamasi detektyviniam iššūkiui prisiminiau vieną žavią knygelę patiems mažiausiems. Kažkada jau rašiau apie ją specialiai „Nieko rimto“, bet kažin, ar jūs, bičiuliai, tą tekstą skaitėte. Tad imsiu ir pasikartosiu. Juk knygelė tikrai šauni, o ir aš nė vienu žodžiu tiesai nenusižengiau bei dar apie pirmuosius vaiko skaitinius pasvarsčiau. Gal pravers?
Meškiukas neazartiškas, visai. Todėl skaitymo iššūkyje tempą tenka palaikyti man, o mane labai lengva papirkti naujais žaidimais bei šypsenomis. Buvome geologai ir skaitėme apie akmenis; pasistatėme observatoriją ir išsitraukėme savo kosminę biblioteką; kol vidury kambario stūksojo pilis, mes skaitėme apie riterius ir viduramžių pilies gyvenimą. Labai norėdami, galėtume šiuos skaitinius į korčiukę įrašyti, bet mes – sąžiningi meškiukai. Todėl šiandieną rašau tik apie trečiojo iššūkio rezultatus ir ketvirtojo užduotį.
O trečiasis iššūkis buvo stebuklingas. Mes bastėmės po miškus su kaukais ir kitomis neapsakomomis būtybėmis, skaityti toliau…
Meškiukas auga, jam kyla vis nauji klausimai, tad ir jo kampelis vis keičiasi. Į kitas lentynas iškeliauja išaugtos knygos, pliušinukus keičia dinozaurai, pavasariškos vėliavėlės užleidžia vietą krentančioms rugpjūčio žvaigždėms, iškabiname naujus piešinius ir plakatus. Kaip visada, kaip visur, kur ganomi maži meškiukai. Ir aš, bičiuliai, jums apie tai nepasakočiau, jei ne mūsų draugai iš Vilniaus, atsiuntę mums netikėtą dovaną.
Vieną ankstų rytą pro duris vos įsispraudė laiškanešė su milžinišku ritiniu. Jau supratote, kas buvo tame ritinyje?
Ei, kur dingo liepa?! Kur liepžiedžiai, šviežias, varvantis medus, hamakas po vėsiais beržais ir prinokusi knygelė meškiukui? Nespėjome nė mirktelėti, o leidyklos jau pakuoja vadovėlius ir patarinėja, kaip ruoštis mokyklai. Tad knygų vaikams vėl nedaug.
O koks buvo sumanymas! Atseit, trečiojo, lietuviškojo, iššūkio imsimės per Valstybės dieną, šnekėsimės apie lietuvybę ir istoriją. Kur tau! Mes vis dar mėginame užtempti Sizifą ant stiklo kalno – vis dar skaitome Jipo ir Janikės istorijas iš antrosios knygelės. Po pastraipą, po sakinį, besislėpdami po antklode, nes „Jipo mama tuoj supyks“. Suprantat, bičiuliai, labai baisu, kai mamos pyksta, todėl šios šiltos istorijos mums vietoje šiurpių. O šiurpes skaityti baugu, bet ir liautis neįmanoma.
Tataigi, karališkosios dienos atėjo ir praėjo, o mes tik dabar imsimės lietuviškų skaitinių. Maloniai prašom su mumis.
skaityti toliau…Ką atplukdė žalios birželio liūtys į knygynus ir bibliotekas? Ėgi, enciklopedijas ir užduočių knygeles. Regis, pasibaigus mokslo metams, tėvai savo aukselių nenori palikti ramybėje ir puola į knygynus ko nors „naudingo“ ieškoti. O leidyklos tai puikiai žino. Kitaip nesuprantu, kodėl nė vienos vykusios naujos grožinės knygos jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams neišleista. Visgi „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“ viso labo perleisti su senu vertimu. Bendrą vaizdą gelbsti tik knygos mažiesiems: „Diena, kai kreidelės nusprendė išeiti“ ir „Aš nenoriu būti princesė“ išties masina, nors mano meškiukui jau ir per daug paprastos.
Ėgi, menu, dar prieš porą metų perskaitydavome mudu su meškiuku po šimtą puslapių vienu prisėdimu. Kas čia mums tie skaitymo iššūkiai! Bet, štai, ėmėmės pirmos užduoties ir įklimpom. Pusantro šimto „Jipo ir Janikės“ puslapių kankinome dvi savaites. Prieš miegą, po pietų, laukdami eilėje, iškylose – vis po skyrelį, po pastraipą. Nors knyga paprastutė, teko pro ją braute brautis. Kodėl? Apie šios knygos paslaptis bei apie antrąjį iššūkį šiandien jums, bičiuliai, ir papasakosiu.
Prieš savaitę į meškiukų biblioteką atriedėjo siuntinukas iš VŠĮ „Laikas skaityti“. Tai buvo karališka dovana! Išlaukta išsvajota Maurice Sendako paveikslėlių knyga „Kur gyvena pabaisos“ ir šaunūs atvirlaiškiai su eilėraščiais bei patarimais šeimyniniam skaitymui. Truputį nerimavau, kad mano naujai iškeptam šešiamečiui knyga atrodys pernelyg paprasta, bet paaiškėjo, kad ji sluoksniuota kaip močiutės pyragas, todėl kartais rekomenduojama ne 3-6, o 8-12 metų vaikams!
![Maurice Sendak. Kur gyvena pabaisos. Vert. Violeta Palčinskaitė. Laikas skaityti, 2016 [2017]](/img/knygos/pabaisos/1.jpg)
Birželio 15 dieną M. Žilinsko dailės galerijoje atidaryta Lietuvos knygų iliustracijų paroda „Šiltas prisiminimas“. Čiupau meškiuką, ir nužygiavom šildytis prie tų piešinių, taip gerai iš knygų pažįstamų. Toks keistas jausmas pamatyti mėgstamų knygų iliustracijų originalus. Spauda jiems būna negailestinga. Spalvos dingsta, detalės nunyksta, kraštai nukarpomi, maži piešiniai ištampomi, dideli – sugrūdami. Juolab, kad eksponuojamos XX a. iliustracijos, kai pačios techninės spaudos galimybės buvo visai kitos.
Žiūri, ir taip gražu. skaityti toliau…
Meškiukų bibliotekoje yra ne tik meškiukų. Aš, pavyzdžiui, voverė – tempiu viską, ką randu, o po to pamirštu, kas, kur ir apie ką. Dažnai mane gelbsti vaikis – jis žino, ko nori. Tada mes leidžiamės klajoti su drakonais, kosminėse erdvėse ar požemiuose. Kol turiu kryptį, aš rausiu ir rausiu lentynėles. Bet kartais meškiuko kompasas užstringa, „tu patark“, – sako jis man. Tad džiaugiuosi, kad šįkart kelionių maršrutą paruošė bibliotekos. Nuo birželio 15 dienos visi skaitytojai kviečiami leistis į knygynį nuotykį.
Namų biblioteka – brangus malonumas, bet kaip be jos meškiukus ganyti? Tad tenka ieškoti, kur tos knygos lizdus suka, kur už jas paskutinių marškinių neatims. Aš mėgstu senas knygas. Tarp jų galima rasti tikrų deimančiukų, taip ir nesulaukusių perleidimo. Jos turi savo istoriją, savo aurą, bet (o gal kaip tik dėl to) dažnai yra nebrangios, žmonės mielai jomis keičiasi ar net dovanoja. Tačiau į lentynas prašosi ir puikios naujos knygos. Štai tada ir tenka pradėti detektyvinį tyrimą – juk knygynams tiesiog garbės reikalas yra kuo labiau supainioti kainas.
Vienos leidyklos dirba kaip laikrodukai: tik-tak tik-tak, penkios knygos per mėnesį. Kitos gali tris mėnesius nerodyti gyvybės ženklų, o tada paleisti tuziną naujienų, dažnai panašių tarpusavyje kaip žirniai ankštyje. Gegužės mėnesį sukruto net kelios tokios leidyklos, todėl naujų knygų vaikams daug, bet jų įvairovė menka. Ir visgi šviežiais šio mėnesio žalumynais labai džiaugiuosi, nes į mūsų lentyną atšokuos Sendako pabaisos! Mes jų seniai laukėme.
Meškiukų bibliotekoje nėra knygų katalogo. Na, nėra, ir tiek. Užtat yra knygų vaikams. Truputuką. Kokie penki šimtai, o gal ir antrą tiek. Bibliotekai nėra ko girtis, o meškiukams – labai daug! Gal per daug? Visko gali būti, bet vienas iš vaikus skaityti skatinančių veiksnių yra gausi namų biblioteka. Tik kiek kainuoja ją pagausinti?
Kartais – visai nieko! Man labai patinka Kauno bibliotekos: tiek Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, tiek Kauno apskrities viešoji biblioteka. Jos ne tik skolina knygeles, bet ir dovanoja skaitytojams atlikusias. Tereikia susirasti bibliotekos mainų stalelį kokioje nors šventėje. Ir tada...
skaityti toliau…Visi meškiukai skirtingi, bet ar yra nors vienas nesidomėjęs, kokia čia didelė, raudona, greita ir staugianti mašina laksto po miestą? O kur ji važiuoja? Ką veža? Kas ją vairuoja? Kaip ji veikia? Ir jei bibliotekininkės nežino atsakymų, tai patys meškiukai išsiaiškina ir paaiškina:
Čia bibliotekininkės susigėsta ir neria į lentynas. Išneria su ilgu sąrašu. Norite pamatyti?
skaityti toliau…Šaukiamas skubus meškiukų susirinkimas! Gavome naujų knygelių – žiūrinėsime. O žiūrinėdami, smaližiausime. Nes skaitytoja Dalia atsiuntė meškiukams dovanų! Meškiukai (ir Filipas) labai džiaugiasi, nes be skaitytojų palaikymo gyžta ir tęžta kaip besmegeniai gegužę. Ačiū, Dalia!
O knygelės kokios?
skaityti toliau…Ir kas gi čia sūpuoklėse supasi? Taip, taip! Atlėkė knygos iš „Baltų lankų“. Ūčia! Įdomios, spalvingos, išradingos. Ūčia! Deja, statinėje medaus vis tiek šaukštas deguto. Ir tuoj mes jį patyrinėsime!
Žiū: knygelės brangios ar ne? Regis, brangios – 10-15 € kainuojančios, bet kas gi jas tokias perka, jei kasdien knygynai moja ryškiais „pigiau“ lipdukais ir slaptus žodžius šnibžda? Tikrai šnibžda? Tai kodėl aš jų savo bičiuliams neperduodu? Todėl, kad ne kiekvienas slaptas žodis – stebuklingas. „Knygų klubo“ ir „Knygos.lt“ šnabždesių šiandien neklausykime. Šiandien stebuklus daro „Baltų lankų“ žodis. Maloniai prašom pažiūrėti:
Balandžio šonai gerokai įšilo. Norisi keliauti į pievas su dėžele naujų knygų ir skaityti įsaulyje. Tik kur tos naujos geros knygos?
Dienos permainingos, spalvingos: lietus ir saulė, sniegas ir žiedai. O mes dar ir žaidžiame spalvas, tad vis dažniau prireikia eilėraščių, kurie suspindėtų skirtingais atspalviais. Kur mes jų ieškome? Nagi, dvejose nedidukėse knygelėse:
Kartą išvadinau Janoschą panku, ir savo žodžių neatsisakau! Vaikų literatūroje daug be galo dvasingų asmenybių, nešinų tikrosiomis vertybėmis. Daug be galo išmintingų asmenybių, rašančių taip, lyg jų skaitytojai būtų kerpės ir melsvadumbliai. Tad tokioje kompanijoje reikalingas bent vienas tikras pankas. Tiesa, ne visi tiki, kad šias negarbingas pareigas galima patikėti Janoschui. Juk „Panama labai graži“! Juk Meškiukas ir Tigriukas! Juk laimės paieškos! Pagalvosi, žąsiai blogai baigėsi, neakcentuokim.
Dažno meškinėlio kišenės kiauros, tad į knygų lentynas ne kiekvieną patikusią viešnią pakviesi. Tenka laukti kažkokių mistinių išpardavimų-akcijų-nuolaidų, kad jas kur! Tada čiupti, griebti, spėti per tris valandas ir aštuonis slaptus žodžius, et... Tad visada malonu bičiuliams parodyti tiesiog nebrangias geras knygas ir vietas, kur tos knygos ramiai laukia savo išlaidauti nemėgstančių skaitytojų. Ir jei reikės, lauks mėnesį, dar ir dar vieną.
Meškinai iškeliauja velykauti, o visus, kas šiomis dienomis užplauks į mūsų biblioteką, sveikina su Velykomis! Tikiuosi, visi turite gerų velykinių skaitinių mažiesiems velykautojams.
Aš taip bumbėjau, kad trūksta gerų velykinių knygelių, kad galima pamanyti, jog trūksta man ne šiaip ko – tikrų dangiškų migdolų. O juk kad knygelė būtų gera, tereikia šiek tiek suprasti vaiką ir gerbti jo skonį. Per Velykas noriu jums parodyti, kokia paprasta gali būti gera knygelė mažiesiems:
O dabar lietuviškai ->
skaityti toliau…Meškiukų bibliotekoje sujudimas: meškinėlis dažo, piešia, stato ir visaip kitaip skubina Velykas. Kad jau taip, tai ir velykinius skaitinius gerai būtų susidėlioti. Tik nesidėlioja jie, nelaimingieji. Beveik nėra margučių, Velykės, kiškių ir viščiukų lietuviškose knygelėse! Gal kad velykinių pasakojimų tradicija buvo nutrūkusi, gal kad krikščioniškoji šventės prasmė sunkiai vaikams paaiškinama – kas žino?
Bet mes nepasidavėm, ridu-ridu po viešąsias bibliotekas, po knygynus bei bukinistų kampelius, ir susidėliojom velykinių skaitinių planą. Gal ir jums pravers?
Kai mūsų vakariniai skaitiniai tapo spalvoti, dienomis mes ėmėme žaisti su spalvotomis užduočių knygelėmis. Mat Filipo pasiūlymų mums vis neužtekdavo.
Ir tada atradau knygelę, kurią lentynose mačiau tūkstantį kartų. Ir nė karto neatsiverčiau. Mat ji pavadinta „Spalvink pieštukais“ (naujas leidimas – „Nuspalvink mane“). O spalvinimas nieko bendro neturi nei su fantazija, nei su kūryba. Tai pratimas dėmesiui, smulkiajai motorikai ir disciplinai lavinti. Bet ši knygelė tik apsimeta spalvinimo knygele! Norite pamatyti, kas ten, viduje?
skaityti toliau…Gera žinia tiems, kas nori papildyti knygų lentynėles. „Knygų klube“ iš lūpų į lūpas perduodamas naujas slaptas žodis: „PAVASARIS17“. Jis galioja ir visoms šiandien (2017-04-06) truputį pigesnėms knygoms. Meškiukų rekomendacijos čia:
Kiekvieną mėnesį į meškiukų biblioteką atrieda dėželė knygų. Kiekvieną mėnesį meškiukų bičiuliai teiraujasi, kokių lobių radome. Tad būdama šios bibliotekos admirolė, dalinuosi kovo jūrlapiais.
Geras buvo mėnuo. Knygynus ir bibliotekas pasiekė Knygų mugei leistos naujienos. Nauja (ar greičiau – atsinaujinusi) leidykla „Scriptus“ pakėlė visas bures. Šauniai yrėsi „Nieko rimto“ ir „Debesų ganyklos“. Na, žiūrėkite patys:
Kai mes pradėjome susirašinėti su Filipu ir įsukome spalvų ratą, mūsų vakariniai skaitiniai irgi tapo spalvoti!
Kada vaikai mokosi spalvų? Kada jiems norisi, ar ne? O knygų leidėjai mano, kad iki trejų metų. Rasti knygų apie spalvas augesniems – nelengva užduotis. Juk jiems jau nepakanka vien spalvų pavadinimų. Penkiamečiai dažnai jau puikiai skiria pagrindines spalvas. Juos gali sudominti nebent atspalvių įvairovė ir simbolika. Jie mokosi matyti spalvas aplink ir fantazuoti apie jas.
O į meškiukų biblioteką atzvimbė naujos knygos! Žinote, kodėl zvimbė? Nes viduje bitės! Piotro Socha knyga – pavasariškiausia ir gražiausia kovo mėnesio naujiena.
Sveiki, aš – Filipas. Esu muzikantas ir keliauju savo furgonėliu iš miesto į miestą, kad galėčiau pagroti ten, kur mane kviečia, ir kur man pačiam patinka. Mano nuotykius rusiškai aprašė talentinga rašytoja ir dailininkė Zina Surova. Štai koks puikus leidinukas gavosi:
